Komerciniai santykiai tarp skirtingų valstybių piliečių ar įmonių vis dažniau peržengia vienos valstybės ribas, todėl civiliniai ginčai su tarptautiniu elementu šiomis dienomis pamažu tampa bene teismų kasdienybe. Civiliniame procese pasitaiko situacijų, kuomet byla faktiškai vyksta vienoje valstybėje, tačiau įrodymas, kurį reikia gauti ir panaudoti teisme — yra visiškai kitoje valstybėje, pavyzdžiui, kitoje valstybėje yra liudytojas, kurį reikia apklausti, dokumentas, kurį reikia išreikalauti, apžiūrėti ir pan. Tokiu atveju tampa aktualu žinoti keletą pagrindinių taisyklių, susijusių su įrodymų surinkimu užsienyje. Kaip tai atlikti?

Įrodymų rinkimas ES valstybėse narėse

Europos Sąjungoje ir tarptautiniame civiliniame procese galioja aiškios taisyklės, kurios leidžia užtikrinti sklandų teismų bendradarbiavimą, renkant šalims reikalingus įrodymus.

Pagrindinis teisės aktas, reguliuojantis įrodymų rinkimą ES, yra Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2020/1783 dėl valstybių narių teismų bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (Reglamentas). Paminėtina, kad Reglamentas netaikomas Danijai, dėl Danijoje reikalingo gauti įrodymo turėtume kreiptis pagal tarptautinėse sutartyse numatytą reguliavimą (apie jį šiek tiek vėliau).

Reglamentas numato du pagrindinius įrodymų rinkimo būdus. Pirmasis – kai vienos valstybės teismas prašo kitos ES valstybės teismo surinkti įrodymus. Šiuo atveju procedūra vyksta tiesiogiai tarp teismų, naudojant standartines formas ir elektroninę e-CODEX sistemą. Prašomasis teismas privalo prašymą įvykdyti kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų.

Antrasis būdas – tiesioginis įrodymų rinkimas kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju, pats teismas kitoje valstybėje renka įrodymus, pavyzdžiui, atlieka nuotolinę liudytojo apklausą vaizdo konferencijos būdu. Šiuo atveju svarbu tai, kad įrodymų rinkimas galimas tik savanoriškai, nenaudojant jokių prievartos priemonių, t. y. pats liudytojas turi sutikti dėl tokio veiksmo su juo atlikimo (būtinas jo geranoriškumas).

Trečiasis, labiau fakultatyvus būdas – įrodymų rinkimas per diplomatus ar konsulinius pareigūnus, kai tai numatyta nacionaliniuose teisės aktuose.

Įdomu tai, kad įrodymų rinkimas užsienio šalyse nėra mokamas ar kažkaip kitaip įvertinimas pinigais. Tai reiškia, kad, tarkime, jei Lietuvos teismas pasikreipė į Vokietijos teismą, kad šis surinktų tam tikrus įrodymus, proceso šalims toks kreipimasis nekainuoja, išskyrus atvejus, jei rinkimas buvo susijęs su specialių žinių panaudojimu, pavyzdžiui, užsienio valstybėje buvo samdomas ekspertas atlikti ekspertizei ar vertėjas, teikti vertėjo paslaugas, tuomet, už tokią paslaugą gali būti reikalaujama atlyginti išlaidas, patirtas naudojantis specialiomis žiniomis.

Įrodymų rinkimas už ES ribų

Santykiuose su Danija ar ne ES valstybėmis taikoma 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų paėmimo užsienyje. Ji grindžiama centrinių institucijų (dažniausiai – teisingumo ministerijų) bendradarbiavimu ir leidžia teismams teisėtai gauti liudytojų parodymus, dokumentus ar kitus įrodymus, esančius užsienio valstybėse.

Įrodymų rinkimo procedūra tarptautiniame civiliniame procese iš esmės panaši į ES reglamento taikymą, tačiau pagrindinis skirtumas — įrodymai yra renkami per centrines institucijas. Pagal Hagos konvenciją teismas, nagrinėjantis civilinę ar komercinę bylą, per savo valstybės centrinę įstaigą (pvz., Teisingumo ministeriją) pateikia teisinės pagalbos prašymą kitos susitariančiosios valstybės centrinei įstaigai, kad ši surinktų įrodymus. Kitos valstybės kompetentinga institucija įrodymus renka pagal savo nacionalinę teisę ir rezultatus grąžina tuo pačiu oficialiu kanalu. Taigi, skirtingai nei ES reglamente, kur teismai gali bendradarbiauti beveik tiesiogiai, tarptautiniuose procesuose Lietuvos teismas siunčia prašymą per Teisingumo ministeriją. Ji perduoda jį užsienio valstybės centrinei įstaigai (pavyzdžiui, taip pat teisingumo ministerijai), kuri per savo teismus ar kitas kompetentingas institucijas surenka įrodymus ir grąžina juos atgal per centrines įstaigas.

Įrodymų rinkimo kitose (ne ES) valstybėse procedūra taip pat yra nemokama, išskyrus atvejus, kada reikia naudotis specialiomis žiniomis (užsakyti ekspertizes, specialisto išvadas, naudotis vertėjo paslaugomis).

Parangta pagal:

1. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą dėl valstybių narių teismų . bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose 2020/1783;
2. 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvenciją dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje.

Tokia mintis neretai kyla susidūrus su negrąžintais keliais šimtais eurų, neapmokėta sąskaita ar nepavykusiu smulkiu sandoriu. Tačiau būtent dėl nedidelių sumų ginčai dažnai tampa labiausiai erzinantys – jie užima klientų laiką, kelia emocinę įtampą, o kartais atrodo, kad teisinis kelias yra per sudėtingas ar brangus, lyginant su žala, kuri buvo patirta. Vis dėlto, išeičių čia yra. Tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teisė numato specialias, supaprastintas procedūras, kurios leidžia tokius ginčus spręsti greičiau, paprasčiau ir neretai – net be fizinio dalyvavimo teisme. Kitaip tariant, sistema yra pritaikyta būtent tam, kad žmogus galėtų apginti savo teises dar greičiau ir efektyviau, net ir tada, kai ginčo suma nėra didelė.

Kodėl tai svarbu? Nes praktikoje būtent „nedideli“ ginčai dažnai tampa principo klausimu – ar verta toleruoti neatsiskaitymą, ar visgi ginti savo interesus teisme. Be to, nežinojimas apie galimybes dažnai lemia, kad žmonės apskritai atsisako kreiptis į teismą. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip nagrinėjami ginčai dėl nedidelių sumų Lietuvoje ir Europos Sąjungoje, kokie jų ypatumai ir ką svarbu žinoti kiekvienam, svarstančiam, ar verta pradėti tokį procesą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 441 straipsnis reglamentuoja ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumus. Pagal jį, bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių 5 000 Eur, nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, su tam tikromis išimtimis. Pagrindiniai šio proceso ypatumai:

• Tokios bylos dažnai nagrinėjamos be teismo posėdžio – sprendimas priimamas remiantis pateiktais dokumentais. Tačiau jei bent viena šalis nori būti išklausyta gyvai, arba teismas mato, kad to reikia, gali būti skiriamas ir įprastas posėdis.
• Teismo sprendimai tokiose bylose yra trumpesni ir paprastesni – juose nepateikiama ilga teisinė analizė, teismo motyvai pateikiami sutrumpintai.
• Pats procesas vyksta greičiau, nes nėra ilgo pasirengimo etapo – šalys nesikeičia papildomais dokumentais kelis kartus, kaip įprastose bylose (nėra dublikų, triplikų stadijos ir pan.)

Kaip turėtų vykti procesas, jei ginčo metu ginčo vertė padidėjo? Įsivaizduokime situaciją, kad asmuo kreipiasi į teismą dėl 4 500 Eur skolos priteisimo. Kadangi suma neviršija 5 000 Eur, byla pradedama nagrinėti supaprastinta tvarka, tikėtina, rašytinio proceso būdu, be teismo posėdžio. Tačiau proceso metu paaiškėja papildomos aplinkybės, ir, pavyzdžiui, ieškovas patikslina ieškinį ir papildomai pareikalauja dar 1 000 Eur nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju bendra ginčo suma jau  viršija 5 000 Eur ribą, taikomą ginčams dėl nedidelių sumų. CPK nedetalizuoja, kaip elgtis, jei ginčo vertė pasikeičia proceso metu. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuo atveju, jei ieškinio dalykas keičiamas ar papildomas taip, kad ieškinio suma tampa didesnė nei 5000 Eur, arba pareiškiamas didesnės vertės priešinis ieškinys, ginčas turėtų būti toliau nagrinėjamas pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles (nebe pagal supaprastintas), tam kad užtikrinti, jog teismas galėtų nustatyti tikrąją tiesą, bei proceso metu nebūtų pažeidžiami civiliniame procese labai svarbūs rungimosi ir lygiateisiškumo principai. Tuo tarpu, jei įvyksta priešinga situacija ir ginčo vertė proceso metu sumažėja, galima pereiti prie ginčo nagrinėjimo supaprastinta tvarka.

Šios kategorijos bylos paskirstomos nagrinėti centralizuoto paskirstymo būdu. Tai reiškia, kad bylos, kurios apylinkės teismuose gali būti nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka ir kurioms netaikomos išimtinio teismingumo taisyklės, paskirstomos naudojantis kompiuterine programa apylinkių teismams arba jų rūmams, atsižvelgiant į jų darbo krūvį. Teismų sprendimai šios kategorijos bylose skundžiami apeliaciniu skundu, apeliacinį skundą įprastai nagrinėja vienas teisėjas, nebent teismo pirmininkas nusprendžia sudaryti trijų teisėjų kolegiją.

Svarbu pabrėžti, kad savo teises dėl neatgautų nedidelių sumų galima efektyviai ginti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos valstybėse. Net jei skolininkas yra įsikūręs kitoje valstybėje narėje, tai nereiškia, kad skolos išieškojimas tampa sudėtingas ar neįmanomas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2015/2421 nustato Europos ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, skirtą tarpvalstybiniams civiliniams ir komerciniams ginčams, kai ieškinio suma, neskaičiuojant palūkanų ir išlaidų, neviršija 5 000 Eur. Šis reglamentas taikomas visose ES valstybėse narėse, išskyrus Daniją.

Pagrindinis šios procedūros tikslas – supaprastinti ir pagreitinti tarpvalstybinių ginčų sprendimą. Teismų sprendimai, priimti pagal šią procedūrą, automatiškai pripažįstami ir vykdomi kitose valstybėse narėse. Reglamentas taikomas tarpvalstybinio pobūdžio civilinėse ir komercinėse bylose. Procesas dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje siektinos prisiteisti skolos prasideda gana paprastai – ieškovas užpildo specialią Reglamente pateiktą formą ir pateikia ją kartu su dokumentais, pagrindžiančiais reikalavimą. Gavęs ieškinį, atsakovo gyvenamosios ar buveinės vietos teismas per dvi savaites informuoja kitą šalį. Tuomet atsakovas turi 30 dienų pateikti savo atsiliepimą. Gavęs visą informaciją, teismas per 30 dienų priima galutinį sprendimą. Dažniausiai viskas vyksta raštu, be fizinių posėdžių, taip tausojant šalių pinigus, laiką ir supaprastinant visą procesą, kas yra itin svarbu tarpvalstybiniuose ginčuose. Regamento užtikrinama procedūra leidžia išvengti papildomų išlaidų ir apsunkinto dalyvavimo užsienio valstybės teismo procese. Kreipiantis į užsienio valstybės teismą Reglamento pagrindu, galima tikėtis, jog užsienyje esantis teismas jūsų bylą išnagrinės paprastai ir efektyviai, net nepaisant to, kad ginčas yra tarpvalstybinio pobūdžio.

Šiais laikais išreiškiant savo nuomonę neretai kyla pagrįstų dvejonių: ar asmeninės nuomonės pateikimas bus suderinamas su užimamomis pareigomis ir ar tai netaps atleidimo iš darbo pagrindu. Visiems, kam kyla šis klausimas, aktualu susipažinti su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi vienoje nagrinėtų civilinių bylų.

Bylos situacija tokia: ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo dėl darbo pareigų šiurkštaus pažeidimo neteisėtu ir grąžinti jį į buvusias pareigas, priteisti jam iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo grąžinti į darbą įvykdymo dienos.

Ieškovas buvo atleistas remiantis įsakymu dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kai interviu metu išreiškė savo nuomonę apie homoseksualių žmonių psichoterapiją. Žemesnės instancijos teismai atmetė ieškovo ieškinį, tačiau kasacinis teismas pripažino ieškovo atleidimą iš darbo dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo neteisėtu.

DK 58 straipsnyje įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas padaro šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (2 dalies 1 punktas). Sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 straipsnio 5 dalis).

Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimų nebaigtinis sąrašas pateiktas DK 58 straipsnio 3 dalyje. Be konkrečių šios dalies 1–6 punktuose nurodytų pažeidimų, 7 punkte nurodyta, kad šiurkščiais gali būti laikomi ir kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys; darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas).

Sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas). Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024, 85 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punkto pagrindu pripažinti įvairūs pažeidimai – tęstinis tyčinis darbdavio nurodymų nevykdymas (duomenų, būtinų darbdaviui, ilgalaikis neperdavimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022), nepranešimas apie interesų konfliktą ir sistemingas konfidencialių darbdavio duomenų teikimas konkuruojantiems subjektams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018), duomenų klastojimas, dėl kurio įmonei padaroma žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313-2022), taip pat ir darbuotojo lojalumo pareigos pažeidimas, siekiant įsidarbinti pas konkurentus vaiko auginimo atostogų metu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-1120/2025).

Taigi, pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 7 punktą, darbo sutarties nutraukimas galimas tik tokiu atveju, jei darbuotojas kaltais veiksmais neatlieka darbo pareigų, su kuriomis jis buvo tinkamai supažindintas, ir dėl tokio pažeidimo darbdavio interesai iš esmės pažeidžiami ir jis pagrįstai praranda pasitikėjimą darbuotojo sugebėjimu ateityje tinkamai atlikti pavestas darbo funkcijas.

Bylos situacija tokia: buvo publikuoti du interviu su ieškovu: straipsnyje „Noriu, kad jūs mano tušinuką paimtumėte vienu pirštu“ ir straipsnyje „Šoką sukėlę psichiatro žodžiai: homoseksualumas – iškrypimas, „padedu“ žmonėm ir šiandien“. Dėl šiuose straipsniuose išsakytų teiginių atsakovės Etikos komisija pripažino, jog ieškovas šiurkščiai pažeidė darbuotojų Etikos kodekso lojalumo principą. Atsakovės direktorius įsakymu nutraukė darbo sutartį su ieškovu DK 58 straipsnio pagrindu (darbuotojui padarius šiurkštų darbo pareigų pažeidimą).

Darbdavė ir teismai šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikė aplinkybę, kad ieškovas, darbo kabinete žurnalistei papasakojęs apie homoseksualizmo vertinimą psichiatrijoje sovietiniu laikotarpiu ir bendrai išsakęs savo nuomonę apie homoseksualių žmonių psichoterapiją, pažeidė Etikos kodekso 5.4 punktą, įtvirtintą lojalumo pareigą darbdaviui.

Darbdavio vertinimu etikos (kartu ir darbo sutarties sąlygų) pažeidimas pasireiškė ieškovo nuomonės išsakymu tretiesiems asmenims (ne pacientams ar darbuotojams, su kuriais ieškovą sieja subordinaciniai santykiai).

EŽTT praktikoje įtvirtinta, kad asmens teisė reikšti savo įsitikinimus gali būti ribojama darbo santykiuose, jei šių įsitikinimų reiškimas nesuderinamas su tinkamu darbo funkcijų atlikimu. Įvertinus atsakovės Etikos kodekso 5.4 straipsnio formuluotę, kad įstaigos darbuotojai privalo vengti viešų pasisakymų, diskredituojančių darbuotojo ar įstaigos vardą, silpninančių visuomenės pasitikėjimą darbuotoju ar įstaiga, kasacinio teismo spręsta, kad šiuo atveju darbuotojo lojalumo pareiga nediskredituoti įstaigos vardo negali būti aiškinama taip plačiai, kad apimtų darbuotojo pareigą nereikšti savo įsitikinimų tiesiogiai su darbo funkcijų atlikimu nesusijusiais klausimais.

Teisėjų kolegijos vertinimu, vien interviu davimo vieta nėra pakankamas kriterijus teigti, kad ieškovas interviu davė kaip atsakovės darbuotojas, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovas dirba psichoterapeutu nuo 1967 metų, buvo žinomas interviu autorei kaip ilgametis tos srities specialistas ir pati atsakovė 2024 m. liepos 3 d. publikacijoje nurodė, kad ieškovas reiškia asmeninę nuomonę, nesusijusią su atsakove.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, darė išvadą, kad darbdavė neįrodė, jog ieškovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, ieškovas išsakė ne įstaigos, o savo, kaip ilgamečio psichoterapeuto, turinčio profesinės patirties kitomis istorinėmis aplinkybėmis, nuomonę apie homoseksualumo traktavimą medicinos mokslo raidoje. Darbdavės pozicija dėl ieškovo per interviu išsakytų teiginių nebuvo nuosekli – darbdavė, viena vertus, pripažino, kad ieškovas gali reikšti savo nuomonę, nes šie pasisakymai nesusiję su ieškovo darbo funkcijų atlikimu, kita vertus, tuos pačius pasisakymus vertino kaip šiurkščiai pažeidžiančius būtent darbo sutarties sąlygas (Etikos kodekse įtvirtintą lojalumo pareigą) ir diskredituojančius VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vardą.