Situacijos, kai kreditorius laimi bylą, tačiau skolininkas netrukus perkelia ar išskaido lėšas į kitų Europos Sąjungos valstybių banko sąskaitas, praktikoje nėra retos. Tai gali reikšmingai apsunkinti arba net padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą. Europos Sąjungos reglamentas Nr. 655/2014 nustato efektyvią laikinąją apsaugos priemonę – Europinį sąskaitos blokavimo įsakymą, skirtą kreditoriaus reikalavimų užtikrinimui tarpvalstybiniuose ginčuose.

Europinis sąskaitos blokavimo įsakymas yra teisinė priemonė, leidžianti kreditoriui laikinai areštuoti skolininko lėšas banko sąskaitose, esančiose kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šios priemonės tikslas – užkirsti kelią turto perleidimui, iššvaistymui ar paslėpimui, kuris galėtų apsunkinti būsimo ar jau priimto teismo sprendimo įvykdymą.

Šiuo mechanizmu galima pasinaudoti skirtinguose proceso etapuose: dar nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės, bylos nagrinėjimo metu arba jau turint galutinį teismo sprendimą, taikos sutartį ar kitą vykdytiną dokumentą, patvirtinantį piniginį reikalavimą.

Svarbus šios procedūros ypatumas yra jos konfidencialumas skolininko atžvilgiu. Prašymas nagrinėjamas ex parte tvarka, tai reiškia, kad skolininkas nėra informuojamas apie pateiktą prašymą ir nėra iš anksto išklausomas. Apie lėšų blokavimą jis sužino tik įsakymui jau įsigaliojus ir lėšoms esant įšaldytoms.

Norint gauti Europinį sąskaitos blokavimo įsakymą, kreditorius turi pagrįsti savo reikalavimą ir, priklausomai nuo proceso stadijos, įrodyti tikėtiną reikalavimo pagrįstumą. Taip pat būtina pagrįsti realią riziką, kad be šios priemonės teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas arba iš esmės apsunkintas, pavyzdžiui, kai yra duomenų apie skolininko veiksmus, kuriais siekiama paslėpti ar perkelti turtą. Prašymas dėl europinio sąskaitos blokavimo įsakymo pagal Reglamentą paprastai teikiamas teismui, kuriam galioja jurisdikcija nagrinėti pagrindinę bylą iš esmės (t. y. kur būtų nagrinėjamas pats ginčas dėl skolos).

Praktikoje dažna problema yra skolininko banko sąskaitų duomenų nežinojimas. Reglamentas numato galimybę teismui kreiptis į kompetentingas institucijas dėl informacijos apie skolininko sąskaitas nustatymo konkrečioje valstybėje narėje, ypač tais atvejais, kai kreditorius jau turi vykdytiną teismo sprendimą.

Siekiant užtikrinti proceso pusiausvyrą ir apsaugoti skolininką nuo galimo piktnaudžiavimo, teismas gali reikalauti kreditoriaus pateikti garantiją. Ši priemonė skirta galimos žalos atlyginimui tuo atveju, jei vėliau paaiškėtų, kad blokavimo įsakymas buvo nepagrįstas.

Ši procedūra taikoma civilinėse ir komercinėse bylose visoje Europos Sąjungoje, išskyrus Daniją. Ji nėra taikoma bankroto, šeimos teisės, paveldėjimo ar arbitražo bylose. Europinis sąskaitos blokavimo įsakymas yra reikšminga laikinoji apsaugos priemonė, leidžianti efektyviai užtikrinti kreditoriaus interesus tarptautinio skolos išieškojimo kontekste, ypač tais atvejais, kai egzistuoja rizika, jog skolininkas gali perkelti ar paslėpti lėšas kitose valstybių jurisdikcijose.

Kreipėtės į teismą, atsakovas buvo pasyvus, teismas priėmė sprendimą už akių ir jūs visiškai laimėjote bylą, tačiau patirtos bylinėjimosi išlaidos už teisines paslaugas liko nepriteistos, nes paprasčiausiai nespėjote į bylą pateikti šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje nurodyta, kad sprendimo už akių priėmimas yra išimtis iš civiliniame procese taikomo rungimosi principo. Šis institutas taikomas tuomet, kai šalis nesinaudoja savo teise būti išklausytai: neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį, per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir pan., o šalims nepranešama apie tai, kad bus priimamas sprendimas už akių, nes šalys apie šią galimybę būna informuotos pranešant apie pareigą pateikti procesinį dokumentą.

Aptartu atveju ieškovas lyg ir neturi realios galimybės iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikti dokumentus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes teismo procesas iš esmės nevyko, taigi, ar yra galimybė atgauti patirtas bylinėjimosi išlaidas pvz., už advokato pagalbą?

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (LR CPK) 277 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendimas nėra išspręstas; 2) teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, toks klausimas gali būti išspręstas taikant papildomo sprendimo institutą.

Taigi, atsižvelgiant į sėkmingą bylos baigtį ieškovo naudai, tokia situacija suponuoja būtinybę spręsti dėl ieškovo galimybės realiai apginti savo pažeistas teises, įgyvendinti teisę į tinkamą procesą ir teisingai išspręsti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą naudojantis papildomo sprendimo priėmimo institutu, priešingu atveju liktų galioti ydinga situacija, kai, asmeniui visiškai laimėjus ginčą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pvz., už teisines paslaugas yra neatlyginamos.

Svarbu – iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, kadangi procesiniai terminai drausmina proceso dalyvius, užtikrina sklandesnę, operatyvesnę teismo veiklą, civilinių teisinių santykių stabilumą, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų laikymąsi, užkerta kelią procesui vilkinti. Visgi Kasacinio teismo išaiškinta, kad LR CPK 277 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 20 dienų terminas pareiškimui dėl papildomo sprendimo paduoti nėra naikinamasis, todėl gali būti atnaujintas.

Klientas kreipėsi į NEXUS dėl ilgai besitęsiančio ginčo su projektuotoju: 2021 m. sudarė projektavimo darbų sutartį dėl patalpų paskirties keitimo ir kapitalinio remonto, sumokėjo didžiąją dalį kainos už projektavimo paslaugas, tačiau projektuotojas ilgą laiką nevykdė sutartinių įsipareigojimų ir atsisakė grąžinti Klientui pinigus, teigdamas, kad negali parengti projekto ir gauti statybą leidžiančio dokumento (SLD) dėl kliento kaltės – klientas nevaldė žemės sklypo, kuriame planavo statybas, taigi ir nepateikė reikalingų dokumentų. Projektuotojas taip pat teigė, kad jo atsakomybę šalina savivaldybės praktika – savivaldybės institucija išduodavo SLD statytojui net ir nevaldant žemės sklypo, tačiau sutarties vykdymo metu savivaldybė šią praktiką pakeitė.

Priešingai projektuotojo pozicijai, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad projektuotojas, kaip savo srities profesionalas, turi išmanyti teisės aktų reikalavimus, taigi nuo pat sutarties sudarymo momento privalėjo žinoti, kad projektas negalės būti sėkmingai užbaigtas, kadangi statytojui (klientui) nevaldant žemės sklypo, statybą leidžiantis dokumentas negali būti išduotas, tačiau klientas apie tai nebuvo įspėtas, o darbai buvo tęsiami.

Lietuvos teisės aktai projektuotojui nustato aiškias pareigas:

LR CK 6.659 str. — rangovas privalo nedelsiant įspėti užsakovą apie iš jo gautos medžiagos ar dokumentų trūkumus, dėl kurių kyla grėsmė atliekamo darbo tinkamumui. Šios pareigos neįvykdymas reiškia, kad projektuotojas prisiima visą atsakomybę už darbo rezultato trūkumus ir netenka teisės reikalauti užmokesčio už faktiškai atliktus darbus.

LR CK 6.702 str. — projektuotojas privalo:

– atlikti darbus pagal sutarties ir teisės aktų reikalavimus;

– suderinti techninius dokumentus su atitinkamomis institucijomis;

– bendradarbiauti su užsakovu viso projektavimo proceso metu.

LR CK 6.703 str. — projektuotojas atsako už netinkamą techninių dokumentų parengimą ir privalo neatlygintinai ištaisyti trūkumus bei atlyginti užsakovui nuostolius.

LR Statybos įstatymo 3 str. 2 d. — statytojo teisė įgyvendinama tik tuomet, kai statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Šį reikalavimą projektuotojas, kaip profesionalas, privalėjo žinoti ir įvertinti dar prieš sudarant sutartį.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs: projektuotojas, kaip profesionalas, turi žinoti šiai sričiai taikytinų imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir gebėti įvertinti, ar užsakovo pateikti duomenys yra tinkami ir pakankami tam, kad galėtų būti pasiektas projektavimo rangos sutartimi siekiamas tikslas.

Apeliacinės instancijos teismas patvirtino projektuotojo atsakomybę ir priteisė klientui nuostolių atlyginimą. Ši byla yra svarbus priminimas —  profesionalūs paslaugų teikėjai atsako už savo klaidas, o pareiga informuoti užsakovą apie kliūtis nėra tik geros valios gestas, tai yra teisinė prievolė.

Turite ginčų su rangovu ar projektuotoju? Susisiekite — įvertinsime situaciją ir apginsime Jūsų interesus.