Šiuo laikmečiu esant išplėtotoms elektroninių ryšių technologijoms, informacijos ir duomenų perdavimo srautas intensyviai vyksta elektroninių ryšių priemonėmis, ne išimtis ir teisiniai santykiai, pvz., suteikiant paskolą ne grynųjų pinigų forma, o bankiniu pavedimu. Viena vertus toks teisnių santykių įgyvendinimas yra operatyvus ir leidžia išvengti didesnių žmogiškųjų ir laiko sąnaudų, kita vertus, gausi teismų praktika šiuo klausimu rodo, kad bankinis paskolos pavedimas, nesant raštu sudarytos paskolos sutarties, ne visuomet yra neginčytinas paskolos santykių įrodymas.

Taigi, ką daryti, jei bankiniu pavedimu suteikėte paskolą, tačiau pasitikėdamas kita puse, ar tiesiog nežinodamas tam tikrų teisinių niuansų, rašytinės paskolos sutarties nesudarėte, o pinigus gavęs asmuo neigia paskolinius santykius? Pagal Civilinį kodeksą, paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl teismų nuosekliai aiškinama, kad kilus teisiniam ginčui, kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas (nesudarius rašytinės paskolos sutarties), toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto.

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad bankinis pavedimas būtent ir įrodo paskolos dalyko (pinigų) perdavimą, deja, pinigų pervedimas, net ir esant nurodytai pavedimo paskirčiai „paskola“, teismų nelaikomas absoliučiu paskolos santykių įrodymu, kadangi nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Analogiškai aiškintina ir situacija, kuomet pavedimo paskirtyje nurodoma „sąskaitos papildymas“, kas savaime ir nepaneigia paskolinių santykių. Pagal teismų praktiką, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t.

Aptariamu atveju, itin reikšminga faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visuma, be to, ginčo atveju pinigus gavusiam asmeniui tenka pareiga nuginčyti pinigų, kaip paskolos pervedimo tikslą – tinkamais, leistinais ir pakankamais įrodymais įrodyti, jog šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, t. y. įrodyti, kad pinigai gauti kitu, ne paskoliniu, pagrindu. Pvz.: vienoje iš bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į pinigus gavusio asmens advokato parengtą taikos sutarties projektą, kuriame buvo numatyta prašomų priteisti pinigų, t. y. skolos grąžinimo sąlyga, konstatavo tarp šalių buvus paskoliniams santykiams, kadangi taikos sutarties projektą, nors šalys šio nepasirašė, traktavo laikinu skolos pripažinimu iš atsakovo pusės.

Kitoje byloje kasacinis teismas, nesant ginčo dėl pinigų gavimo fakto, paskolos teisinius santykius konstatavo atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovas nesugebėjo įrodyti kitokio, nei paskolos, pinigų priėmimo pagrindo. Aptarti pavyzdžiai iš esmės leidžia daryti išvadą, kad pinigus gavusiam asmeniui, nesugebėjus įrodyti, kad pinigus gavo kitu, ne paskolos pagrindu, labiau tikėtina, kad teismas tokį pinigų pervedimą-priėmimą laikys paskolos teisiniais santykiais, Visgi, svarbu pabrėžti, kad kiekvienas protingas asmuo, siekdamas išvengti teisinių ginčų, tiek atlikdamas bankinį pavedimą, tiek bankiniu pavedimu gavęs kito asmens lėšas, atkreiptų dėmesį į pavedime nurodytą paskirtį ir laiku bei tinkamai reaguotų.

Šaltiniai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018.

Teisminiuose ginčuose praktikuojančiam teisininkui didžiausias profesinės veiklos apdovanojimas yra kliento atžvilgiu priimtas teigiamas teismo sprendimas. Jei savo poziciją pavyksta apginti abiejų instancijų teismuose – moralinė grąža dvigubinasi.

Vienoje Aranausko advokatų kontoros NEXUS atstovaujamų bylų abiejų instancijų teismuose pavyko įrodyti, jog asmeniui gavus tam tikro dydžio mokėjimą į sau priklausančią sąskaitą, jis tampa šių piniginių lėšų savininku ir nuo šio momento, disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais šis asmuo gali tik savo iniciatyva!

Bylos fabula buvo ta, kad klientas su viena iš Lietuvoje veikiančių elekroninių pinigų įstaigų buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią klientas į šios įstaigos sąskaitą įneša ar perveda pinigus, o įstaiga įsipareigoja šias lėšas laikyti ir kliento pageidavimu iš jų atlieka įvairias mokėjimo operacijas.

Klientas, vykdydamas savo įmonės veiklą sutarė su Lenkijoje esančiu pirkėju, jog šis nupirks iš jo du vilkikus, prieš tai sumokėjęs šalių susitarto dydžio avansą. Pirkėjas nurodytą avanso sumą pervedė į kliento sąskaitą, tačiau įstaiga, be jokio pateisinamo pagrindo, įspėjimo, ar tuo labiau, be kliento prašymo ar sutikimo, pavedimu grąžino šias lėšas siuntėjui (pirkėjui), atlikusiam avansinius mokėjimus. Vos tik avanso suma buvo grąžinta pirkėjui, pirkėjas persigalvojo ir atsisakė vilkikus iš kliento pirkti. Tuo metu, kai įvyko kliento atžvilgiu neteisėtas piniginių lėšų pervedimas iš jo sąskaitos atgal pirkėjui, transporto priemonės jau buvo gabenamos į Lenkiją, todėl klientui teko pakeisti planus ir susigrąžinti jas atgal.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog klientas dėl įstaigos kaltės patyrė žalą, kuri yra lygi neteisėtai grąžintų piniginių lėšų į pirkėjo sąskaitą sumai, ir kuri iš įstaigos turi būti priteista klientui.

Oponentai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė, tačiau apeliacinės instancijos teismas dar šią savaitę priimta nutartimi įstaigos apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinis teismas pripažino, jog įstaiga neturėjo teisės be kliento sutikimo kontroliuoti klientui nuosavybės teise priklausančių pinigų naudojimo. Teismas išreiškė nuomonę, jog tuo atveju, jei asmuo gauna tam tikro dydžio mokėjimą į sau priklausančią sąskaitą, jis tampa šių piniginių lėšų savininku ir nuo šio momento, disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais gali tik savo iniciatyva. Įstaiga, šiuo atveju, be jokio teisėto pagrindo iš kliento sąskaitos nurašė pinigines lėšas, dėl ko klientas patyrė netiesioginius nuostolius – prarado ne tik avansą, bet ir sandorio sudarymas buvo nutrauktas būtent dėl kliento pinigus kontroliavusios įstaigos neteisėtų veiksmų.

Pravartu žinoti kiekvienam, jog iš jūsų sąskaitos mokėjimo operacija gali būti laikoma atlikta ir patvirtinta tik tada, kai jūs (mokėtojas) duodate sutikimą pingines lėšas nurašyti nuo jūsų sąskaitos elektroniniu parašu, suteiktu slaptažodžiu (pvz., SMART ID) ar kt. priemonėmis. Jei tokio sutikimo nedavėte ir piniginių lėšų nurašymas pažeidė jūsų teises, kreipkitės konsultacijos į profesionalius teisininkus, kurie įvertinę situaciją parinks jūsų teisių gynybai tinkamiausią būdą.

Ar nepagrįstai atsisakius dirbti sutartą darbą, darbdavys gali iš jūsų reikalauti nuostolių, jo patirtų dėl jūsų atsisakymo dirbti, jei jis pats nusprendė pasamdyti naujus darbuotojus ir jiems už darbą sumokėti brangiau?

Vienoje naujausių darbo ginčo bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) sprendė situaciją, kuomet darbdavys įdarbino darbuotojus – apdailininkus ir plytelių klojėjus, kurie turėjo atlikti grindų plytelių klojimo darbų parduotuvės patalpose Švedijoje.

Darbdavys  avansu sumokėjo darbuotojams dalį užmokesčio už būsimą darbą, apmokėjo jų patirtas išlaidas jų kelionei (nupirko kelto bilietus, apmokėjo už degalus), šie asmenys buvo aprūpinti asmeniniais darbo drabužiais bei saugos priemonėmis, jiems gautos darbui Švedijoje reikalingos  formos, sumokėta už jų apgyvendinimą. Negana to, darbdavys ne tik išpirko darbuotojams leidimą statyti automobilį reikiamoje vietoje, tačiau netgi už vieną iš darbuotojų sumokėjo baudą dėl ne vietoje pastatyto automobilio!

Nepaisant tokio darbdavio geranoriškumo, paaiškėjo, kad darbuotojai, nuvykę į Švediją persigalvojo ir be jokių pateisinamų priežasčių darbo vietoje nepasirodė, vėliau atsakė darbdaviui, kad dirbti net nesiruošia !?

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, darbdavys buvo priverstas priimti greitą sprendimą ir samdyti, be abejo, švediškomis kainomis darbus atliekančią Švedijos plytelių klojimo įmonę. Darbdavys, siekdamas apginti savo teises, kreipėsi į teismą dėl beveik 3,5 tūkst. Eur priteisimo iš darbuotojų, nurodant, kad ši suma yra jo patirti tieisoginiai nuostoliai kaip darbo jėgos skirtumas, tarp to, kurį jis būtų sumokėjęs Lietuvos darbuotojams ir to, kurį dėl darbuotojų kaltės turėjos sumokėti Švedijos įmonei.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas darbdavio reikalavimą atmetė, apeliacinės instancijos teismas – tenkino, tačiau LAT galutinai išsprendęs tarp šalių kilusį ginčą konstatavo, kad pats darbdavys buvo atsakingas už tai, kad darbai būtų atlikti laiku, taip pat už tai, kad darbdavys turėtų pakankamai darbuotojų numatomiems darbams atlikti, numatyti atsarginius variantus.

Teismo nuomone, darbdavys, laikydamas, kad jam trūksta darbuotojų, pats priėmė sprendimą skubiai samdyti brangesnę darbo jėgą bei šios bylos atveju darbdavys neįrodė poreikio skubos tvarka samdyti darbuotojus, kuriems būtų mokamas didesnis atlyginimas.

Todėl net jei darbuotojų neteisėti veiksmai suponavo poreikį darbdaviui ieškoti naujų darbuotojų, tai savaime nereiškia, kad darbuotojui turi tekti atsakomybė už tokį sprendimą, koks buvo priimtas ne jo paties, o darbdavio. Dėl to darbuotojo veiksmai negali būti laikom tiesiogiai lėmę žalą ar reikšmingai prisidėję prie jos atsiradimo. Anot teismo, visi darbdavio atlikti veiksmai yra jo veiklos rizika, kuriai suvaldyti pats darbdavys priėmė būtent tokį organizacinį sprendimą. 

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-611/2023.