Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-1120/2024 spręstas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių vieno iš tėvų pareigą kompensuoti kito iš tėvų patirtas nepilnamečio vaiko papildomo išlaikymo išlaidas, dėl kurių susitarta sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, aiškinimo ir taikymo.

Nutraukiant santuoką visada išsprendžiamas klausimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Ne visada galima iš anksto numatyti, kokias sveikatos išlaidas gali patirti vaikas, todėl ši kasacinio teismo nutartis yra aktuali visiems, susitariantiems dėl papildomų būtinųjų vaiko išlaikymo išlaidų atlyginimo tvarkos.

Nagrinėtos bylos atveju šalys nutraukė santuoką, teisme buvo patvirtinta sutartis dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių. Pareiškėja pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal Sutarties 1.4 punktą. Byloje kilo ginčas tarp pareiškėjų dėl Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatų, susijusių su papildomų būtinųjų pareiškėjų nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų padengimu, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai Sutarties 1.4–1.6 punktuose nustatė, jog: „Tėvai susitaria lygiomis dalimis apmokėti papildomas būtinąsias dukters <…> išlaikymo išlaidas, t. y.: būtinąsias ir valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas (tokias kaip stomatologo, odontologo, regėjimo priežiūros ir/ar gydymo, mokamo sanatorinio valstybės nekompensuojamo gydymo, mokamų valstybės nekompensuojamų medicininių tyrimų ir pan.)“ (Sutarties 1.4 punktas). „Apie sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas turi būti pranešama Tėvui/Motinai iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, išskyrus skubią medicininę pagalbą. Sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas patvirtinantys dokumentai turi būti pagrįsti medicininiais dokumentais“ (Sutarties 1.5 punktas). „Tėvas/Motina Sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas sumoka Motinai/Tėvui per 5 darbo dienas po išlaidas patvirtinančių dokumentų jam/jai pateikimo. Išlaidas pagrindžiančius dokumentus Tėvai vienas kitam pateikia elektroniniu paštu ar kitu Tėvų konkrečiu atveju sutartu būdu“ (Sutarties 1.6 punktas).

Šalys skirtingai aiškino minėtas Sutarties nuostatas dėl pačių medicininių išlaidų pripažinimo papildomomis būtinosiomis išlaikymo išlaidomis ir dėl išankstinio pranešimo apie šių išlaidų patyrimą teisinės reikšmės.

Kasacinis teismas pritarė žemesnės isntancijos teismų išvadoms, kad nustatant vaikui priteisto išlaikymo dydį, į jį buvo įtrauktos vaistų, vitaminų, skiepų, tyrimų, mokamos gydytojo konsultacijos išlaidos, pažymėjo, kad sprendžiant šalių ginčą dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo, kitoje civilinėje byloje pati pareiškėja nurodė, jog dukters poreikiams tenkinti per mėnesį yra reikalinga bendra 500 Eur suma, kurią, be kita ko, sudaro higienos priemonės – 20 Eur, nereceptiniai vaistai (akių, nosies, ausų lašai, nuo temperatūros ir pan.), vitaminai (keičiantis sezonams), skiepai, tyrimai, mokamos gydytojo konsultacijos – 30 Eur, būreliai – 30 Eur. 

Kasacinio teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai išduotinas vykdomasis raštas dėl išieškojimo 1/2 dalies papildomų, valstybės nekompensuojamų sveikatos priežiūros išlaidų, atitinkančių šiuos kriterijus: 1) išlaidos yra vieno iš tėvų patirtos; 2) jos yra valstybės nekompensuojamos; 3) išlaidos yra pagrįstos medicininiais dokumentais; 4) šios išlaidos nepatenka į tėvo teikiamą išlaikymą dukteriai, mokamą periodinėmis išmokomis; 5) apie išlaidas kitam iš tėvų buvo pranešta prieš 5 darbo dienas (išskyrus skubiąją medicinos pagalbą).

Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad būtinoji medicinos pagalba yra teikiama nemokamai visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, nusprendė, jog Sutarties 1.4 punktu pareiškėjai iš esmės susitarė atlyginti išlaidas stomatologui, odontologui, regėjimo priežiūrai ir (ar) gydymui, mokamam sanatoriniam valstybės nekompensuojamam gydymui, mokamiems valstybės nekompensuojamiems medicininiams tyrimams.

Nustatęs, kad būtinosios išlaidos vaiko sveikatos priežiūrai visais atvejais padengiamos iš Valstybinio sveikatos socialinio draudimo fondo lėšų, taip pat aplinkybę, kad vaikas neturi specialiųjų poreikių, dėl kurių jam reikėtų papildomų specifinių medicinos paslaugų, taip pat tai, jog dalis pareiškėjos nurodytų išlaidų turi būti dengiamos iš tėvo teikiamo periodinio išlaikymo, Sutarties 1.4–1.6 punktų nuostatas atitinkančiomis išlaidomis teismas pripažino 290 Eur išlaidas odontologo pagalbai apmokėti, 762 Eur dydžio išlaidas logopedo pagalbai ir 75 Eur išlaidas ortopediniams įdėklams įsigyti.

Kasacinis teismas pritarė teismų vertinimui, kad pareiškėjų tikrieji ketinimai buvo susitarti dėl tų vaiko sveikatos priežiūros išlaidų, kurios nėra priskiriamos būtinosioms, tačiau vaikui yra reikalingos, t. y. pagrįstos medicininiais dokumentais ir yra valstybės nekompensuojamos. Valstybės nekompensuojamų sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų būtinajai pagalbai, spektras yra platus ir šios paslaugos gali būti suteiktos už labai skirtingas kainas, todėl teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog Sutarties 1.5 punkto nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad kitam iš tėvų kyla pareiga kompensuoti 1/2 dalį papildomų valstybės nekompensuojamų išlaidų tik tais atvejais, kai apie šias išlaidas kitam iš tėvų buvo iš anksto pranešta.

Kasacinio teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad išankstinis informavimas dėl patirtinų medicininių išlaidų atlieka tik formalią išlaidų planavimo funkciją, todėl nesuderinamas su prioritetine vaiko interesų apsauga. Teismas taisyklę, jog atlyginamos tik tos išlaidos, apie kurias kitam iš tėvų buvo pranešta prieš 5 darbo dienas, kildino iš tėvų valdžios lygiateisiškumo principo, kiekvieno iš jų teisės individualiu atveju nuspręsti, ar kito parinkta medicinos paslauga ir (ar) jos teikėjas atitinka geriausius vaiko interesus. Papildomai ši taisyklė užtikrina ir tai, kad, sprendžiant dėl paslaugos suteikimo būtinumo, vietos ir kainos, būtų atsižvelgta į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį.

Kasacinis teismas nustatė, kad pažodinis (lingvistinis) sutarties aiškinimas neatskleidžia tikrojo Sutarties 1.4 sąlygos turinio, kadangi pagal Lietuvoje galiojančias sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisykles negali būti būtinųjų ir kartu valstybės nekompensuojamų medicininių sveikatos priežiūros išlaidų. Todėl tikrieji šalių ketinimai buvo nustatomi taikant subjektyvųjį metodą, aiškinantis, kaip šalys elgėsi iki sutarties sudarymo, ir atliekant sisteminę sutarties sąlygų analizę. Teismas apibrėžė ir pagrindė, kodėl papildomomis atlygintinomis išlaidomis pripažįstamos tik išlaidos, atitinkančios penkis šioje nutartyje minėtus kriterijus, atitinkamai neatlygintinomis („bazinėmis“) pripažino valstybės kompensuojamas sveikatos priežiūros paslaugas bei medicininės paskirties prekes ir paslaugas, kurias pareiškėja kitoje byloje nurodė kaip dengtinas iš periodinio išlaikymo sumų.

Būdami teisminiame procese, žinodami, kad esat teisūs ir sąžiningai ginate savo pažeistas teises, ne visada galite išvengti ganėtinai surprizinių teisiniu požiūriu teismų sprendimų. Tokiu atveju visad patariame naudotis apeliacijos teises, kadangi aukštesnės instancijos teismas gali ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas. Būtent taip nutiko vienoje mūsų atstovaujamų bylų, kurioje ieškovai, kuriuos atstovavome, pasinaudodami apeliacijos teise galiausiai sulaukė tikro teisingumo savo byloje.

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti apsimestine trečiojo asmens (pardavėjos) ir atsakovės (pirkėjos) buto pirkimo–pardavimo sutartį ir tikrąja sandorio šalimi (pirkėjo) pripažinti atsakovą; priteisti kiekvienam ieškovui iš atsakovo skolą bei palūkanas.

Ieškovai ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią kiekvienas iš ieškovų pervedė atsakovui sutartas sumas dviem pavedimais. Ieškovai paskolą suteikė tam, kad atsakovas įsigytų nekilnojamąjį turtą. Taip pat buvo sutarta, kad atsakovui laiku negrąžinus paskolos, ji bus išieškoma iš atsakovo nusipirkto buto. Paskolos sutartį šalis pasirašė skirtingomis dienomis, pinigai ieškovui buvo pervesti iki paskolos sutarties pasirašymo.

Atsakovas, siekdamas išvengti bet kokių pretenzijų, iš anksto susitaręs su savo motina atsakove per ją su trečiuoju asmeniu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį ir įgijo butą su rūsiu. Butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovo motinos vardu.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovų prašomą skolą ir palūkanas iš atsakovo, tačiau atmetė ieškinio dalį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vadovautis šalių sudaryta paskolos sutartimi, nes ieškovai pateikė prieštaringus paaiškinimus, nurodė, kad atsakovas elektroniniu paštu atsiuntė ieškovui skenuotą sutarties egzempliorių, tačiau ieškovai nepateikė tai pagrindžiančio atsakovo elektroninio laiško. Teismas kaip nepatikimus įvertino teismo posėdžio metu duotus ieškovų paaiškinimus apie tai, kad yra du sutarties egzemplioriai, kuriuos atsakovas pasirašė ir atsiuntė elektroniniu paštu, o ieškovai, pasirašę sutarties egzempliorius, vieną jų išsiuntė atsakovui paštu, bet neišsaugojo laiško gavimą ar siuntimą patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad ieškovai negalėjo nurodyti, kokiu atsakovo adresu siuntė laišką su pasirašytu sutarties egzemplioriumi, ieškovai taip pat negalėjo paaiškinti, kas pasirašė sutartį kaip advokatas, koks yra šio asmens vardas, pavardė. Nors teismas nevertino rašytinės paskolos sutarties, bet nustatė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta: tai patvirtina ieškovų sąskaitos išrašai, pagrindžiantys pinigų perdavimo faktą atsakovui, bei atsakovo mokėjimo paskirties nurodymas persivedant iš ieškovų gautas lėšas iš vienos savo banko sąskaitos į kitą, nurodant kad pervedami pinigai yra paskola.

Pasisakydamas dėl apsimestinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė paaiškino, jog sūnus iš savo banko sąskaitos apmokėjo už butą, nes buvo jai skolingas ir tokiu būdu grąžino skolą. Tokia teismo pozicija buvo visiškai siurprizinė, pažeidžianti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reglamentavimą bei teismų praktiką šiuo aspektu.

Tiek ieškovai, tiek atsakovas byloje pateikė apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – patenkino nurodytą ieškinio reikalavimą.

Atsakovas pareiškė apie paskolos sutarties ir elektroninių žinučių suklastojimo bei prašė skirti byloje ekspertizę. Byloje atlikus teismo rašysenos ekspertizę, joje nurodyta, kad negalima nustatyti ar atsakovas pasirašė paskolos sutartyje, nes trūktas atsakovo parašų pavyzdžiai labai variantiški, įrašai per trumpi, mažai informatyvūs, o pateiktoje lyginamojoje rašysenos medžiagoje nebuvo galima nustatyti atsakovo parašų variantiškumo ribų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pakankamo pagrindo vadovautis ieškovų pateiktais įrodymais (rašytinės paskolos sutarties dokumentais (kopija ir originalu) bei susirašinėjimu elektroninių ryšių priemonėmis) ir konstatuoti, jog ieškovai su atsakovu sudarė rašytinę paskolos sutartį. Teisėjų kolegija nurodė, jog svarbu tai, kad ekspertizės akte nepaneigta, jog ieškovų į bylą pateiktą paskolos sutarties originalą pasirašė atsakovas. Dėl to nagrinėjamoje byloje, net ir atliktus teismo paskirtą rašysenos ekspertizę, nenustatytas aptariamo paskolos sutarties egzemplioriaus suklastojimo faktas. Atsižvelgus į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo nesivadovauti byloje aptariamu rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog su atsakovu sudarė rašytinę paskolos sutartį, o atsakovas nepaneigė nurodytos aplinkybės. Faktą, kad bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, atsiradę rašytinės paskolos sutarties pagrindu, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pats atsakovas pervesdamas į kitą savo banko sąskaitą paskolos pagrindu gautą sumą nurodė, kad tai yra paskolos pervedimas.

Teisėjų kolegija išsamiai pasisakė dėl apsimestinio sandorio įstatyminio reglamentavimo ir teismų praktikos šiuo aspektu. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį apsimestiniu laikomas sandoris, jeigu jis sudarytas kitam sandoriui pridengti; apsimestinio sandorio atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017, 32 punktas; kt.).

Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, be kita ko, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018, 29 punktas; 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-313/2022).

Sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, jog atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).

Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad šios sutarties šalys yra atsakovė (pirkėja) ir trečiasis asmuo (pardavėja). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad banko mokėjimo nurodymu pardavėjai už butą sutartyje sulygtą kainą sumokėjo ne atsakovė, bet jos sūnus atsakovas. Pastarojo gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute. Atsakovės gyvenamoji vieta deklaruota kitame bute. Atsakovai byloje teigė, kad butą susiremontavo pati atsakovė ūkio būdu, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo motyvą nuslėpti aplinkybę, kad perka butą, ir tokio motyvo tikslas buvo išvengti ieškovams negrąžintos paskolos išieškojimo. Teismo akcentuota tai, kad ieškovų suteiktos paskolos ir už butą pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtos kainos dydis iš esmės yra toks pat. Atsakovų teiginiai apie tai, kad atsakovė ginčo bute gyvendavo šaltuoju metų laiku, jog norėjo gyventi arčiau giminaičių, kad atsakovas gyvena kartu su motina, nes nori ją prižiūrėti ir ja rūpintis, teismo vertinimu, nepaneigia to, kad pirkėjo pareigą sumokėti buto kainą įvykdė ne sutartį pasirašiusi atsakovė, bet atsakovas. Atsakovai taip pat byloje tvirtino, kad atsakovė turėjo pakankamai lėšų butui įsigyti, bet buvo paskolinusi pinigų atsakovui, todėl būtent jis sumokėjo už motiną pirkėjai buto kainą, nes atsakovė nenorėjo nutraukti terminuotų indėlių sutarčių. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie tai, jog atsakovė buvo suteikusi paskolą atsakovui, dėl to vien tik atsakovų paaiškinimai yra nepakankamas įrodymas nurodytai aplinkybei konstatuoti. Įvertinusi aptartų įrodymų ir aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai įrodė, jog buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandorius, kuriuo tikrasis buto pirkėjas – atsakovas– pasitelkė atsakovę kaip savo statytinę taip nuslėpdamas tikrąją sutarties šalį.

Šaltinis: Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-11-912/2024.

Tiek praktikuojantiems advokatams, tiek jų klientams už patį bylos laimėjimą greičiausiai ne mažiau svarbus yra ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Tikriausiai ne vienam teko girdėti, jog teisminiuose procesuose bylinėjimosi išlaidos yra paskirstomos pagal „pralaimėjęs moka“ principą. Tokio principo laikomasi daugelyje valstybių. Šio principo taikymo priežastis yra ta, jog siekiama atgrasyti potencialias ginčo šalis nuo nepagrįstų ieškinių reiškimo teismuose. Taip pat „pralaimėjęs moka“ taisyklė veikia prevenciškai bylos nagrinėjimo metu tiek besiginčijančias šalis, tiek patį teismą vedant link koncentruoto, ekonomiško ir operatyvaus proceso. Kadangi nei viena iš šalių nežino, koks bus galutinio teismo sprendimo rezultatas, šalys turėtų įsivertinti galimas rizikas ir neapkrauti bylos nagrinėjimo besaikiu įrodinėjimu, pertekliniais dokumentais, nekoncentruotais ginčais ir t. t.

Nors, viena vertus, įstatymas įpareigoja ginčo šalis visus įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. prieš pradedant sakyti baigiamąsias kalbas, tačiau teismai savo praktikoje gyvenimą besibylinėjantiems palengvina – pagal naujausią kasacinio teismo (LAT) išaiškinimą, vienodą teismų praktiką formuojantis teismas pasisakė, kad ši praktika, pagal kurią draudimas byloje priteisti šių išlaidų atlyginimą dėl to, kad jos nebuvo apmokėtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos ir teismui nebuvo pateiktas tai patvirtinantis dokumentas, koreguotina, nes pilnai neužtikrina tinkamo asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo ir asmens teisės į atstovavimą, neatitinka bendrųjų teisingumo ir protingumo, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei įstatyme įtvirtinto civilinio proceso tikslo ginti asmenų, kurių teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus.

Todėl kasacinis teismas naujai išaiškino kitiems teismas privalomą taisyklę – net ir tuo atveju, kai įrodymų apie realiai patirtas bylinėjimosi išlaidas šalis negalės pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, šaliai šios išlaidos vis tiek galės būti priteisiamos, tačiau bus reikalaujama pateikti teismui dokumentą, patvirtinantį šalies susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje. Kasacinis teismas išaiškina ir tai, kad net ir tuo atveju, jei vis dėlto šalis ir toliau nespėtų iki proceso pabaigos pateikti teismui duomenų, kad bylinėjimosi išlaidos yra galutinai apmokėtos, teismai vis tiek turėtų tokias bylinėjimosi išlaidas priteisti, tačiau jau ne pagal byloje advokato pateikt sąskaitą-faktūrą, o sumą, kuri pagal teisingumo ministro patvirtintas rekomendacijas advokato užmokesčiui apmokėti yra numatyta kaip galima už tokio pobūdžio suteiktas teisines paslaugas.

Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024