Tiek civiliniai, tiek administraciniai ginčai teismuose yra nagrinėjami pagal iš anksto nustatytas ir visiems galiojančias taisykles. Viena iš taisyklių, užkertančių kelią nepagrįstiems reikalavimams yra taisyklė „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, jog visas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ta ginčo šalis, kuri bylą pralaimėjo. Jeigu ketinate į teismą paduoti viešojo administravimo subjektą (valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos ir kt.), verta atsiminti, jog įprastai taikoma taisyklė „pralaimėjęs moka“ nors ir lieka galioti, tačiau dažnu atveju išlaidos advokato paslaugoms atlyginti, kurias patyrė viešojo administravimo subjektas, nėra atlyginamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pačiam pareiškėjui atstovauja advokatas, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas.

Štai 2025 m. vasario 5 d. išnagrinėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išnagrinėta, jog Kauno miesto savivaldybės administracija srityje, kurioje kilo ginčas, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad Kauno miesto savivaldybės struktūroje yra specializuotas padalinys – Teisės ir konsultavimo skyrius. Šiame skyriuje dirbantys vyriausieji specialistai pagal pareigybės aprašymą atstovauja įstaigai teismuose ir kitose institucijose, rengia susijusius dokumentus. Pareiškėjas bylai vesti teisme pasitelkė ne minėto padalinio darbuotojus, o advokatę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neatitinka būtinumo ir racionalumo kriterijų, byloje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, priešingai teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra suformuota, byla nėra didelės apimties ar itin sudėtinga, todėl pareiškėjo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo buvo nepatenkintas.

Vadovaujantis Lietuvos Resublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 7 straipsniu, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Ginče siekiant įvertinti, ar viena bylos šalis kitos bylos šalies atžvilgiu piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, pirmiausiai turi būti apibrėžta rinka ir nustatyta, ar atsakovė gali būti laikoma užėmusia dominuojančią padėtį šioje rinkoje, o jeigu atsakymas į šį klausimą teigiamas, ar atsakovės veiksmai gali būti prilyginami piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-403/2021).

Pagal KĮ 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.

Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-518-934/2024, nagrinėjo ieškovės VšĮ ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės VšĮ ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ieškinį atsakove AB ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras“ dėl įpareigojimo nutraukti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir žalos (permokos) atlyginimo. Ieškovė byloje teigė, kad atsakovė, užimdama dominuojančią padėtį paslaugų, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti bei radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, rinkoje, piktnaudžiauja turima dominuojančia padėtimi, nustatydama nesąžiningai didelį mokestį už suteiktas paslaugas.

Pagal LRTĮ 5 straipsnio 6 dalį, paslaugas, kurių reikia apeliantės radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Teismų nustatyta, kad atsakovė yra vienintelis subjektas Lietuvos Respublikoje, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia apeliantei radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei ir ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau, kaip akcentavo teismai, vien dominavimo rinkoje fakto pripažinimas pats savaime nėra pakankamas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, nenustačius jos neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi toje rinkoje ir kitų civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų.

Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia KĮ 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Rinkos apibrėžimas reikalingas tiek užimamai procentinei daliai įvertinti, tiek ūkio subjekto įtakai toje rinkoje nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016).

Teismai byloje konstatavo, kad apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų KĮ 7 straipsnio taikymo sąlygas, t. y., kad atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo apeliantės galimybes veikti rinkoje. Teismo pažymėta, kad atsakovė teikia paslaugas apeliantei vykdydama LRTĮ bei Vyriausybės nutarimu nustatytą pareigą, paslaugų kainą apskaičiuodama pagal nutarimu nustatytą kaštų paskirstymo ir apskaitos modelį, kas suponuoja, jog ji nėra laisva priimti sprendimus, kurie galėtų paveikti prekių (paslaugų) kainas, įėjimo į rinką galimybes ar kitas veiklos sąlygas, kurios sudarytų sąlygas konkurencijos rinkoje apribojimui. Byloje teismas darė išvadą, kad apeliantė taip pat neįrodė, o ir neįrodinėjo, kad atsakovė varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.

Gavote palankų teismo sprendimą, tačiau skolininkas jo vis vien nevykdo? Aktualu žinoti ką tokiu atveju numato įstatyminis reglamentavimas bei teismų praktika.

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-781/2024 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi kasacinis teismas nagrinėjo situaciją, kurioje fizinis asmuo buvo teismo sprendimu įpareigotas nugriauti jo valdomą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo skolininkas neįvykdys, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bus leista nugriauti savavališkai pastatytą skolininko valdomą statinį ir sutvarkyti statybvietę skolininko lėšomis.

Pirmosios instantancijos teismas ir apeliacinės isntancijos teismas netenkino antstolio prašymo skirti baudą skoloninkui už privalomo teismo sprendimo nevykdymą, laikydami, kad pareiga nugriauti statinį nebuvo vien asmeninė skolininko prievolė; statinio griovimo darbus buvo leista atlikti ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Kasacinis teismas nesutiko su žemesnės instancijos teismų išvada ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Už teismo sprendimų nevykdymą gali būti taikoma atsakomybė, pvz., priverstinis sprendimų vykdymas, bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną.

Įsiteisėjusius teismų sprendimus priverstine tvarka vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis.  Tais atvejais, kai yra priimamas teismo sprendimas, kuriuo atsakovas teismo sprendimu yra įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės.

CPK 771 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, arba jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, nustatytos šio kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 2 dalis).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje CPK 771 straipsnio 6 dalies redakcijoje nurodyta, jog bauda gali būti skiriama, jeigu: 1) per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas; 2) per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius; 3) jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas. Šioje proceso teisės normoje kaip atskiras sankcijos skyrimo pagrindas yra nurodytas sprendimų, įpareigojančių pašalinti statybos, atliktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neįvykdymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, sistemiškai aiškinant  CPK 273 ir 771 straipsnių normas bei atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, yra nurodyta, kad pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį už sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas turi nustatyti sprendime dėl ginčo esmės, o CPK 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas analogiškos baudos skyrimas vykdymo proceso metu. Tiek CPK 273 straipsnio 3 dalyje, tiek 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos baudos yra skiriamos tuo pačiu pagrindu, t. y. už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019 18 punktą; 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-378/2024 33 punktą).

Kasacinis teismas nurodė, kad skolininkui neatlikus teismo sprendime ar privalomajame nurodyme išvardytų veiksmų, pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį gali būti taikomos sprendimo nevykdymo pasekmės, o skolininko pareiga vykdyti teismo sprendimą (šalinti neteisėta pripažintos statybos padarinius) vis tiek išlieka. Teismo sprendime net ir leidus išieškotojai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti savavališkai pastatytą statinį, vis dėlto nėra paneigiama už teismo sprendimo įvykdymą atsakingo skolininko pareiga įvykdyti teismo sprendimą, nes teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.