Paskutinės naujienos apie Seimo narių darbo ir gyvenamosiose patalpose atliktas kratas skatina diskusijas dėl tokių baudžiamąjį persekiojimą vykdančių subjektų taikomų priemonių pagrįstumo ir proporcingumo. Tai anaiptol ne pirmas atvejis, kada krata, kaip procesinė prievartos priemonė, buvo panaudota Seimo narių atžvilgiu. 2016 m. STT pareigūnų buvo atliktos kratos Egidijaus Masiulio namuose, automobilyje, darbo aplinkoje (kratos metu paimta 242 tūkst. eurų grynaisiais). 2021 m. skandalingai nuaidėjęs Mindaugo Puidoko darbo kabinete įvykdytas kratos atvejis, kurio metu fiziškai iš Seimo nario paimtas mobilusis telefonas, nepaisant Konstitucijoje įtvirtintos Seimo nario imuniteto nuostatos, jog Seimo nario asmuo fizine ir teisine prasme, nepanaikinus jo imuniteto, yra neliečiamas.

Kai kuriais atvejais kratos, atliktos ministrų pirmininkų artimųjų patalpose, gali paskatinti net ilgai vengtą politinę atsakomybę ir pasitraukimą iš aukščiausių valstybės valdžioje užimamų pareigų. Vis dėlto, pats kratos atlikimo faktas jokiu būdu nereiškia asmens kaltumo.

Trumpai primenant, krata yra toks ikiteisminio tyrimo metu atliekamas procesinis veiksmas, kuris turi būti atliekamas remiantis ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi (neatidėliotinais atvejais – prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, kuris ne vėliau nei per 3 dienas turi būti sankcionuotas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi). Kartos metu ieškoma nusikalstamos veikos įrankių, nusikalstamu būdu įgytų daiktų, vertybių, taip pat kitų daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai nagrinėti ir tirti. Kitaip tariant, krata yra atliekama tada, kai ikiteisminį tyrimą vykdantys subjektai nežino, ko konkrečiai ieško, tačiau yra aplinkybių, patvirtinančių, kad konkrečioje vietoje gali būti tyrimui reikšmingi daiktai ar dokumentai.

Tuo tarpu, poėmis, kaip procesinis veiksmas atliekamas tuomet, kai yra aiškiai žinoma, kad pas atskirą asmenį ar asmenis yra tam tikras konkretus daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti, bei siekiama tą daiktą paimti.

Tiek krata, tiek poėmis yra prievartos priemonės, kurias taikant valstybė kėsinasi į ypatingai jaurią žmogaus privataus gyvenimo sritį – tikrinamos asmens gyvenamosios patalpos, automobilis, asmeniniai daiktai, asmeniniai susirašinėjimai mobiliuosiuose telefonuose ir kita itin privačią žmogaus gyvenimo dalį sudaranti informacija. Pagal baudžiamuosius įstatymus gali būti atliekama ir paties asmens fizinė krata – asmens apžiūra, jo drabužių, kūno ar pas jį esančių daiktų patikrinimas, siekiant rasti ir paimti nusikalstamos veikos pėdsakus, įrankius ar kitus tyrimui reikšmingus objektus. Asmens teisę į privatumą saugo Konstitucijos 22 straipsnis, be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Konvencijos (EŽTK) 8 straipsnio nuostatos, asmens teisė į būsto ir nuosavybės apsaugą yra įtvirtina Konstitucijos 23, 24 straipsniuose, EŽTK 1 protokolo 1 straipsnyje. Tačiau tiek teisė į privatumą, tiek į nuosavybės ar būsto neliečiamumą nėra absoliučios – šios teisės gali būti ribojamos, kai valstybei reikia apginti aukštesnį interesą, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti pamatinę baudžiamojo proceso paskirtį – nustatyti nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir juos teisingai nubausti.

Minėta, kad tarp atliktos kratos ir asmens kaltumo jokiu būdu negalima dėti lygybės ženklo. Krata yra tik vienas ir eilės kitų baudžiamojo proceso įstatyme numatytų galimų priemonių duomenimis surinkti. Viena vertus, įtarimai prieš asmenį, net jei tokie ir buvo, tyrimo eigoje gali nepasitvirtinti, kita vertus, ir pati krata, kaip procesinis veiksmas, turi būti atliekama griežtai laikantis įstatyme įtvirtintų jos atlikimui keliamų reikalavimų, kadangi pažeidus kratos atlikimo taisykles, paimti duomenys teisine prasme teisme pripažįstami neleistinais būdais gautais duomenimis ir teismas tokiais įrodymais vėliau baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu negali vadovautis.

Grįžtant prie Seimo nario ir jo imuniteto kratos kontekste, Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalis numato, kad Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė. Kratos atlikimas nėra laikomas asmens laisvės suvaržymu, tačiau tik tuo atveju, jei yra užtikrinama Seimo nario laisvės neliečiamybė. Kitaip tariant, tiek minėta Konstitucijos 62 straipsnio 2 dalies nuostata, tiek pirmesnėje Konstitucijos 62 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kuri numato, kad Seimo narys yra neliečiamas, suponuoja, kad kratos metu negali būti atliekami jokie procesiniai veiksmai, nukreipti tiesiogiai prieš Seimo narį kaip asmenį, įskaitant fizinį poveikį ar tokią intervenciją, jeigu tam nėra gauto Konstitucijoje nustatyto išankstinio Seimo leidimo. Todėl, net tuo atveju, jei Seimo narys kratos metu priešinasi, tikėtinai slėpdamas prie savęs daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti, manytina, fizinis poveikis Seimo nariui, vadovaujantis aukščiau nurodyta Seimo nario asmens neliečiamybės nuostata, vis tiek negalėtų būti taikomas.

Taip pat svarbu pastebėti, kad prokuroro prašyme ikiteisminio tyrimo teisėjui atlikti kartą visada turi būti nurodoma, kad kratą ketinama atlikti pas Seimo narį, tokiu būdu sudarant prielaidas teisėjui atidžiau įvertinti prašymo pagrindą, priemonės proporcingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Vis dėlto, minėtas jokiu būdu nereiškia, jog Seimo nario neliečiamybė yra absoliuti ar Seimo narys yra nebaudžiamas. Nėra nei vieno aukšto valstybės pareigūno, net išrinkto Tautos, kuris būtų apsaugotas nuo baudžiamosios justicijos. Konstitucijos tekste yra įtvirtina, kad Seimo narys gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Seimo sutikimu. Taigi, nors Seimo nario imunitetas ir užtikrina šio ypatingo statuso turėtoją nuo savavališko baudžiamojo persekiojimo, tačiau turint pakankamai rimtų įrodymų dėl Seimo nario dalyvavimo darant nusikalstamą veiką, Seimo nario imunitetas nėra absoliutus ir laikantis Konstitucijos normų, gali būti ribojamas, panaikinant jo teisinę neliečiamybę nebūti baudžiamojo proceso paveikiamu ir kaltinamu.

Komerciniai santykiai tarp skirtingų valstybių piliečių ar įmonių vis dažniau peržengia vienos valstybės ribas, todėl civiliniai ginčai su tarptautiniu elementu šiomis dienomis pamažu tampa bene teismų kasdienybe. Civiliniame procese pasitaiko situacijų, kuomet byla faktiškai vyksta vienoje valstybėje, tačiau įrodymas, kurį reikia gauti ir panaudoti teisme – yra visiškai kitoje valstybėje, pavyzdžiui, kitoje valstybėje yra liudytojas, kurį reikia apklausti, dokumentas, kurį reikia išreikalauti, apžiūrėti ir pan. Tokiu atveju tampa aktualu žinoti keletą pagrindinių taisyklių, susijusių su įrodymų surinkimu užsienyje. Kaip tai atlikti?

Įrodymų rinkimas ES valstybėse narėse

Europos Sąjungoje ir tarptautiniame civiliniame procese galioja aiškios taisyklės, kurios leidžia užtikrinti sklandų teismų bendradarbiavimą, renkant šalims reikalingus įrodymus.

Pagrindinis teisės aktas, reguliuojantis įrodymų rinkimą ES, yra Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 2020/1783 dėl valstybių narių teismų bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (Reglamentas). Paminėtina, kad Reglamentas netaikomas Danijai, dėl Danijoje reikalingo gauti įrodymo turėtume kreiptis pagal tarptautinėse sutartyse numatytą reguliavimą (apie jį šiek tiek vėliau).

Reglamentas numato du pagrindinius įrodymų rinkimo būdus. Pirmasis – kai vienos valstybės teismas prašo kitos ES valstybės teismo surinkti įrodymus. Šiuo atveju procedūra vyksta tiesiogiai tarp teismų, naudojant standartines formas ir elektroninę e-CODEX sistemą. Prašomasis teismas privalo prašymą įvykdyti kuo greičiau, bet ne vėliau kaip per 90 dienų.

Antrasis būdas – tiesioginis įrodymų rinkimas kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju, pats teismas kitoje valstybėje renka įrodymus, pavyzdžiui, atlieka nuotolinę liudytojo apklausą vaizdo konferencijos būdu. Šiuo atveju svarbu tai, kad įrodymų rinkimas galimas tik savanoriškai, nenaudojant jokių prievartos priemonių, t. y. pats liudytojas turi sutikti dėl tokio veiksmo su juo atlikimo (būtinas jo geranoriškumas).

Trečiasis, labiau fakultatyvus būdas – įrodymų rinkimas per diplomatus ar konsulinius pareigūnus, kai tai numatyta nacionaliniuose teisės aktuose.

Įdomu tai, kad įrodymų rinkimas užsienio šalyse nėra mokamas ar kažkaip kitaip įvertinimas pinigais. Tai reiškia, kad, tarkime, jei Lietuvos teismas pasikreipė į Vokietijos teismą, kad šis surinktų tam tikrus įrodymus, proceso šalims toks kreipimasis nekainuoja, išskyrus atvejus, jei rinkimas buvo susijęs su specialių žinių panaudojimu, pavyzdžiui, užsienio valstybėje buvo samdomas ekspertas atlikti ekspertizei ar vertėjas, teikti vertėjo paslaugas, tuomet, už tokią paslaugą gali būti reikalaujama atlyginti išlaidas, patirtas naudojantis specialiomis žiniomis.

Įrodymų rinkimas už ES ribų

Santykiuose su Danija ar ne ES valstybėmis taikoma 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų paėmimo užsienyje. Ji grindžiama centrinių institucijų (dažniausiai – teisingumo ministerijų) bendradarbiavimu ir leidžia teismams teisėtai gauti liudytojų parodymus, dokumentus ar kitus įrodymus, esančius užsienio valstybėse.

Įrodymų rinkimo procedūra tarptautiniame civiliniame procese iš esmės panaši į ES reglamento taikymą, tačiau pagrindinis skirtumas – įrodymai yra renkami per centrines institucijas. Pagal Hagos konvenciją teismas, nagrinėjantis civilinę ar komercinę bylą, per savo valstybės centrinę įstaigą (pvz., Teisingumo ministeriją) pateikia teisinės pagalbos prašymą kitos susitariančiosios valstybės centrinei įstaigai, kad ši surinktų įrodymus. Kitos valstybės kompetentinga institucija įrodymus renka pagal savo nacionalinę teisę ir rezultatus grąžina tuo pačiu oficialiu kanalu. Taigi, skirtingai nei ES reglamente, kur teismai gali bendradarbiauti beveik tiesiogiai, tarptautiniuose procesuose Lietuvos teismas siunčia prašymą per Teisingumo ministeriją. Ji perduoda jį užsienio valstybės centrinei įstaigai (pavyzdžiui, taip pat teisingumo ministerijai), kuri per savo teismus ar kitas kompetentingas institucijas surenka įrodymus ir grąžina juos atgal per centrines įstaigas.

Įrodymų rinkimo kitose (ne ES) valstybėse procedūra taip pat yra nemokama, išskyrus atvejus, kada reikia naudotis specialiomis žiniomis (užsakyti ekspertizes, specialisto išvadas, naudotis vertėjo paslaugomis).

Parangta pagal:

1. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą dėl valstybių narių teismų . bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose 2020/1783;
2. 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvenciją dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje.

Vienoje teismų nagrinėtų bylų, ieškovė Skycop.com, kurios pagrindinė veikla yra keleivių, patyrusių tam tikrų nepatogumų dėl oro vežėjo, teisių perėmimas, septyniose atskirose bylose prašė priteisti iš oro linijų bendrovės kompensacijas už to paties skrydžio Vilnius-Hurgada, vėlavimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Aukščiausias teismas, nagrinėdamas bylą aukščiausia instancija, nurodė, kad ieškovės pareiga reikšti visus iš to paties skrydžio sutrikdymo kylančius reikalavimus vienoje byloje kildinama iš civilinio proceso įstatyme įtvirtintų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų. Todėl keleivių teises perėmusios bendrovės reikalavimai dėl vieno sutrikdyto skrydžio yra tarpusavyje susiję, grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pačiu teisiniu pagrindu, pateikti juos vienoje byloje nėra tik ieškovės teisė, bet jos procesinė pareiga. Reikalavimų skaidymas, kai tam nėra objektyvaus pagrindo, gali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

Teismas pripažino, jog dirbtinai skaidydama iš to paties sutrikdyto skrydžio kildinamus reikalavimus, ieškovė reiškė atskirus reikalavimus, taip pat ir reikalavimus advokato išlaidoms apmokėti, todėl jai atlygintinų išlaidų advokato pagalbai dydis turėtų būti skaičiuojamas taip, lyg reikalavimai būtų buvę pareikšti ne skirtingose septyniose, o vienoje byloje, bei atitinkamai advokato išlaidų dydį mažino.

Tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija veikia kaip stabdymo priemonė verslams, kurie masiškai supirkinėja keleivių reikalavimus ir juos galimai sąmoningai skaido, siekdami padidinti bylinėjimosi apimtį bei nepagrįstai išauginti priteistinų advokato pagalbos išlaidų dydį. Teismo aiškinimai rodo, kad civilinis procesas negali būti naudojamas kaip mechanizmas generuoti pelnui. Tokia praktika ne tik prieštarauja proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams, bet ir pažeidžia sąžiningo proceso esmę, todėl teismų yra vertinama kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, už kurį gali būti taikomos nepalankios procesinės pasekmės.

Keleivių teisių gynimo aspektu primintina, kad pagal Europos Sąjungos institucijų priimtus teisės aktus, tuo atveju, jei skrydis atidedamas ir keleivio skrendamas atstumas yra ne daugiau nei 1500 km – jam priklauso 250 Eur kompensacija (pvz. Lietuva-Vokietija); kai atstumas viršija 1500 km, bet neviršija 3500 km – 400 Eur kompensacija (pvz., Lietuva-Turkija); kai atstumas viršija 3500 km – 600 Eur kompensacija (pvz. Lietuva-Egiptas).

Tokiu atveju žinotina, kad pirmiausia keleivis turėtų kreiptis į oro vežėją (oro linijas) su pretenzija/prašymu išmokėti kompensaciją už vėlavusi skrydį. Oro vežėjas tą turi padaryti per 2 mėn. laikotarpį. Tuo atveju, jei vežėjas atsako neigiamai arba išvis neatsako, keleivis turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.

Parengta pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartį Nr. e3K-3-162-421/2025.