Vaizdo stebėjimo kameros prie gyvenamųjų namų tapo įprasta turto apsaugos priemone, tačiau jų naudojimas gali sukelti ginčų tuomet, kai į kameros stebėjimo lauką patenka ne tik pats turto savininkas ar jo namų aplinka, bet ir kiti asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-413-789/2026 nagrinėjo būtent tokią situaciją ir pateikė reikšmingus išaiškinimus dėl privataus vaizdo stebėjimo ribų.

Ginčas kilo dėl privačiame žemės sklype įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Nors kamera buvo sumontuota sklypo savininko teritorijoje ir jos stebėjimo laukas apėmė jam priklausantį sklypą, daliai šios teritorijos buvo nustatytas servitutas, todėl ja turėjo teisę naudotis ir kitas asmuo. Kamera leido teritoriją stebėti realiu laiku, o užfiksavus judesį jos savininkui į telefono programėlę buvo siunčiami trumpi vaizdo įrašai. Byloje taip pat nustatyta, kad šie įrašai galėjo būti saugomi ilgą laiką, o kameros stebėjimo kryptį buvo galima keisti nuotoliniu būdu.

Dėl tokio vaizdo stebėjimo į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją kreipėsi asmuo, kuris naudojosi servitutine sklypo dalimi. Inspekcija konstatavo, kad šios teritorijos stebėjimas nėra tinkamai pagrįstas, pareiškė vaizdo stebėjimą vykdžiusiam asmeniui papeikimą ir nurodė nutraukti servitutinės teritorijos stebėjimą, atitinkamai sureguliuojant kamerą arba naudojant vaizdo filtrus. Taip pat buvo nurodyta sunaikinti su šia teritorija susijusius vaizdo įrašus.

Sklypo savininkas tokį sprendimą ginčijo teisme ir, be kita ko, rėmėsi tuo, kad kamera stebėjo jam nuosavybės teise priklausančią teritoriją bei buvo naudojama turto saugumo tikslais. Vis dėlto nei pirmosios instancijos teismas, nei LVAT šiems argumentams nepritarė.

LVAT išaiškino, kad vien aplinkybė, jog vaizdo kamera fiksuoja jos savininkui priklausančią teritoriją, savaime nesuteikia neribotos teisės stebėti joje esančius kitus asmenis. Jeigu žmogus gali būti atpažįstamas iš kameros užfiksuoto vaizdo, vykdomas jo asmens duomenų tvarkymas, todėl tokiam stebėjimui turi egzistuoti teisėtas ir pakankamai pagrįstas tikslas.

Teismas taip pat pabrėžė, kad norėdamas remtis teisėtu interesu, pavyzdžiui, savo turto apsauga, vaizdo stebėjimą vykdantis asmuo turi sugebėti paaiškinti, kodėl konkrečios teritorijos stebėjimas yra būtinas. Nagrinėtoje byloje vien bendro pobūdžio nuorodų į turto saugumą nepakako, nes nebuvo pagrįsta, kodėl siekiant apsaugoti turtą būtina stebėti ir servitutinę teritoriją, kuria teisėtai naudojosi kitas asmuo.

Ši LVAT nutartis aktuali daugeliui privačių namų savininkų. Įrengiant vaizdo stebėjimo kamerą reikėtų vertinti ne tik tai, ar ji nukreipta į nuosavo sklypo ribas, bet ir tai, kas realiai patenka į jos stebėjimo lauką. Problema gali kilti, jeigu kamera fiksuoja bendrą įvažiavimą, servitutinį kelią, bendro naudojimo teritoriją ar kitą vietą, kuria teisėtai naudojasi kaimynai ar kiti asmenys.

Todėl prieš įrengiant ar sureguliuojant vaizdo kamerą verta įvertinti, ar jos stebėjimo laukas nėra platesnis, nei iš tikrųjų būtina turto apsaugos tikslui pasiekti. Kilus ginčui ne filmuojamas asmuo turės įrodyti, kad kamera jam trukdo, o pats vaizdo stebėjimą vykdantis asmuo turės gebėti pagrįsti, kodėl toks asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas ir proporcingas. Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-413-789/2026.

Ar advokatas gali išvengti drausminės atsakomybės už netinkamai suteiktas teisines paslaugas vien todėl, kad jas faktiškai teikė kitas advokatas – subteikėjas? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas naujausioje nutartyje pateikė svarbius išaiškinimus dėl advokato atsakomybės, profesinių pareigų ir jų individualizavimo.

Atsakomybė už paslaugas išlieka advokatui

Teismų nagrinėtoje byloje advokatas, laimėjęs viešojo pirkimo konkursą, buvo sudaręs sutartis su Migracijos departamentu dėl teisinių paslaugų teikimo migrantams. Vykdydamas sutartis jis pasitelkė kitus advokatus – subteikėjus.

Advokatas ginčijo jam pritaikytą drausminę atsakomybę, teigdamas, kad atsakomybė iš esmės buvo pritaikyta už kitų asmenų padarytus pažeidimus, nors konkrečių jo paties pažeidimų nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiu argumentu nesutiko. Teismas pabrėžė, kad sutartis su užsakovu buvo sudaryta būtent su ieškovu, todėl jam teko pareiga užtikrinti tinkamą ir kokybišką teisinių paslaugų teikimą. Vien tai, kad advokatas dalį paslaugų perdavė subteikėjams, neatleidžia jo nuo profesinių pareigų ir atsakomybės už jų laikymąsi.
Tai reiškia, kad advokatas, pasitelkęs kitus advokatus, ir toliau privalo užtikrinti kliento interesų apsaugą, lojalumą, tinkamą bendradarbiavimą ir profesinių bei etikos standartų laikymąsi.

Subteikėjo pasitelkimas nepanaikina pareigos veikti kliento interesais

Teismas akcentavo, kad advokatui taikomi aukštesni profesinio elgesio standartai. Advokatas privalo veikti teisėtai, būti lojalus klientui, vengti interesų konfliktų, saugoti profesinę paslaptį ir elgtis nepriekaištingai. Šios pareigos nėra panaikinamos vien dėl to, kad konkrečias užduotis advokatas pavedė atlikti kitam specialistui.

Be to, advokatas turi pareigą bendradarbiauti su klientu, informuoti jį apie pavedimo vykdymo eigą ir esminius įvykius, atsižvelgti į jo valią bei interesus. Jeigu advokatas dėl objektyvių priežasčių negali tinkamai ar laiku įvykdyti pavedimo, klientas apie tai taip pat turi būti informuotas.

Todėl praktinė taisyklė yra gana aiški: pasitelkus subteikėją, atsakomybė už galutinį paslaugos rezultatą ir profesinių standartų užtikrinimą savaime „nepersikelia“ kitam advokatui.

Tačiau drausminė atsakomybė turi būti individualizuota

Kartu ši byla svarbi ir kitu aspektu. Drausminė atsakomybė negali būti grindžiama vien tuo, kad paslaugas teikė subteikėjai. Teismas nustatė, kad šioje byloje buvo konkretūs ir paties advokato tiesiogiai atlikti profesinės veiklos bei etikos pažeidimai.

Byloje nustatyta, kad atskirais atvejais advokatas nebendradarbiavo su klientais, jų nesupažindino su teismų sprendimais, nesiaiškino jų valios dėl sprendimų apskundimo, laiku ir tinkamai nepateikė procesinių dokumentų, o kai kurie dokumentai buvo pateikti su trūkumais ar nesilaikant jų pateikimo tvarkos. Teismas taip pat įvertino byloje esančias pretenzijas ir aplinkybę, kad pats advokatas buvo pripažinęs netinkamo paslaugų teikimo atvejus.

Taigi šioje byloje drausminė atsakomybė buvo pagrįsta ne vien subteikėjų veiksmais, bet konkrečiais paties advokato veiksmais ir neveikimu.

Net ir vienas pažeidimas gali būti pakankamas

Dar viena praktiniu požiūriu svarbi teismo išvada – profesinių standartų požiūriu reikšmingas gali būti ir vienas pažeidimas vieno kliento atžvilgiu. Pažeidimų skaičius savaime nenulemia jų reikšmingumo.

Teismas pažymėjo, kad advokatas privalo savo profesines pareigas vykdyti nepriekaištingai, laiku, kvalifikuotai, stropiai ir protingai. Todėl net ir atskiras advokato padarytas pažeidimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei taikyti. Nagrinėtoje byloje advokatui buvo skirta viena lengviausių drausminės atsakomybės formų – papeikimas.

Ką ši nutartis reiškia praktikoje?

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis aktuali advokatams, kurie teisinių paslaugų teikimui pasitelkia kitus advokatus ar kitus subteikėjus.

Pagrindinės praktinės taisyklės:

• pasitelkus subteikėją, advokato profesinės pareigos klientui išlieka;
• advokatas turi užtikrinti tinkamą ir kokybišką paslaugų teikimą;
• pareiga veikti lojalai ir geriausiais kliento interesais negali būti perkelta vien susitarimu su subteikėju;
• drausminė atsakomybė turi būti siejama su konkrečiais advokato veiksmais ar neveikimu;
• net ir vienas profesinės veiklos ar etikos pažeidimas gali būti pakankamas pagrindas drausminei atsakomybei, priklausomai nuo konkrečių aplinkybių.

Šis išaiškinimas ypač svarbus vertinant, kur baigiasi subteikėjo atsakomybė ir prasideda paslaugas užsakovui teikiančio advokato atsakomybė, taip pat sprendžiant, ar konkrečios drausminės atsakomybės taikymo aplinkybės buvo tinkamai individualizuotos.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-421/2026.

Kas turi teisę į žalos atlyginimą

Pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo yra pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl šiame straipsnyje aprašysiu trumpai ir kiekvienam suprantamai esminius žalos atlyginimo aspektus.

Pacientai ir jų artimieji, kaip ir bet kurie kiti asmenys, manantys, kad jie patyrė žalą dėl netinkamo gydymo, turi teisę į žalos atlyginimą. Nuo 2020 m. pradžios įsigaliojo ,,žalos be kaltės“ atlyginimo modelis, kurio tikslas buvo supaprastinti pacientams ir jų artimiesiems teisę gauti žalos atlyginimą dėl netinkamai suteikto gydymo. Pagal naują tvarką iš proceso siekta eliminuoti sveikatos priežiūros įstaigas, kitaip tariant panaikinti ,,gynybinę mediciną“. Iki tol atsakovu tokio pobūdžio bylose buvusias sveikatos priežiūros įtaigas (toliau – SPĮ) pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybė atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK).

Vienas iš esminių klausimų, kas turi teisę į žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Visų pirma – pacientas, kuriam buvo teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Paciento mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi — nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, taip pat mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties (dėl turtinės ir neturtinės žalos). Anksčiau įstatymas ribojo asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimo, ratą. Tačiau Konstitucinis teismas 2024 m. išaiškino, kad įstatymas, kuris riboja asmenų teisę į žalos atlyginimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šiuo metu teisę į žalos atlyginimą, turi visi asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys (pvz. paciento sugyventinis/ė su kuriuo pacientas gyveno nesusituokęs ar kiti asmenys). Dėl mirusio paciento ir šių asmenų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija), vėliau teismas, pagal šių asmenų ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir šių asmenų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį ir kitas aplinkybes).

Kur kreiptis dėl žalos atlyginimo

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato griežtą tvarką, kur ir per kokį terminą pacientas ar jo artimieji turi kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pacientas ar jo artimieji, manantys, kad jų teisės yra pažeistos kreiptis dėl žalos atlyginimo privalo, per tris metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie, dėl gydytojų klaidos, padarytą žalą. Jei šis terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, išskirtiniais atvejais, teismas gali jį atnaujinti. Tačiau iš esmės, praleidus šį terminą, teisė dėl žalos atlyginimo, nors ji ir buvo padaryta, yra prarandama.

Įstatyme yra įtvirtintas privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kitaip tariant, prieš kreipiantis į teismą, privaloma kreiptis į Komisiją. Kreipimui į komisiją galioja jau minėtas trijų metų terminas. Komisija gavusi paciento Prašymą dėl žalos atlyginimo, savo veikloje dažniausiai pasitelkia atitinkamos medicinos srities specialistą konsultantą, kuris pateikia kvalifikuotą išvadą į Komisijos pateiktus klausimus ar gydymo procese buvo padaryta klaidų ar tomis klaidomis buvo padaryta žala pacientui. Komisija priima sprendimą, kuriame nurodo – pripažįsta ar ne, kad pacientui ar jo artimiesiems buvo padaryta žala ar ta žala buvo neišvengiama ir kokia konkrečiai suma turi būti atlyginta.

Jeigu pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimą, nesutinka su Komisijos sprendime nurodytu žalos atlyginimo dydžiu arba jeigu žalos atlyginimas nenustatytas, per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, jie turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose atsakovas yra valstybė, atstovaujama VLK, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, o vertina ar gydymo veiksmais ar neveikimu paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala sveikatai.

Žalos atlyginimo dydis

Šis klausimas yra labiausiai aktualus žalą dėl gydymo klaidų patyrusiems asmenims. Tačiau ir atsakymas į jį yra turbūt sudėtingiausias.

Pacientai ir jų artimieji patyrę žalą turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procese dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sprendžia Komisija. Šiame etape žalos nustatymo mechanizmas yra pakankamai aiškus, nes Komisija yra saistoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašu ir vietos improvizacijai neturi.

Turtinės žalos dydį Komisija nustato pagal tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl pacientui padarytos žalos (patirtas išlaidas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams) ir kitas tiesiogiai su padaryta žala (paciento priežiūra ir (ar) sveikatos atkūrimu, ir (ar) kt.) susijusias pagrįstas ir būtinas protingas išlaidas. Atlyginamos pagrįstos, būtinos ir protingos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams). Taip pat vertinami ir netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). Į negautas pajamas įskaičiuojamos tik tos pajamos, kurios iki žalos padarymo buvo pagrįstai ir realiai numatytos gauti ir kurios nebuvo gautos dėl to, kad padaryta žala pacientui (t. y. neto vidutinis darbo užmokestis), kitos, deklaruotos pajamos, atskaičius sąnaudas, patirtas siekiant jas gauti, ir mokėtinus mokesčius. Taip pat atlyginami ir kitų asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos).

Atlygintinos neturtinės žalos dydį Komisija nustato šia tvarka: pagal Tvarkos apraše įtvirtintą Neturtinės žalos atlyginimo kriterijų ir pagal juos skiriamų balų lentelę (toliau – lentelė) pagal kiekvieną kriterijų, kurį atitinka padaryta žala, skiria lentelėje nurodytus balus. Skiriant balus vertinama prašymo pateikimo dieną esanti paciento sveikatos būklė pagal paciento medicinos dokumentuose ir sprendimuose, kuriais nustatytas paciento neįgalumas, išlikusio darbingumo lygis ir specialieji poreikiai, nurodytą informaciją. Komisija sudeda skirtus balus ir padaugina juos iš balo vertės, kuri lygi 100 eurų.

Tokia žalos dydžio nustatymo tvarka, akivaizdu, yra neteisinga, nes Balų lentelė ir 100 eurų balo vertė Vyriausybės nutarimu patvirtinta dar 2020 metais ir nuo to laiko nesikeitė. Taigi žalos suma patyrus analogišką neturtinę žalą apskaičiuojama tiek 2020 m., tiek šiuo metu visiškai identiškai ir jos dydis nekito atsižvelgiant į pinigų nuvertėjimą ir kitus ekonominius veiksnius.

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija vadovaujasi dar 2020 metais Vyriausybės nustatytais neturtinės žalos dydžiais, Komisijai pripažinus paciento teisę į žalos atlyginimą absoliučia dauguma atvejų tikslinga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl didesnės neturtinės žalos priteisimo. Svarbu tai, kad teismas spręsdamas dėl žalos dydžio nėra saistomas Vyriausybės patvirtintu Tvarkos aprašu. Priešingai nei Komisija, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovaujasi įstatymu ir suformuota kasacinio teismo praktika. Be kita ko vienoje iš bylų kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš anksto nustatytų ir visose bylose taikytinų neturtinės žalos dydžių negali būti ir dėl nuolat kintančios ekonominės padėties Lietuvoje. Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nuolat kintantį ekonominį valstybės gyvenimo lygį.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, ,,žalos atlyginimo be kaltės“ modelis yra dar labai jaunas, veikia viso labo nuo 2020 metų, nors tikrai yra tobulintinų vietų iš esmės visas procesas veikia neblogai. Tačiau kalbant apie neturtinės žalos dydžius, šiuo metu jie yra nepagrįstai maži, todėl būtina kaip galima greičiau peržiūrėti ir koreguoti valstybės nustatytus žalos atlyginimo kriterijus ir pagal juos skiriamų balų vertę. Taip pat norėtųsi, kad teismai vertindami neturtinės žalos dydį labiau atlieptų paciento ar jo artimųjų interesus, kad žalos dydis kiek įmanoma labiau kompensuotų patirtus išgyvenimus ir praradimus.

Medicinos teisės ekspertas,

advokatas Arvydas Aranauskas