Mūsų praktikoje vis dar dažnai sulaukiame klausimo iš klientų „o kas ta mediacija?“ Peršasi nuomonė, kad informacijos plačiajai visuomenei apie mediacijos institutą vis dar trūksta. Daugelis žmonių vis dar nežino, kas tai yra ir kokią naudą ji gali suteikti sprendžiant ginčus. Taigi, kas yra mediacija?

Mediacija – tai ginčų sprendimo procedūra, kurios metu vienas ar keli nešališki tretieji asmenys, vadinami mediatoriais, padeda ginčo šalims taikiai išspręsti konfliktą. Įsivaizduokite, kad jaučiatės įstrigę situacijoje, kurioje nerandate jokio sprendimo. Ne paslaptis, kad dažnas ginčų palydovas yra emocijos, neišspręstos nuoskaudos ar netgi pyktis kitai ginčo šaliai. Šiuo atveju, mediatorius – patyręs ir, kas svarbu pastebėti, nei vienos ginčo pusės neatstovaujantis arbitras, kuris abejoms šalims gali padėti rasti kelią iš šios aklavietės, neprimetant savo nuomonės, o skatinant šalis pačias rasti priimtiną sprendimą.

Mediacija skirstoma į dvi pagrindines rūšis: neteisminę ir teisminę.

1. Neteisminė mediacija: Tai ginčų sprendimo procedūra, kai mediatorius padeda ginčo šalims taikiai išspręsti ginčą, kuris dar nėra nagrinėjamas teisme. Tai puikus būdas išvengti ilgo ir tikėtinai brangaus teismo proceso, sudarant prielaidas išsaugoti pozityvesnius santykius su kita puse. Naudotis mediacijos procedūra skatintina visais atvejais, ypač, kai tai susiję su artimais santykiais tarp asmenų, kadangi tokiose situacijose dažnu atveju svarbus ne tik tai, kaip bus išspręsta byla, bet ir kaip šalys toliau kartu naudosis bendrais daiktais, nuosavybe, kokius emocinius ar dalykinius ryšius palaikys po ginčo išsprendimo. Mediacija leidžia šalims išsakyti savo interesus, poreikius ir lūkesčius saugioje bei neutralioje aplinkoje, o mediatorius padeda rasti abiem pusėms priimtiną sprendimą. Skirtingai nei teismo procese, čia sprendimą priima pačios šalys, todėl jis dažnai būna labiau pritaikytas konkrečiai situacijai ir ilgalaikėje perspektyvoje yra efektyvesnis. Be to, mediacija paprastai yra konfidenciali, lanksti ir greitesnė procedūra, leidžianti išvengti viešumo bei sumažinti patiriamas išlaidas.

2. Teisminė mediacija: Ši procedūra taikoma, kai ginčas jau yra nagrinėjamas teisme. Mediatorius padeda šalims rasti taikų sprendimą jau vykstančioje byloje. Teisminės mediacijos tikslas – užtikrinti konstruktyvų dialogą ir derybas, siekiant kuo greičiau ir mažiausiomis sąnaudomis išspręsti ginčą, išsaugant santykių tęstinumą ir informacijos konfidencialumą.

Mediacijos procesas grindžiamas keliais esminiais principais, kurie užtikrina jo efektyvumą ir teisingumą:

• Savanoriškumo principas: Iš esmės, abi ginčo šalys turi sutikti dalyvauti mediacijoje. Bet kuri šalis gali pasitraukti iš mediacijos, nenurodydama priežasčių, ir tai neužkerta kelio vėliau vėl susitarti dėl mediacijos.

• Konfidencialumo principas: Visa mediacijos metu gauta informacija yra konfidenciali ir negali būti atskleista, išskyrus tam tikrus įstatymų nustatytus atvejus (pvz., siekiant apsaugoti vaiko interesus ar užkirsti kelią žalai). Tai reiškia, kad galite atvirai kalbėti ir ieškoti sprendimų, nesibaimindami, kad jūsų žodžiai bus panaudoti prieš jus.

• Mediatoriaus nešališkumo ir neutralumo principas: Mediatorius privalo būti nešališkas ir neutralus. Jis negali būti susijęs su ginčo šalimis ar turėti interesų bylos baigtimi. Prieš pradėdamas mediaciją, mediatorius privalo informuoti šalis apie visas aplinkybes, galinčias sukelti abejonių dėl jo nešališkumo.

• Bendradarbiavimo ir sąžiningumo principai: Šalys ir mediatorius turi bendradarbiauti ir elgtis sąžiningai, siekdami rasti geriausią sprendimą.

Mediacija turi daugybę privalumų, palyginti su tradiciniu ginčų sprendimu teisme:

1. Greitis ir efektyvumas: Mediacijos procesas dažnai yra daug greitesnis nei bylinėjimasis teisme, kuris gali užtrukti mėnesius ar net metus.

2. Mažesnės išlaidos: Teismo procesai yra brangūs. Mediacija, ypač neteisminė, gali žymiai sumažinti ginčo sprendimo išlaidas. Be to, jei ginčas sprendžiamas privalomosios mediacijos būdu per Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, mediacijos paslaugos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Net ir kreipiantis į teismą po mediacijos, gali būti taikomos žyminio mokesčio lengvatos.

3. Santykių išsaugojimas: Teismo procesas dažnai sugriauna santykius tarp ginčo šalių. Mediacija, priešingai, skatina dialogą ir bendradarbiavimą, padėdama išsaugoti ar net pagerinti santykius, kas ypač svarbu šeimos ar verslo ginčuose.

4. Konfidencialumas: Kaip minėta, mediacijos procesas yra konfidencialus. Tai leidžia šalims atviriau aptarti jautrius klausimus, nesibaiminant viešumo.

5. Lankstumas ir kūrybiškumas: Mediacija leidžia šalims pačioms rasti kūrybiškus ir individualizuotus sprendimus, kurie atitinka jų unikalius poreikius ir interesus, o ne tik griežtai taikyti įstatymo raidės.

6. Taikos sutarties galia: Mediacijos metu sudaryta taikos sutartis turi įstatymo galią ginčo šalims. Jei ginčas nėra nagrinėjamas teisme, taikos sutartis gali būti pateikta teismui tvirtinti, ir tuomet ji įgyja galutinio teismo sprendimo galią, galinčią būti vykdoma priverstinai.

Tam tikrais atvejais mediacija yra privaloma. Pavyzdžiui, privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus teisme, išskyrus atvejus, kai kreiptis į teismą siekia smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, o kita ginčo šalis yra galimas smurtautojas. Privalomąją mediaciją gali inicijuoti abi šalys bendru sutarimu arba viena iš šalių, kreipdamasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą arba pasirinktą mediatorių.

Kokia yra mediatoriaus funkcija?

Mediatorius – tai žmogus, kuris iš esmės padeda ginčo pusėms susikalbėti ir rasti sprendimą be teismo. Jis nėra bylos teisėju (net nebūtinai teisininku), jis niekada nepriima sprendimo už šalis – jo pagrindinis tikslas yra padėti ginčo šalims pačioms susitarti.

Iš esmės mediatorius yra tarsi neutralus tarpininkas, kuris išklauso abi puses, padeda geriau suprasti vienas kito poziciją, užduoda klausimus, nukreipia pokalbį konstruktyvia linkme ir padeda išvengti emocijų pertekliaus. Dažnai ginčuose žmonės nebegirdi vienas kito, o mediatorius, pasinaudodamas savo profesinėmis žiniomis, gali padėti atkurti tą dialogą tarp šalių. Svarbiausia, kad mediatorius yra nešališkas – jis nepalaiko nei vienos pusės ir siekia, kad sprendimas būtų priimtinas visiems. Dėl to žmonės dažnai jaučiasi saugiau kalbėdami atvirai, skirtingai, net gali jautis ginčą nagrinėjant teismo salėje.

Galima sakyti, kad mediatorius nėra tas, kuris sprendžia ginčą, o tas, kuris padeda žmonėms patiems jį išspręsti – ramiau ir greičiau, lyginant su ilgais teisminiais procesais.

Taigi, mediacija yra modernus, efektyvus ir į žmones orientuotas ginčų sprendimo būdas. Ji suteikia galimybę išspręsti konfliktus greičiau, pigiau ir su mažiau streso, išsaugant gerus santykius tarp šalių santykius (ypač tarp artimų asmenų).

Neseniai pasirodžiusioje kasacinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2026 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-36-943/2026 pasisakyta itin aktualiu klausimu: ar teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimą pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe, nenustatęs sąlygų tenkinti tokį reikalavimą, gali spręsti dėl kompensacijos už atliktus darbus (neesminį turto pagerinimą) priteisimo, nesant pareikšto tokio savarankiško reikalavimo?

Kiekvienos bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia faktinis ieškinio (priešieškinio) pagrindas ir ieškinio (priešieškinio) dalykas, taip pat atsakovo (ieškovo) pateikti atsikirtimai į ieškinį (priešieškinį). Teismas, priimdamas sprendimą, neturi teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų pirmiau įvardytais elementais, išskyrus proceso įstatyme nustatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiama dėl santuokos nutraukimo ir santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Tokia byla priskirtina šeimos bylų kategorijai. Santuokos nutraukimas reiškia asmeninių ir turtinių sutuoktinių teisinių santykių pasibaigimą. Šeimos bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, su išimtimis, nustatytomis CPK XIX skyriuje. CPK XIX skyriuje įtvirtinti šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai, vienas iš kurių – teismo teisė viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis). Jeigu byloje pareikštas vienas iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, teismas, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymuose nustatytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog minėtos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Kiekvienu atveju, kada nagrinėjamoje byloje egzistuoja su vaiko teisėmis ir interesais susijęs elementas, teismas, nagrinėdamas tokią bylą, yra aktyvus, kiek reikia, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021, 53, 55 punktai).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtintas teismo vaidmuo savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-191-687/2019 86 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Taigi, CPK 376 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo teisė šeimos byloje peržengti pareikštų reikalavimų ribas yra siejama su būtinybe saugoti vaikų teises ir interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. Tuo tarpu sutuoktinių reikalavimai dėl santuokos nutraukimo byloje dalytino turto, kai šių reikalavimų išsprendimas nėra siejamas su vaiko teisių ir interesų apsauga, nesudaro pagrindo teismui būti aktyviam ir spręsti dėl byloje pareikštų turtinių sutuoktinių reikalavimų taikant specialias CPK 376 straipsnyje įtvirtintas procesines priemones.

Byloje susiklostė situacija, kai bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei piniginę kompensaciją už jos prisidėjimą lėšomis ir darbu pagerinant atsakovo butą, nenurodė, kad veikia teismo iniciatyva, nepasisakė ir dėl to, ar viršija byloje pareikštus reikalavimus. Tačiau kasacinio teismo vertinimu, toks teismo procesinis sprendimas savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir piniginės kompensacijos ieškovei priteisimo, teismas peržengė ieškovės pareikšto reikalavimo ribas.

Teismai, nagrinėdami santuokos nutraukimo bylas turi išspręsti visus sutuoktinių turto padalijimo klausimus.

Tuo atveju, kai ieškinys apima ir iki santuokos susiklosčiusius šalių turtinius santykius, svarbu įsivertinti, kad nesusituokusių asmenų ginčams nagrinėti CPK neįtvirtina procesinių bylų nagrinėjimo ypatumų, tokie ginčai nagrinėtini pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Aptariamoje byloje ieškovė, įrodinėdama savo indėlį tiek iki santuokos sudarymo, tiek santuokos metu į atsakovui priklausantį butą, prašė butą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, atidalinti ieškovei ½ dalį buto iš bendrosios dalinės nuosavybės, šią dalį priteisiant atsakovui, o ieškovei iš atsakovo priteisiant 34 100 Eur piniginę kompensaciją už jam atitekusią 1/2 ieškovės buto dalį.

Bylą nagrinėję teismai minėtą ieškovės reikalavimą ir atsakovo atsikirtimus į šį reikalavimą kvalifikavo kaip ginčą, kilusį iš jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant rašytinės sutarties dėl bendros jungtinės veiklos. Teismai, nenustatę teisiškai reikšmingų aplinkybių, pagrindžiančių ieškovės reikalavimą pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe, šį reikalavimą atmetė. Tačiau kartu teismai vertino ir iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą kompensuoti jai už prisidėjimą prie atsakovo asmeninės nuosavybės pagerinimo, be to, tenkino jos reikalavimą dėl kompensacijos už pusę bankams sumokėtų būsto kredito įmokų priteisimo, atsakovui šiems kreditams grąžinti panaudojus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias lėšas. Taigi, teismai, spręsdami dėl ieškovės reikalavimo pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe, šį reikalavimą teisiškai kvalifikavo kaip mišrų – vertindami ieškovės indėlį tiek atsakovui įsigyjant butą iki santuokos sudarymo, tiek ir atliekant buto pagerinimo darbus po santuokos sudarymo. Šios aplinkybės sudarė faktinį ieškinio pagrindą. Tačiau teismai, spręsdami šį reikalavimą, nenurodė teisinio tokios kompensacijos priteisimo ieškovei pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje negalima ieškovės reikalavimo – ieškinio dalyko – vertinti formaliai ir siaurai, atribojant jį nuo ieškinio faktinio pagrindo. Ieškovės ieškinio faktinį pagrindą sudarė aplinkybės, susijusios tiek su buto įgijimu, tiek su jo vertės pokyčiu dėl ieškovės ir atsakovo atliktų buto pagerinimo darbų. Šis klausimas buvo nagrinėjamas santuokos nutraukimo byloje, tačiau buto pagerinimo darbai buvo atliekami tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir susituokus. Taigi, kasacinis teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe, padalyti jį ir kompensuoti jai už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį turi būti vertinamas taikant ne tik jungtinę veiklą (partnerystę) reglamentuojančias teisės normas, bet ir CK trečiosios knygos normas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindo pripažinti turtą (butą) bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu, tačiau nustatęs turto neesminio pagerinimo ieškovės (bendromis šalių) lėšomis tiek iki santuokos, tiek santuokos metu aplinkybę, pagrįstai sprendė dėl kompensacijos už atsakovui priklausančio turto (buto) neesminį pagerinimą, nes būtent aplinkybėmis dėl turto pagerinimo iš esmės ir buvo grindžiamas patikslintas ieškinys, šios aplinkybės buvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme. Tokia procesinė situacija, kasacinio teismo vertinimu, kvalifikuotina kaip ieškinio reikalavimų patenkinimas mažesne apimtimi, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad teismai, spręsdami dėl tokio ieškovės reikalavimo, būtų peržengę bylos nagrinėjimo ribas.

Kartais džiaugsmas pasirinkta profesija slypi ne tik klientų atžvilgiu naudingai išnagrinėtose bylose, bet ir pačiuose žmonėse, jų nuoširdume ir dėkingume už atliktą darbą. Bylos nagrinėjimas buvo sėkmingas abiejų instancijų teismuose. Tačiau apie teisinius klausimus vėliau. Šio atstovavimo atveju akcentą norisi dėti dar ir kitur, kadangi dažnu atveju labiausiai džiugina net ne pats palankus sprendimas, o klientų reakcija į jį. Šios bylos atveju klientų džiaugsmas ir padėka tapo tikruoju rezultato įprasminimu, būtent dėl tokių akimirkų ir pasirinkome teisių gynėjo profesiją, dėl to jausmo, kad padarei kažką, kas žmogui reiškė labai daug.

Šie klientai (sutuoktiniai) įsigijo du žemės sklypus rajone. Teisėtai, laikydamiesi visų įstatyme nustatytų procedūrų. Atrodė, kad viskas vyksta pagal planą ir galima džiaugtis įsigytu turtu, planuoti žemės tvarkymo darbus. Tačiau klientai netrukus savo atžvilgiu sulaukė pareikšto ieškinio, kuriuo žemės sklypų nuomininkas reikalavo iš jų perimti šią žemę ir perkelti jam pirkėjo teises. Įstatyme yra numatyta, kad tuo atveju, jei žemės ūkio paskirties žemės sklypas yra nuomojamas, šis nuomininkas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis įsigyti parduodamą žemės sklypą. Informavimo apie pirmenybės teisę įsigyti žemės sklypą procedūrą vykdo Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT).

Šių žemės sklypų pardavėja, prieš sudarydama sandorį, atliko visas įstatyme numatytas procedūras: kreipėsi į NŽT, pateikė pranešimus apie ketinimą parduoti sklypus, nurodė žemės naudotoją ir laukė, kol bus atlikti visi reikiami veiksmai. Tačiau po sandorio sudarymo žemės sklypų nuomininkas kreipėsi į teismą, teigdamas, kad NŽT jo tinkamai neinformavo apie parduodamus sklypus ir jis negalėjo laiku pasinaudoti pirmumo teise juos įsigyti. Ieškovo reikalavimas buvo kategoriškas, ieškovas reikalavo perkelti jam pirkėjų, t. y. mūsų klientų teises, kas reiškia, jog po teismo proceso klientai netenka žemės sklypų, o jų įgyjėju tampa ieškovas.

Bylos esmė sukosi apie pagrindinį klausimą, ar NŽT tinkamai informavo ieškovą apie parduodamus sklypus. Ieškovas tvirtino, kad nebuvo tinkamai informuotas, kadangi pranešimų negavo. Klientai laikėsi pozicijos, kad NŽT įvykdė visas jai teisės aktais nustatytas pareigas.

Šioje byloje taip pat buvo akcentuota, jog NŽT informaciniai pranešimai buvo siųsti ieškovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (ieškovas įrodinėjo, kad toks siuntimas neteisingas, kadangi jis deklaruotos gyvenamosios vietos adresu faktiškai negyvena) bei susižinojime su valstybinėmis institucijomis būtent deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra ypatingos svarbos. Oficialūs pranešimai būna siunčiami šiuo adresu, o asmuo turi pareigą tikrinti gaunamus pranešimus ir atitinkamai reaguoti. Pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą yra ne tik privilegija, bet ir asmeninė potencialaus pirkėjo atsakomybė, pirmumo teisę norintis įgyvendinti asmuo pats privalo tinkamai deklaruoti gyvenamąją vietą, reguliariai tikrinti korespondenciją ir laiku pateikti NŽT sutikimą pasinaudoti pirmumo teise įsigyti žemės sklypą.

Teismas šioje byloje nustatė, kad NŽT privalo išsiųsti pranešimą, bet ne garantuoti jo įteikimą. Nagrinėjant šią bylą, buvo atsižvelgta į nusistovėjusią teismų praktiką panašiose bylose, kuri patvirtina, kad tinkamu pranešimo atlikimu laikomas pats pranešimo išsiuntimas deklaruotu adresu, o ne faktinis siuntos įteikimas adresatui. Aplinkybė, kad registruota siunta nebuvo atsiimta ir grįžo siuntėjui, nereiškia, jog NŽT pažeidė savo pareigas.

Taip pat teismas pabrėžė ir tai, kad byloje ieškovas buvo pateikęs VĮ „Registrų centras» duomenis, jog yra 65 žemės ūkio paskirties žemės sklypų (jų dalių) savininkas, kas sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovas negalėjo nežinoti pirmumo teisės įgyvendinimo tvarkos, pranešimo išsiuntimo ir įteikimo taisyklių, terminų bei negalėjo nežinoti apie savo paties prisiimamą riziką, jei teisės aktuose nustatytos pareigos nėra vykdomos.