Teisinėje praktikoje dažna situacija, kuomet santuokos nutraukimo procese tenka spręsti sutuoktinių ginčą šiems nesutariant ne tik dėl kurio kaltės santuoka iširo, bet ir dėl turto padalijimo. Šio pobūdžio byloms būdingas šalių abipusis nuogąstavimas, paremtas baime netekti bendrai santuokoje užgyvento turto. Tokiu atveju vadovaujamasi pagrindine įstatymine taisykle (su tam tikromis išimtimis), kad nutraukiant santuoką bendras turtas sutuoktiniams yra dalintinas lygiomis dalimis.

Kiek kitokia situacija susiklosto, kuomet vienas iš sutuoktinių dar iki sudarydamas santuoką jau turi įgijęs turtą, pvz. gyvenamąjį būstą, kuriame po santuokos apsigyvena jo šeima. Taigi, ar šis turtas bus dalintinas nutraukiant santuoką?

Lietuvos įstatymų leidėjas Civiliniame kodekse (CK) yra aiškiai išreiškęs poziciją, kad atskirai įgytas iki santuokos sudarymo turtas laikomas asmenine nuosavybe (3.89 str.), visgi kartu taip pat nustatęs, kad toks turtas gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (3.90 str.).

Šiuo atveju sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam iš sutuoktinių, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis – santuokos metu šis turtas turi būti iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Vadovaujantis aptartu teisiniu reguliavimu, turi būti nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės:
1) asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės;
2) asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu;
3) iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.

Kadangi įstatymu detaliai nereglamentuojama, kas laikytina esminiu pagerinimu ir tai yra vertinamasis kriterijus, neabejotina, kad toks teisės reguliavimas suteikia galimybę priešingus interesus turinčioms šalims teikti įvairiais interpretacijas. Visgi, kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar atliktas pagerinimas atitinka esminio pagerinimo pavyzdinius kriterijus, taip pat atsižvelgia į asmeninio turto vertės prieš pagerinimą ir po pagerinimo pokytį, kartu įvertindamas, kad turto vertei gali turėti įtakos ne tik jo techninė būklė ir parametrai (pagerinimas), bet ir paklausa rinkoje bei kiti svarbūs veiksniai.

Reikšminga paminėti, kad sprendžiant CK 3.90 straipsnio pagrindu turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe klausimą, įrodinėjimo našta tenka tam sutuoktiniui, kuris siekia, kad kito sutuoktinio asmeninė nuosavybė būtų pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Galimos situacijos, kuomet sutuoktinių tam tikra bendrų pinigų suma ar darbas, ar vieno sutuoktinio lėšos bei darbas bus panaudoti sutuoktinio asmeninio turto pagerinimui ar remontui. Natūralu, kad sutuoktiniams naudojantis gyvenamuoju būstu, tiek dėl šio turto nusidėvėjimo, tiek dėl jo pritaikymo savo poreikiams patiriamos atitinkamos minimalios investicijos, pvz., atliekamas einamasis remontas, tam tikrų įrenginių įrengimas ir kt., tačiau tai savaime dar nereiškia, kad dėl minimalių pakeitimų iš esmės didėja turto vertė CK 3.90 straipsnio prasme.

Sutuoktinis reiškiantis pretenzijas į kito sutuoktinio asmeninę nuosavybę, privalo įrodyti, kad jo asmeninėmis ar sutuoktinių lėšomis, ar darbu buvo atliktas toks esminis turto pagerinimas, kad asmeninė nuosavybė transformavosi į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.