Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Mediacijos įstatymo pataisoms, numatančioms privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena, NEXUS ne kartą pasidalino įžvalgomis apie pirmuosius teismų žingsnius taikant privalomosios mediacijos institutą šeimos bylose. Nors šiai dienai po įstatymo įsigaliojimo yra praėję beveik dveji metai, o įstatymo praktinis taikymas neatrodė itin sudėtingas, vis dar pasitaiko atvejų, kuomet aptartas įstatyminis reikalavimas tiek teismų, tiek kitų institucijų taikomas pernelyg formaliai.
Neseniai NEXUS, šeimos ginče atstovaujant ieškovą, teko susidurti su aptarta situacija, kuomet teismas, atsisakė priimti ieškinį dėl to, kad ieškovas, pats inicijavęs privalomąją mediaciją, vėliau iš jos pasitraukė. Teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad mediacija yra grindžiama savanoriškumo principu, kadangi pasak teismo, įstatymas imperatyviai numato privalomą, o ne savanorišką mediaciją šeimos bylose.
Pasak teismo, privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis, norėdama ieškiniu kreiptis į teismą, netenka galimybės pasinaudoti Mediacijos įstatymo 15 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bet kurios ginčo šalies teise pasitraukti iš mediacijos. Ar išties, tokia teismo pozicija atspindi tinkamą Mediacijos įstatymo taikymo atvejį?
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs kliento vardu pateiktą atskirąjį skundą, nurodė, kad visgi mediacija yra grindžiama savanoriškumo principu, dėl ko asmenys gali bet kada pasitraukti iš mediacijos proceso ir tokiu atveju bus laikoma, kad privalomosios mediacijos pareiga yra realizuota ir šalis gali kreiptis į teismą.
Deja, kartu teismo pažymėta, kad pirmosios instancijos teismui, matant nepilnus duomenis apie pradėtą mediaciją, teismas galėtų įpareigoti ieškovą pateikti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos ar mediatoriaus pažymą ir tik neįvykdžius nutarties vertinti, ar yra teisinis pagrindas atsisakyti priimti ieškinį.
Šiuo atveju, verta pažymėti, kad praktikoje taip pat susidurta su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pozicija, kurios teisingumu drįstama abejoti, Tarnybai nurodant, kad Tarnyba mediatorių vykdyti privalomąją mediaciją paskiria tik gavusi kitos ginčo pusės sutikimą medijuoti (sutikimas gali būti pareiškiamas per 14 dienų). Kadangi, pasak Tarnybos, Mediacijos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad Civilinio ginčo mediacijos pabaigos diena laikoma ginčo šalies rašytinio pareiškimo dėl pasitraukimo iš mediacijos pateikimo būtent mediatoriui ir kitai ginčo šaliai diena, o ne Tarnybai, tai pasak institucijos, reiškia, kad Tarnyba neturi mediatoriaus įgaliojimų, taigi Tarnyba pažymos, priešingai nei tai nurodyta apeliacinės instancijos teismo, neišduoda.
Šiuo atveju kyla naujas diskusinis klausimas – ar šeimos ginčo šalis, inicijavusi privalomąją mediaciją kreipiantis ne į privatų, savo lėšomis apmokamą mediatorių, bet į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, gali pasitraukti iš mediacijos proceso, kaip teismui toki atveju įrodyti, kad privalomosios mediacijos pareiga yra realizuota ir šalis gali kreiptis į teismą, jei Tarnyba atsisako išduoti pažymą?
Šaltinis. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-679-368/2022.
