Tikriausiai ne vienam teko skaityti paskutines medijų kanaluose pasirodžiusias naujienas apie Kaune dingusią jauną moterį, kuri nakties metu išėjo su keturių dienų kūdikiu ant rankų ir negrįžo. Paskutiniais duomenimis, moters ir kūdikio kūnas buvo rastas Nemune.

Didelio visuomenės susidomėjimo susilaukusi situacija lemia poreikį į nusikaltimą, kurio metu motina nužudo savo naujagimį galimai dėl gimdymo nulemtos būsenos pažiūrėti plačiau.

Teisė į gyvybę laikoma prigimtine ir absoliučia žmogaus teise, kas reiškia, jog nei valstybė, nei atskiras individas negali šios besąlyginės teisės pažeisti ar kvestionuoti. Teisė į gyvybę įtvirtinta fundamentalią teisinę reikšmę turinčiuose teisės aktuose – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (21 straipsnis) ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje (2 straipsnis).

Kaip ir bet kurios kitos formos nužydymas, naujagimio nužydymas yra baudžiamojo įstatymo uždrausta nusikalstama veika. Svarbu pastebėti, jog įstatymų leidėjas pagal pavojingumo laipsnį diferencijuoja veikas, kuomet motina nužudo savo kūdikį dėl gimdymo nulemtos būsenos ir tas veikas, kuomet kūdikis nužudomas visiškai sveikos, psichikos sveikatos sutrikimų neturinčios ir pakaltinamos motinos. Šios formos naujagimio nužudymas laikomas pačiu pavojingiausiu, ir, savaime suprantama, baudžiamas griežčiausiai.

Atsakomybė už kūdikio nužudymą, kai šios nusikalstamos veikos padarymą lėmė gimdymo nulemta busena, yra įtvirtina Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 131 straipsnyje, nurodant, kad motina, dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudžiusi savo naujagimį, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Atkreiptinas dėmesys, jog šioje vietoje įstatymų leidėjas yra numatęs ne tik terminuoto laisvės atėmimo bausmę, tačiau kaip atlernatyvą teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį gali parinkti ir kitą bausmės rūšį – areštą, kuris pagal BK gali būti skiriamas iki 90 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Tais atvejais, kai vertinant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes yra nustatoma, kad savo naujagimį motina nužudė visiškai sveikos psichinės būsenos, atsakomybė tokiai motinai yra taikoma pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nusikaltimo atveju, kuomet motina nužudo savo naujagimį neįtakota gimdymo būsenos, yra baudžiama kur kas griežtesne bausme – laisvės atėmimu 8 iki 20 metų arba, vėlgi, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, pačia griežčiausia bausme – laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Pažymėtina, jog gimdymo nulemta būsena, turi akivaizdžią įtaką motinos baudžiamajai atsakomybei ne tik Lietuvos teisinėje sistemoje, tačiau iki kitų užsienio valstybių teisinėse sistemose.

Taigi, kas yra toji gimdymo nulemta būsena?

Gimdymas yra ypatingas psichofiziologinis procesas, lydimas intensyvių skausmų, todėl pogimdyminiu laikotarpiu moters patiriamas fizinis ir psichinis išsekimas gali ją privesti prie intensyvių nuotaikos sutrikimų ar net psichikos sutrikimų. Kadangi bylas teismuose nagrinėja teisėjai profesionalai, kurie psichikos sveikatos srityje neturi specialių žinių, moters psichinės būsenos, kurią sukėlė gimdymas, ypatybės nustatomos remiantis specialisto išvada, o prireikus gali būti skiriama teismo psichologinė, psichologinė – psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Medicininėje literatūroje yra nurodoma, jog gimdymo nulemta būsena skirstoma į tris pagrindines grupes:

Pogimdyminis liūdesys – tai labiausiai paplitusi iš emocinių sutrikimų būsena, jis nustatomas apie 50-80 procentų pagimdžiusių moterų. Emocinio nestabilumo požymiai paprastai atsiranda 2-3 dieną po gimdymo, o labiausi išryškėja 5-7 dienomis, kai moteriai pareiškia kintanti nuotaika: tai didelis džiaugsmas, tai verksmingumas, nerimas, miego sutrikimai, apetito sumažėjimas, dirglumas, apatija ir pan. Pogimdyminis liūdesys savaime nebus pripažįstamas gimdymo nulemta būsena baudžiamuoju teisiniu aspektu, tačiau prasidėjus liūdesio epizodams ir nesant tinkamos pagalbos, tokia moters savijauta gali peraugti į sunkesnės formos psichoemocinius sutrikimus – pogimdyminę depresiją ar psichozę.

Pogimdyminė depresija – tai sutrikimas, kuris prasideda po gimdymo, dažniausiai ne vėliau kaip ketvirtąją savaitę, bet kai kuriais atvejais ir veliau, net pirmasiaisi metais po gimdymo. Tokia depresija atsiranda dėl moters organizmo psichologinio ir biologinio pažeidžiamumo, susijusio su gimdymu. Šiam sutrikimui būdingi dėmesio sutelkimo pokyčiai, savęs nuvertinimas, kaltės jausmas, kad nėra gera motina, pesimistinės nuotaikos, miego sutrikimai, apetito stoka ir pan. Pavojingiausiai depresija pasireiškia mintimis apie savižudybę ar savo naujagimio nužudymą. Šioje vietoje pastebėtina, kad didesnę riziką patirti pogimdyvinę depresiją turi tos moterys, kurios anksčiau sirgo depresija.

Pogimdyminė psichozė – tai sunkus gimdyvės nuotaikos sutrikimas, kuris dažniausiai prasideda pirmomis dienomis po gimdymo, formuojantis būklei, panašiai į hipomaniją (. Pagrindiniai pogimdyminės psichozės simptomai yra moters susijaudinimas, forsuota kalba, haliucinacijos, kliedesiai, nemiga, noras nužudyti savo naujagimį ir taip apsaugoti jį nuo kančių ateityje.

Gimdymo nulemta būsena moterį ištinka ne vien dėl sudėtingo gimdymo proceso, ji gali pradėti formuotis dar nėštumo metu ir ją gali įtakoti daugelis faktorių: neplanuotas nėštumas, neigiama socialinė aplinka, kaltinamosios sunki materialinė padėtis, taip pat jos individualūs ypatumai, pavyzdžiui, žemesnis intelektas, asmenybės sutrikimai ir pan. Todėl šis itin jautrus nusikaltimas, deja, jautrus tiek gyvybę praradusio kūdikio atžvilgiu, tiek pačios sutrikusios ir pažeidžiamos motinos atžvilgiu, turi būti kvalifikuojamas ir vertinamas itin atidžiai.

Vis dėlto, reiktų pripažinti, jog gimdyvėms neskiriamas reikiamas dėmesys, psichologo konstultacija bei ištyrimas dėl pogimdyminės depresijos ir (ar) kitų būsenų – moterys pagimdo ir su naujagimiu yra paleidžiamos iš ligoninės neįvertinus galimai svarbių aplinkybių, kurios gali sukelti tragišką nelaimę. Siekiant, jog apie šios rūšies nusikaltimus tektų kalbėti kuo rečiau, taip pat didelę prevencinę reikšmę gali turėti besilaukiančios ar ką tik pagimdžiusios moters artimųjų savalaikis įsikišimas. Kuo ankščiau pastebima moters pasikeitusi emocinė būsena ir ji yra nukreipiama atitinkamos pagalbos, tuo daugiau galimybių išvengti sunkesnių psichikos sveikatos sutrikimų, ar jų įtakoje padarytų nusikaltimų ateityje.

Šaltiniai:
1. R. Aliukonienė, A. Navickas, A. Bareikytė, Naujagimio nužudymo teisiniai ir medicininiai aspektai, Sveikatos mokslai, 2016, 26 tomas, Nr. 1, p. 65-69.
2. https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/kaune-nuo-tilto-su-naujagime-nusokus-27-eriu-mamai-ispeja-kitus-nuo-to-neapsaugota-ne-viena-n1188703?recombee_recomm_id=9fa39901ec36ead1e49934587b15fcaf
3. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-44-449/2016.

Ar kada susimąstėte, pagal ką rinktumėtės advokatą? Kokie kriterijai jums reikšmingiausi? Dėl vieno nereikia nei diskutuoti – advokato kompetencija ir pareigingumas yra ypatybės, kurias kiekvieno kliento požiūriu turi atitikti profesionalus teisininkas. Tačiau, kokias kitas, galbūt „minkštąsias“ savybes turi atitikti advokatas? Ar jis turi (ir kiek turi) būti empatiškas? Gebėti išklausyti? Ar svarbu, kad klientas juo pasitikėtų?

Vieniems gali būti svarbu, kad advokatas būtų bet kada pasiekiamas telefonu, kitam, svarbu jaustis nepamirštam. Dar kiti apie savo bylą nori žinoti kiekvieną detalę, o kitiems norisi, kad patikėjus savo „skaudulį“ advokatui, tą skaudulį jis kiek įmanoma savarankiškiau ir greičiau „išoperuotų“.

Klientų lūkesčiai skiriasi, tačiau juos dažnai vienija vienas bendras poreikis, t. y. jaustis išgirstam ir žinoti, kad jų problema yra svarbi. Advokato darbe kiekviena diena yra ne tik darbas su teisės aktų variacijomis, bet ir atliepiamas individualioms žmogaus reikmėms, kadangi kiekvienam, atėjus pas advokatą savotiškai „skauda“. Svarbu atskirti, kokios teisinės pagalbos konkrečioje situacijoje klientui reikia, kokie sprendimai tiktų klientui, o kurie būtų nepriimtini. Todėl advokato darbe svarbu ne tik problemos formalizavimas, bet, – iš tiesų suprasti, kaip teisę pritaikyti konkretaus žmogaus situacijai, kaip jam pateikti vieną ar kitą informaciją, kaip jo neišgąsdinti, nesukelti papildomo nerimo.

Advokatas kartu yra tiltas tarp jam patikėto žmogaus rūpesčio ir jo sprendimo, tarp pasimetimo ir žinojimo, tarp problemos ir išeities. Advokato ir kliento bendravimas taip pat yra dviejų žmonių santykis. Santykis su savo iššūkiais ir lūkesčiais advokatui, reikalaujantis iš jo lankstumo, vidinės brandos, patirties.

Mokslo doktrinoje galima rasti įdomią metaforą – advokatas savo darbe nuolat tarsi balansuoja tarp trijų skirtingų interesų. Vienoje pusėje yra jo paties materialinis interesas, nes profesinė veikla dažniausiai yra pagrindinis advokato pragyvenimo šaltinis. Kitoje – kliento interesas, kuriam advokatas turi būti lojalus ir kurio naudai visada turi veikti. Tačiau yra ir trečioji pusė, t. y. viešasis interesas. Advokatas, kaip ir kiti teisingumo įgyvendinimui svarbūs teisinių profesijų atstovai (teisėjai ir kt.), savo veikloje turi nepamiršti ir platesnio – teisės viršenybės tikslo, paklusti įstatymui, profesinei etikai, teisingumo standartams.  Mokslo doktrina, analizuodama šią advokato profesijoje kylančią dilemą, kartu pateikia ir atsakymą, jog šiame pasirinkime advokatui orientuotis padeda profesinė etika. Advokato profesinė etika nėra vien gražiais žodžiais apipinti papročiai, kurie sklando kažkur ore, bet neturi jokios praktinės reikšmės. Advokato etika, tai konkrečios, rašytine forma teisės akte (teisingumo ministro patvirtintame Advokatų etikos kodekse) įtvirtintos profesinės elgesio taisyklės, nustatančios, kaip advokatas turi elgtis vykdydamas savo profesinę veiklą, kokių principų laikytis ir kokių ribų neperžengti. Advokatas profesinės etikos standartus turi ne tik žinoti ir jų laikytis, bet ir juos išgyventi – etika turi tapti ne vien profesinės veiklos taisykle, bet ir neatsiejama jo profesinės laikysenos dalimi. Advokatai, siekdami drausminti etikos pažeidėjus, yra sukūrę ir institucinį mechanizmą, užtikrinantį etikos normų laikymąsi – Advokatų garbės teismą. Taigi, advokato profesinei etikai suteikiamas ne tik moralinis, bet ir teisinis svoris, kadangi už profesinės etikos reikalavimų pažeidimus advokatui gali kilti drausminė atsakomybė, o už šiurkščiausius pažeidimus advokatas gali būti išbrauktas iš advokatų sąrašų.

Tačiau ar vien taisyklių laikymasis gali atsakyti į klausimą, kokio advokato reikia klientui? Tikriausiai ne. Profesinė etika nustato ribas, kurių advokatas privalo laikytis, tačiau santykį su klientu kuria ne vien taisyklių laikymasis. Jį kuria ir advokato vidinis apsisprendimas ir gebėjimas išklausyti, suprasti, aiškiai komunikuoti, įsigilinti į individualią situaciją ir, prireikus, pasakyti nebūtinai tai, ką klientas nori išgirsti.

Todėl grįžtant prie klausimo, pagal ką rinktis advokatą, galbūt verta ieškoti ne vien kompetentingo teisininko, bet profesionalo, kuris savo kompetenciją geba derinti su žmogiškumu, o žmogiškumą su profesine etika. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokį advokatą rinktis, t. y. ne tik tą, kuris žino teisę, bet ir tą, kuris žino, kaip ją taikyti žmogui.

Kas turi teisę į žalos atlyginimą

Pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo yra pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl šiame straipsnyje aprašysiu trumpai ir kiekvienam suprantamai esminius žalos atlyginimo aspektus.

Pacientai ir jų artimieji, kaip ir bet kurie kiti asmenys, manantys, kad jie patyrė žalą dėl netinkamo gydymo, turi teisę į žalos atlyginimą. Nuo 2020 m. pradžios įsigaliojo ,,žalos be kaltės“ atlyginimo modelis, kurio tikslas buvo supaprastinti pacientams ir jų artimiesiems teisę gauti žalos atlyginimą dėl netinkamai suteikto gydymo. Pagal naują tvarką iš proceso siekta eliminuoti sveikatos priežiūros įstaigas, kitaip tariant panaikinti ,,gynybinę mediciną“. Iki tol atsakovu tokio pobūdžio bylose buvusias sveikatos priežiūros įtaigas (toliau – SPĮ) pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybė atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK).

Vienas iš esminių klausimų, kas turi teisę į žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Visų pirma – pacientas, kuriam buvo teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Paciento mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi – nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, taip pat mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties (dėl turtinės ir neturtinės žalos). Anksčiau įstatymas ribojo asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimo, ratą. Tačiau Konstitucinis teismas 2024 m. išaiškino, kad įstatymas, kuris riboja asmenų teisę į žalos atlyginimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šiuo metu teisę į žalos atlyginimą, turi visi asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys (pvz. paciento sugyventinis/ė su kuriuo pacientas gyveno nesusituokęs ar kiti asmenys). Dėl mirusio paciento ir šių asmenų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija), vėliau teismas, pagal šių asmenų ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir šių asmenų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį ir kitas aplinkybes).

Kur kreiptis dėl žalos atlyginimo

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato griežtą tvarką, kur ir per kokį terminą pacientas ar jo artimieji turi kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pacientas ar jo artimieji, manantys, kad jų teisės yra pažeistos kreiptis dėl žalos atlyginimo privalo, per tris metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie, dėl gydytojų klaidos, padarytą žalą. Jei šis terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, išskirtiniais atvejais, teismas gali jį atnaujinti. Tačiau iš esmės, praleidus šį terminą, teisė dėl žalos atlyginimo, nors ji ir buvo padaryta, yra prarandama.

Įstatyme yra įtvirtintas privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kitaip tariant, prieš kreipiantis į teismą, privaloma kreiptis į Komisiją. Kreipimui į komisiją galioja jau minėtas trijų metų terminas. Komisija gavusi paciento Prašymą dėl žalos atlyginimo, savo veikloje dažniausiai pasitelkia atitinkamos medicinos srities specialistą konsultantą, kuris pateikia kvalifikuotą išvadą į Komisijos pateiktus klausimus ar gydymo procese buvo padaryta klaidų ar tomis klaidomis buvo padaryta žala pacientui. Komisija priima sprendimą, kuriame nurodo – pripažįsta ar ne, kad pacientui ar jo artimiesiems buvo padaryta žala ar ta žala buvo neišvengiama ir kokia konkrečiai suma turi būti atlyginta.

Jeigu pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimą, nesutinka su Komisijos sprendime nurodytu žalos atlyginimo dydžiu arba jeigu žalos atlyginimas nenustatytas, per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, jie turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose atsakovas yra valstybė, atstovaujama VLK, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, o vertina ar gydymo veiksmais ar neveikimu paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala sveikatai.

Žalos atlyginimo dydis

Šis klausimas yra labiausiai aktualus žalą dėl gydymo klaidų patyrusiems asmenims. Tačiau ir atsakymas į jį yra turbūt sudėtingiausias.

Pacientai ir jų artimieji patyrę žalą turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procese dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sprendžia Komisija. Šiame etape žalos nustatymo mechanizmas yra pakankamai aiškus, nes Komisija yra saistoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašu ir vietos improvizacijai neturi.

Turtinės žalos dydį Komisija nustato pagal tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl pacientui padarytos žalos (patirtas išlaidas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams) ir kitas tiesiogiai su padaryta žala (paciento priežiūra ir (ar) sveikatos atkūrimu, ir (ar) kt.) susijusias pagrįstas ir būtinas protingas išlaidas. Atlyginamos pagrįstos, būtinos ir protingos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams). Taip pat vertinami ir netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). Į negautas pajamas įskaičiuojamos tik tos pajamos, kurios iki žalos padarymo buvo pagrįstai ir realiai numatytos gauti ir kurios nebuvo gautos dėl to, kad padaryta žala pacientui (t. y. neto vidutinis darbo užmokestis), kitos, deklaruotos pajamos, atskaičius sąnaudas, patirtas siekiant jas gauti, ir mokėtinus mokesčius. Taip pat atlyginami ir kitų asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos).

Atlygintinos neturtinės žalos dydį Komisija nustato šia tvarka: pagal Tvarkos apraše įtvirtintą Neturtinės žalos atlyginimo kriterijų ir pagal juos skiriamų balų lentelę (toliau – lentelė) pagal kiekvieną kriterijų, kurį atitinka padaryta žala, skiria lentelėje nurodytus balus. Skiriant balus vertinama prašymo pateikimo dieną esanti paciento sveikatos būklė pagal paciento medicinos dokumentuose ir sprendimuose, kuriais nustatytas paciento neįgalumas, išlikusio darbingumo lygis ir specialieji poreikiai, nurodytą informaciją. Komisija sudeda skirtus balus ir padaugina juos iš balo vertės, kuri lygi 100 eurų.

Tokia žalos dydžio nustatymo tvarka, akivaizdu, yra neteisinga, nes Balų lentelė ir 100 eurų balo vertė Vyriausybės nutarimu patvirtinta dar 2020 metais ir nuo to laiko nesikeitė. Taigi žalos suma patyrus analogišką neturtinę žalą apskaičiuojama tiek 2020 m., tiek šiuo metu visiškai identiškai ir jos dydis nekito atsižvelgiant į pinigų nuvertėjimą ir kitus ekonominius veiksnius.

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija vadovaujasi dar 2020 metais Vyriausybės nustatytais neturtinės žalos dydžiais, Komisijai pripažinus paciento teisę į žalos atlyginimą absoliučia dauguma atvejų tikslinga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl didesnės neturtinės žalos priteisimo. Svarbu tai, kad teismas spręsdamas dėl žalos dydžio nėra saistomas Vyriausybės patvirtintu Tvarkos aprašu. Priešingai nei Komisija, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovaujasi įstatymu ir suformuota kasacinio teismo praktika. Be kita ko vienoje iš bylų kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš anksto nustatytų ir visose bylose taikytinų neturtinės žalos dydžių negali būti ir dėl nuolat kintančios ekonominės padėties Lietuvoje. Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nuolat kintantį ekonominį valstybės gyvenimo lygį.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, ,,žalos atlyginimo be kaltės“ modelis yra dar labai jaunas, veikia viso labo nuo 2020 metų, nors tikrai yra tobulintinų vietų iš esmės visas procesas veikia neblogai. Tačiau kalbant apie neturtinės žalos dydžius, šiuo metu jie yra nepagrįstai maži, todėl būtina kaip galima greičiau peržiūrėti ir koreguoti valstybės nustatytus žalos atlyginimo kriterijus ir pagal juos skiriamų balų vertę. Taip pat norėtųsi, kad teismai vertindami neturtinės žalos dydį labiau atlieptų paciento ar jo artimųjų interesus, kad žalos dydis kiek įmanoma labiau kompensuotų patirtus išgyvenimus ir praradimus.

Medicinos teisės ekspertas,

advokatas Arvydas Aranauskas