Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnį, darbo sutarties šalys gali sulygti, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.

Nekonkuravimas — tai darbuotojo teisės pasirinkti darbą ir verslą ribojimas tam tikrą laiką po darbo sutarties nutraukimo. Šis susitarimas gali būti nustatytas tiek atskiru šalių susitarimu, tiek pačioje darbo sutartyje.

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. priėmė nutartį, kurioje, be kitų klausimų, pasisakė dėl nekonkuravimo susitarime nustatytų ribojimų pobūdžio ir jų platumo, nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo, taip pat išaiškino, kokius kriterijus privalo atitikti darbuotojas, kad su juo būtų galima sudaryti nekonkuravimo susitarimą.

Dėl nekonkuravimo susitarimo apibrėžimo ir šalių teisės nekonkuravimo susitarime pasirinkti draudžiamos veiklos rūšis

Byloje Atsakovė kėlė klausimą ar darbdavys susitarime dėl nekonkuravimo turi teisę įtvirtinti papildomas sąlygas, tik kurioms esant jam kyla pareiga mokėti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio kompensaciją, ar tokių sąlygų įtraukimas į susitarimą dėl nekonkuravimo neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio nuostatoms.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, taip pat į įstatymo leidėjo siekį Lietuvos Respublikos darbo kodeksu liberalizuoti darbo teisinius santykius, išaiškintina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai yra draudžiama darbuotojui veikla gali būti aiškinama plačiau. Darbdaviai ir darbuotojai, atsižvelgdami į konkrečios industrijos poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, turi turėti galimybę patys susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo, įtraukti į jį tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų veiksmingumas.

Nustačius, kad sudaromuose nekonkuravimo susitarimuose šalys gali sulygti ir dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekse nenurodytų konkurencinės veiklos rūšių, toliau reikia vertinti, ar nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatytas nekonkuravimo pareigos pažeidimas ir priteista bauda.

Dėl nekonkuravimo susitarimų atlygintinumo ir jo privalomumo santykio

Įstatymas nekonkuravimo susitarimus leidžia sudaryti tik su darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų – todėl, kad viena vertus, darbdavys turi pagrįstą ir gintiną interesą saugoti savo verslą, kita vertus, darbuotojas turi interesą už savo kvalifikaciją ir žinias gauti teisingą atlygį darbo rinkoje, imtis verslo savarankiškai ar gauti grąžą už savo žinias ir kompetencijas kitokiu būdu.

Asmuo yra konkurencingas ne per se (savaime), o tam tikroje srityje ar srityse. Manytina, kad būtent tos konkrečios žinios ir gebėjimai yra esminė savybė, kuri daro juos turintį asmenį konkurencingą darbo rinkoje. Tai taip pat yra kriterijus, lemiantis jų turėtojo nekonkuravimo su darbdaviu poreikį. Atitinkamai tais atvejais, kai asmuo netenka galimybės naudotis tomis kompetencijomis ir gebėjimais, kurie daro jį konkurencingą darbo rinkoje, mažėja tokio asmens galimybės susirasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą, o tokio darbo nedirbant, susidaro sąlygos jam prarasti turėtą kvalifikaciją, todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti aukšti kriterijai darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai:
1) specialių žinių ar gebėjimų turėjimo kriterijų,
2) jų galimumo būti pritaikytiems konkuruojančioje su darbdaviu veikloje kriterijų;
3) žalos darbdaviui kriterijų;
Taip pat įtvirtinta kompensacijos procentinio dydžio kartelė – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.

Atsižvelgiant į tai, jog stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi yra laikomas darbdavys, o dažniausiai nekonkuravimo susitarimai sudaromi iš esmės visuomet darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, todėl darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime įtvirtinta imperatyviai, ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-684/2020.

Ar kada susimąstėte, pagal ką rinktumėtės advokatą? Kokie kriterijai jums reikšmingiausi? Dėl vieno nereikia nei diskutuoti – advokato kompetencija ir pareigingumas yra ypatybės, kurias kiekvieno kliento požiūriu turi atitikti profesionalus teisininkas. Tačiau, kokias kitas, galbūt „minkštąsias“ savybes turi atitikti advokatas? Ar jis turi (ir kiek turi) būti empatiškas? Gebėti išklausyti? Ar svarbu, kad klientas juo pasitikėtų?

Vieniems gali būti svarbu, kad advokatas būtų bet kada pasiekiamas telefonu, kitam, svarbu jaustis nepamirštam. Dar kiti apie savo bylą nori žinoti kiekvieną detalę, o kitiems norisi, kad patikėjus savo „skaudulį“ advokatui, tą skaudulį jis kiek įmanoma savarankiškiau ir greičiau „išoperuotų“.

Klientų lūkesčiai skiriasi, tačiau juos dažnai vienija vienas bendras poreikis, t. y. jaustis išgirstam ir žinoti, kad jų problema yra svarbi. Advokato darbe kiekviena diena yra ne tik darbas su teisės aktų variacijomis, bet ir atliepiamas individualioms žmogaus reikmėms, kadangi kiekvienam, atėjus pas advokatą savotiškai „skauda“. Svarbu atskirti, kokios teisinės pagalbos konkrečioje situacijoje klientui reikia, kokie sprendimai tiktų klientui, o kurie būtų nepriimtini. Todėl advokato darbe svarbu ne tik problemos formalizavimas, bet, — iš tiesų suprasti, kaip teisę pritaikyti konkretaus žmogaus situacijai, kaip jam pateikti vieną ar kitą informaciją, kaip jo neišgąsdinti, nesukelti papildomo nerimo.

Advokatas kartu yra tiltas tarp jam patikėto žmogaus rūpesčio ir jo sprendimo, tarp pasimetimo ir žinojimo, tarp problemos ir išeities. Advokato ir kliento bendravimas taip pat yra dviejų žmonių santykis. Santykis su savo iššūkiais ir lūkesčiais advokatui, reikalaujantis iš jo lankstumo, vidinės brandos, patirties.

Mokslo doktrinoje galima rasti įdomią metaforą – advokatas savo darbe nuolat tarsi balansuoja tarp trijų skirtingų interesų. Vienoje pusėje yra jo paties materialinis interesas, nes profesinė veikla dažniausiai yra pagrindinis advokato pragyvenimo šaltinis. Kitoje – kliento interesas, kuriam advokatas turi būti lojalus ir kurio naudai visada turi veikti. Tačiau yra ir trečioji pusė, t. y. viešasis interesas. Advokatas, kaip ir kiti teisingumo įgyvendinimui svarbūs teisinių profesijų atstovai (teisėjai ir kt.), savo veikloje turi nepamiršti ir platesnio – teisės viršenybės tikslo, paklusti įstatymui, profesinei etikai, teisingumo standartams.  Mokslo doktrina, analizuodama šią advokato profesijoje kylančią dilemą, kartu pateikia ir atsakymą, jog šiame pasirinkime advokatui orientuotis padeda profesinė etika. Advokato profesinė etika nėra vien gražiais žodžiais apipinti papročiai, kurie sklando kažkur ore, bet neturi jokios praktinės reikšmės. Advokato etika, tai konkrečios, rašytine forma teisės akte (teisingumo ministro patvirtintame Advokatų etikos kodekse) įtvirtintos profesinės elgesio taisyklės, nustatančios, kaip advokatas turi elgtis vykdydamas savo profesinę veiklą, kokių principų laikytis ir kokių ribų neperžengti. Advokatas profesinės etikos standartus turi ne tik žinoti ir jų laikytis, bet ir juos išgyventi – etika turi tapti ne vien profesinės veiklos taisykle, bet ir neatsiejama jo profesinės laikysenos dalimi. Advokatai, siekdami drausminti etikos pažeidėjus, yra sukūrę ir institucinį mechanizmą, užtikrinantį etikos normų laikymąsi – Advokatų garbės teismą. Taigi, advokato profesinei etikai suteikiamas ne tik moralinis, bet ir teisinis svoris, kadangi už profesinės etikos reikalavimų pažeidimus advokatui gali kilti drausminė atsakomybė, o už šiurkščiausius pažeidimus advokatas gali būti išbrauktas iš advokatų sąrašų.

Tačiau ar vien taisyklių laikymasis gali atsakyti į klausimą, kokio advokato reikia klientui? Tikriausiai ne. Profesinė etika nustato ribas, kurių advokatas privalo laikytis, tačiau santykį su klientu kuria ne vien taisyklių laikymasis. Jį kuria ir advokato vidinis apsisprendimas ir gebėjimas išklausyti, suprasti, aiškiai komunikuoti, įsigilinti į individualią situaciją ir, prireikus, pasakyti nebūtinai tai, ką klientas nori išgirsti.

Todėl grįžtant prie klausimo, pagal ką rinktis advokatą, galbūt verta ieškoti ne vien kompetentingo teisininko, bet profesionalo, kuris savo kompetenciją geba derinti su žmogiškumu, o žmogiškumą su profesine etika. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokį advokatą rinktis, t. y. ne tik tą, kuris žino teisę, bet ir tą, kuris žino, kaip ją taikyti žmogui.

Kas turi teisę į žalos atlyginimą

Pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo yra pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl šiame straipsnyje aprašysiu trumpai ir kiekvienam suprantamai esminius žalos atlyginimo aspektus.

Pacientai ir jų artimieji, kaip ir bet kurie kiti asmenys, manantys, kad jie patyrė žalą dėl netinkamo gydymo, turi teisę į žalos atlyginimą. Nuo 2020 m. pradžios įsigaliojo ,,žalos be kaltės“ atlyginimo modelis, kurio tikslas buvo supaprastinti pacientams ir jų artimiesiems teisę gauti žalos atlyginimą dėl netinkamai suteikto gydymo. Pagal naują tvarką iš proceso siekta eliminuoti sveikatos priežiūros įstaigas, kitaip tariant panaikinti ,,gynybinę mediciną“. Iki tol atsakovu tokio pobūdžio bylose buvusias sveikatos priežiūros įtaigas (toliau – SPĮ) pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybė atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK).

Vienas iš esminių klausimų, kas turi teisę į žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Visų pirma – pacientas, kuriam buvo teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Paciento mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi — nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, taip pat mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties (dėl turtinės ir neturtinės žalos). Anksčiau įstatymas ribojo asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimo, ratą. Tačiau Konstitucinis teismas 2024 m. išaiškino, kad įstatymas, kuris riboja asmenų teisę į žalos atlyginimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šiuo metu teisę į žalos atlyginimą, turi visi asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys (pvz. paciento sugyventinis/ė su kuriuo pacientas gyveno nesusituokęs ar kiti asmenys). Dėl mirusio paciento ir šių asmenų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija), vėliau teismas, pagal šių asmenų ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir šių asmenų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį ir kitas aplinkybes).

Kur kreiptis dėl žalos atlyginimo

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato griežtą tvarką, kur ir per kokį terminą pacientas ar jo artimieji turi kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pacientas ar jo artimieji, manantys, kad jų teisės yra pažeistos kreiptis dėl žalos atlyginimo privalo, per tris metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie, dėl gydytojų klaidos, padarytą žalą. Jei šis terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, išskirtiniais atvejais, teismas gali jį atnaujinti. Tačiau iš esmės, praleidus šį terminą, teisė dėl žalos atlyginimo, nors ji ir buvo padaryta, yra prarandama.

Įstatyme yra įtvirtintas privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kitaip tariant, prieš kreipiantis į teismą, privaloma kreiptis į Komisiją. Kreipimui į komisiją galioja jau minėtas trijų metų terminas. Komisija gavusi paciento Prašymą dėl žalos atlyginimo, savo veikloje dažniausiai pasitelkia atitinkamos medicinos srities specialistą konsultantą, kuris pateikia kvalifikuotą išvadą į Komisijos pateiktus klausimus ar gydymo procese buvo padaryta klaidų ar tomis klaidomis buvo padaryta žala pacientui. Komisija priima sprendimą, kuriame nurodo – pripažįsta ar ne, kad pacientui ar jo artimiesiems buvo padaryta žala ar ta žala buvo neišvengiama ir kokia konkrečiai suma turi būti atlyginta.

Jeigu pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimą, nesutinka su Komisijos sprendime nurodytu žalos atlyginimo dydžiu arba jeigu žalos atlyginimas nenustatytas, per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, jie turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose atsakovas yra valstybė, atstovaujama VLK, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, o vertina ar gydymo veiksmais ar neveikimu paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala sveikatai.

Žalos atlyginimo dydis

Šis klausimas yra labiausiai aktualus žalą dėl gydymo klaidų patyrusiems asmenims. Tačiau ir atsakymas į jį yra turbūt sudėtingiausias.

Pacientai ir jų artimieji patyrę žalą turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procese dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sprendžia Komisija. Šiame etape žalos nustatymo mechanizmas yra pakankamai aiškus, nes Komisija yra saistoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašu ir vietos improvizacijai neturi.

Turtinės žalos dydį Komisija nustato pagal tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl pacientui padarytos žalos (patirtas išlaidas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams) ir kitas tiesiogiai su padaryta žala (paciento priežiūra ir (ar) sveikatos atkūrimu, ir (ar) kt.) susijusias pagrįstas ir būtinas protingas išlaidas. Atlyginamos pagrįstos, būtinos ir protingos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams). Taip pat vertinami ir netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). Į negautas pajamas įskaičiuojamos tik tos pajamos, kurios iki žalos padarymo buvo pagrįstai ir realiai numatytos gauti ir kurios nebuvo gautos dėl to, kad padaryta žala pacientui (t. y. neto vidutinis darbo užmokestis), kitos, deklaruotos pajamos, atskaičius sąnaudas, patirtas siekiant jas gauti, ir mokėtinus mokesčius. Taip pat atlyginami ir kitų asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos).

Atlygintinos neturtinės žalos dydį Komisija nustato šia tvarka: pagal Tvarkos apraše įtvirtintą Neturtinės žalos atlyginimo kriterijų ir pagal juos skiriamų balų lentelę (toliau – lentelė) pagal kiekvieną kriterijų, kurį atitinka padaryta žala, skiria lentelėje nurodytus balus. Skiriant balus vertinama prašymo pateikimo dieną esanti paciento sveikatos būklė pagal paciento medicinos dokumentuose ir sprendimuose, kuriais nustatytas paciento neįgalumas, išlikusio darbingumo lygis ir specialieji poreikiai, nurodytą informaciją. Komisija sudeda skirtus balus ir padaugina juos iš balo vertės, kuri lygi 100 eurų.

Tokia žalos dydžio nustatymo tvarka, akivaizdu, yra neteisinga, nes Balų lentelė ir 100 eurų balo vertė Vyriausybės nutarimu patvirtinta dar 2020 metais ir nuo to laiko nesikeitė. Taigi žalos suma patyrus analogišką neturtinę žalą apskaičiuojama tiek 2020 m., tiek šiuo metu visiškai identiškai ir jos dydis nekito atsižvelgiant į pinigų nuvertėjimą ir kitus ekonominius veiksnius.

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija vadovaujasi dar 2020 metais Vyriausybės nustatytais neturtinės žalos dydžiais, Komisijai pripažinus paciento teisę į žalos atlyginimą absoliučia dauguma atvejų tikslinga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl didesnės neturtinės žalos priteisimo. Svarbu tai, kad teismas spręsdamas dėl žalos dydžio nėra saistomas Vyriausybės patvirtintu Tvarkos aprašu. Priešingai nei Komisija, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovaujasi įstatymu ir suformuota kasacinio teismo praktika. Be kita ko vienoje iš bylų kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš anksto nustatytų ir visose bylose taikytinų neturtinės žalos dydžių negali būti ir dėl nuolat kintančios ekonominės padėties Lietuvoje. Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nuolat kintantį ekonominį valstybės gyvenimo lygį.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, ,,žalos atlyginimo be kaltės“ modelis yra dar labai jaunas, veikia viso labo nuo 2020 metų, nors tikrai yra tobulintinų vietų iš esmės visas procesas veikia neblogai. Tačiau kalbant apie neturtinės žalos dydžius, šiuo metu jie yra nepagrįstai maži, todėl būtina kaip galima greičiau peržiūrėti ir koreguoti valstybės nustatytus žalos atlyginimo kriterijus ir pagal juos skiriamų balų vertę. Taip pat norėtųsi, kad teismai vertindami neturtinės žalos dydį labiau atlieptų paciento ar jo artimųjų interesus, kad žalos dydis kiek įmanoma labiau kompensuotų patirtus išgyvenimus ir praradimus.

Medicinos teisės ekspertas,

advokatas Arvydas Aranauskas