Aranausko advokatų profesinė bendrija NEXUS atstovavo klientą, kuris su sutuoktinių pora, kiekvienam iš jų turinčiam po ½ dalį buto, sudarė preliminariąją nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Savo turiniu sutartis neatitiko įprastinių preliminariosios sutarties nuostatų, kadangi klientas (sutartyje pirkėjas) turėjo sumokėti beveik visą buto kainą (kas rodo šalių siekį butą pirkti ir parduoti išsimokėtinai), iš karto apsigyvenamo bute, t. y. butas jam buvo perduotas sudarius preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį, taip pat sutartyje numatė pirkėjo galimybę atsisakyti reikalauti avanso grąžinimo ir baudos sumokėjimo, bei kreiptis į teismą dėl šios sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi.

Preliminarios sutarties vykdymo metu, pirkėjui sumokėjus iš esmės visą buto kainą, paaiškėjo, kad vieno iš pardavėjų turimai buto daliai uždėtas areštas (sudarant preliminariąją buto pirkimo-pardavimo sutartį areštų nebuvo), dėl ko šalims tapo neįmanoma sudaryti viso buto-pirkimo pardavimo sutartį. Klientas, įvertindamas teisinę susiklosčiusią situaciją ir siekdamas apginti savo teisėtus interesus, kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas pripažinti preliminarią sutartį pirkimo-pardavimo sutartimi neareštuotai buto daliai, o iš areštuoto buto dalies savininko pasirinko prašyti avanso ir baudos priteisimo.  Pirmosios instancijos teismas tenkino kliento patikslintą ieškinį, tačiau apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimtu sprendimu atmetė visus ieškinio reikalavimus, laikydamas, kad ieškovas, t. y. pirkėjas, neturi teisės prašyti abiejų ieškinyje numatytų teisių gynimo būdų, nes taip modifikavo šalių valią pirkti ir parduoti visą butą, o ne jo dalį.

Susiklostė tokia situacija, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendimu visiškai atmetęs ieškinį, taip paneigdamas ieškovo teisę apginti pažeistas jo teises dėl preliminariosios sutarties, net nenagrinėjo ieškovo reikalavimo dalies dėl avanso ir baudos priteisimo pagrįstumo. Tokiu procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas paneigė ieškovo teisę į teisminę gynybą, teisingumą. Suinteresuotam asmeniui realizavus teisminės gynybos teisę, tai yra kreipusis į teismą su reikalavimu dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, kiekvienu atveju yra priimamas galutinis teismo procesinis sprendimas, kuris įsiteisėjęs įgyja res judicata galią, tai yra tampa privalomu ir vykdytinu (CPK 18 straipsnis). Galutiniam teismo procesiniam sprendimui įsiteisėjus, laikoma, kad byloje dalyvaujantys asmenys teisę kreiptis į teismą realizavo, todėl įstatymo leidėjas draudžia tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 293 straipsnio 3 punktas).

Klientui susiklosčiusi situacija yra itin ydinga, kadangi apygardos teismui atmetus jo ieškinį, kuriame taip pat prašyta ir avanso bei baudos priteisimo, jam išnyksta teisė kreiptis į teismą dėl jo pažeistų teisių gynimo preliminariosios sutarties pagrindu. Šiuo atveju ne tik nėra apgintos pažeistos kliento teisės, tačiau net užkertama galimybė to siekti teisminiu keliu. Klientas liko be pagal preliminariąją sutartį sumokėtų pinigų ir be paties buto. Kaip matome, šalių ginčas nebuvo išspręstas. Siekiant apginti kliento interesus šiuo metu ruošiamas kasacinis skundas, kuriame bus keliami mišrių sutarčių aiškinimo klausimai, galimybė ieškovui iš skirtingų atsakovų prašyti skirtingų jo teisų ginimo būdų, teismo pareigos tinkamai kvalifikuoti šalių teisinius santykius, preliminarios sutarties aiškinimo klausimas, taip pat bus keliamas klausimas, ar teismas turi teisę pasirinkti tokį bylos procesinį rezultatą, kuriuo yra užkertamas kelias asmeniui apginti savo pažeistas teises.

Šaltinis: Šiaulių apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-370-357/2023.

Ar kada susimąstėte, pagal ką rinktumėtės advokatą? Kokie kriterijai jums reikšmingiausi? Dėl vieno nereikia nei diskutuoti – advokato kompetencija ir pareigingumas yra ypatybės, kurias kiekvieno kliento požiūriu turi atitikti profesionalus teisininkas. Tačiau, kokias kitas, galbūt „minkštąsias“ savybes turi atitikti advokatas? Ar jis turi (ir kiek turi) būti empatiškas? Gebėti išklausyti? Ar svarbu, kad klientas juo pasitikėtų?

Vieniems gali būti svarbu, kad advokatas būtų bet kada pasiekiamas telefonu, kitam, svarbu jaustis nepamirštam. Dar kiti apie savo bylą nori žinoti kiekvieną detalę, o kitiems norisi, kad patikėjus savo „skaudulį“ advokatui, tą skaudulį jis kiek įmanoma savarankiškiau ir greičiau „išoperuotų“.

Klientų lūkesčiai skiriasi, tačiau juos dažnai vienija vienas bendras poreikis, t. y. jaustis išgirstam ir žinoti, kad jų problema yra svarbi. Advokato darbe kiekviena diena yra ne tik darbas su teisės aktų variacijomis, bet ir atliepiamas individualioms žmogaus reikmėms, kadangi kiekvienam, atėjus pas advokatą savotiškai „skauda“. Svarbu atskirti, kokios teisinės pagalbos konkrečioje situacijoje klientui reikia, kokie sprendimai tiktų klientui, o kurie būtų nepriimtini. Todėl advokato darbe svarbu ne tik problemos formalizavimas, bet, – iš tiesų suprasti, kaip teisę pritaikyti konkretaus žmogaus situacijai, kaip jam pateikti vieną ar kitą informaciją, kaip jo neišgąsdinti, nesukelti papildomo nerimo.

Advokatas kartu yra tiltas tarp jam patikėto žmogaus rūpesčio ir jo sprendimo, tarp pasimetimo ir žinojimo, tarp problemos ir išeities. Advokato ir kliento bendravimas taip pat yra dviejų žmonių santykis. Santykis su savo iššūkiais ir lūkesčiais advokatui, reikalaujantis iš jo lankstumo, vidinės brandos, patirties.

Mokslo doktrinoje galima rasti įdomią metaforą – advokatas savo darbe nuolat tarsi balansuoja tarp trijų skirtingų interesų. Vienoje pusėje yra jo paties materialinis interesas, nes profesinė veikla dažniausiai yra pagrindinis advokato pragyvenimo šaltinis. Kitoje – kliento interesas, kuriam advokatas turi būti lojalus ir kurio naudai visada turi veikti. Tačiau yra ir trečioji pusė, t. y. viešasis interesas. Advokatas, kaip ir kiti teisingumo įgyvendinimui svarbūs teisinių profesijų atstovai (teisėjai ir kt.), savo veikloje turi nepamiršti ir platesnio – teisės viršenybės tikslo, paklusti įstatymui, profesinei etikai, teisingumo standartams.  Mokslo doktrina, analizuodama šią advokato profesijoje kylančią dilemą, kartu pateikia ir atsakymą, jog šiame pasirinkime advokatui orientuotis padeda profesinė etika. Advokato profesinė etika nėra vien gražiais žodžiais apipinti papročiai, kurie sklando kažkur ore, bet neturi jokios praktinės reikšmės. Advokato etika, tai konkrečios, rašytine forma teisės akte (teisingumo ministro patvirtintame Advokatų etikos kodekse) įtvirtintos profesinės elgesio taisyklės, nustatančios, kaip advokatas turi elgtis vykdydamas savo profesinę veiklą, kokių principų laikytis ir kokių ribų neperžengti. Advokatas profesinės etikos standartus turi ne tik žinoti ir jų laikytis, bet ir juos išgyventi – etika turi tapti ne vien profesinės veiklos taisykle, bet ir neatsiejama jo profesinės laikysenos dalimi. Advokatai, siekdami drausminti etikos pažeidėjus, yra sukūrę ir institucinį mechanizmą, užtikrinantį etikos normų laikymąsi – Advokatų garbės teismą. Taigi, advokato profesinei etikai suteikiamas ne tik moralinis, bet ir teisinis svoris, kadangi už profesinės etikos reikalavimų pažeidimus advokatui gali kilti drausminė atsakomybė, o už šiurkščiausius pažeidimus advokatas gali būti išbrauktas iš advokatų sąrašų.

Tačiau ar vien taisyklių laikymasis gali atsakyti į klausimą, kokio advokato reikia klientui? Tikriausiai ne. Profesinė etika nustato ribas, kurių advokatas privalo laikytis, tačiau santykį su klientu kuria ne vien taisyklių laikymasis. Jį kuria ir advokato vidinis apsisprendimas ir gebėjimas išklausyti, suprasti, aiškiai komunikuoti, įsigilinti į individualią situaciją ir, prireikus, pasakyti nebūtinai tai, ką klientas nori išgirsti.

Todėl grįžtant prie klausimo, pagal ką rinktis advokatą, galbūt verta ieškoti ne vien kompetentingo teisininko, bet profesionalo, kuris savo kompetenciją geba derinti su žmogiškumu, o žmogiškumą su profesine etika. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokį advokatą rinktis, t. y. ne tik tą, kuris žino teisę, bet ir tą, kuris žino, kaip ją taikyti žmogui.