Iškėlus santuokos nutraukimo bylą, ne retas asmuo susiduria su situacija, kuomet dalinant sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, vienas iš sutuoktinių siekia nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių principo, kadangi šalims priklausantis turtas buvo įsigytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Vis dėlto, vien fakto, kad turtas buvo įsigytas už asmenines lėšas nepakanka.

Civilinis kodeksas numato, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe laikomas vieno sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas turtas buvo įgytas (asmenines ar bendras), o jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, jeigu neįrodoma aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tam tikrą turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, šis turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pavyzdžiui, vienoje kasacinėje byloje, nustačius, kad sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėtas asmenines lėšas po santuokos sudarymo panaudojo vertybiniams popieriams įsigyti ir vertybinių popierių įgijimo metu aiškiai neišreiškė valios juos įgyti asmeninėn nuosavybėn, vertybiniai popieriai buvo pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe (2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Šioje byloje aiškus valios dėl turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn neišreiškimas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad sutartyje, kuria remiantis buvo perkamos akcijos, nurodant klientą greta sutuoktinio buvo nurodyta ir sutuoktinė, o specialioje grafoje įgijėjo valiai dėl įsigyjamo turto teisinio režimo išreikšti sutuoktinis nebuvo padaręs jokių žymų ar kitaip pažymėjęs, kad jis fondo vienetus įsigyja būtent asmeninėn nuosavybėn.

Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; taip pat žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.). Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje byloje sutuoktinė prašė pripažinti butą jos asmenine nuosavybe, nes už šį butą, vykdydama ankstesnį susitarimą, sumokėjo jos pusseserė, kuriai sutuoktinė už tai buvo perleidusi iš mirusios motinos paveldėto turto dalį (2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Kasacinis teismas šioje byloje ginčo buto nepripažino asmenine sutuoktinės nuosavybe, nes konstatavo, kad jį ieškovė nupirko anksčiau, nei paveldėjo ir pardavė gyvenamojo namo dalį ir kitus statinius. Šias aplinkybes patvirtinančius oficialiuosius rašytinius įrodymus – notariškai patvirtintas sutartis, teismas laikė prima facie įrodymais, kurie negali būti paneigiami liudytojos, kuri yra ieškovės pusseserė, ir dėl to galbūt suinteresuota, parodymais.

Aranausko advokatų profesinės bendrijos NEXUS byloje Konstitucinis Teismas 2024 m. sausio 24 d. nutarimu pripažino, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnis (toliau – Įstatymo) tiek, kiek pagal jį ne visi asmenys, dėl paciento mirties patyrę neturtinę žalą, turi teisę į tokios žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta tvarka, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Ieškinys byloje reiškiamas dėl žuvusio vaisiaus – ieškovų laukiamo vaiko (vaisiui žuvus sukeltas dirbtinis abortas) bei ieškovės (pacientės) sveikatai sukeltos neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo bei pacientės sutuoktinio neturtinės žalos atlyginimo dėl sutuoktinės sveikatos pakenkimo.

Ieškovui kreipusis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl jam padarytos žalos atlyginimo, jo prašymą nagrinėti Komisija atsisakė. Nurodė, jog pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį į Komisiją gali kreiptis pacientas ar kitas šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytas asmuo. Ieškovas neatitiko asmens, turinčio teisę į žalos atlyginimą pagal Įstatymo 13 straipsnį sąvokos. Tam, kad pacientas ar, jam mirus, asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, galėtų įgyti teisę į žalos atlyginimą, asmuo turėtų būti įgijęs civilinį teisnumą, t. y. vaisius gimęs.

Vadinasi, jei byloje būtų vadovaujamasi Įstatymo 13 straipsniu, taip kaip Komisijos sprendime nurodoma, ieškovo kaip pacientės sutuoktinio, taip pat nesulaukusio kūdikio (vaisiui žuvus iki gimimo) tėvo patirta neturtinė žala galėtų būtų atlygintina ne iš Vyriausybės įgaliotos institucijos administruojamos sąskaitos, kurioje kaupiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų įmokos žalai atlyginti, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Civiliniu kodeksu, ieškovo reikalavimai galėtų būti reiškiami šią žalą padariusiai (sąlygojusiai) Ligoninei.

Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo, nes preliminariai vertindamas ieškovo, esančio pacientės sutuoktiniu, bei civilinio teisnumo neįgijusio jo iki gimimo žuvusio vaisiaus tėvu, ieškinio reikalavimą, turėjo pagrindo manyti, kad Įstatymo 13 straipsnis tiek, kiek juo nustatytas baigtinis asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo, sąrašas (neapimantis neįgijusio teisnumo asmens – iki gimimo žuvusio vaisiaus tėvo) galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, nustatančiai žalos atlyginimą, asmenų lygiateisiškumo, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams. Ši abejonė teismui kilo dėl to, kad asmenis, kuriems teismų praktikoje yra visiškai įprasta priteisti neturtinę žalą palikuonio praradimo (gyvybės atėmimo) atveju, Įstatymas nebereguliuoja, kokia tvarka ir kokiais pagrindais turi būti sprendžiamas Įstatymo 13 straipsnyje nenurodytiems asmenims padarytos žalos atlyginimo klausimas.

Tai reiškia, kad tokiu įstatyminiu reguliavimu (dalies žalą patyrusių asmenų eliminavimu iš Įstatymo dalyko) galimai „sukuriama“ dualistinė pacientų žalos atlyginimo sistema, pagal kurią pacientas ir kiti Įstatymo 13 straipsnyje nurodyti asmenys gali kreiptis dėl žalos atlyginimo pagal materialiąsias Įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nurodytas sąlygas (žalos be kaltės modelis) bei procedūrinę Įstatymo 24 ir 25 straipsniuose nustatytą tvarką, atsakovu traukiant valstybę, atstovaujamą Vyriausybės įgaliotos institucijos, patirtą žalą atlyginant iš specialios sąskaitos, tuo tarpu Įstatymo 13 straipsnyje nenurodyti asmenys – pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, nenustačius jokių specialiųjų žalos atlyginimo materialiųjų sąlygų ir jokios ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, atsakovu traukiant sveikatos priežiūros įstaigą, o žalą atlyginant iš sveikatos priežiūros įstaigos lėšų, nebelikus įstatyminės pareigos sveikatos priežiūros įstaigoms drausti savo civilinę atsakomybę.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje susiklostė tokia teisinė ir faktinė situacija, kai iš to paties įvykio (nėščiosios sveikatos sutrikdymo jai teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas Ligoninėje ir vaisiaus žūties, vienos šeimos nariams atsiradusiai neturtinei žalai atlyginti pagal taikytiną teisinį reglamentavimą taikomos skirtingos žalos atlyginimo materialiosios sąlygos bei procedūrinė žalos atlyginimo tvarka, t. y. pacientei kaip būsimai motinai taikomas naujasis modelis, palengvinantis nukentėjusiojo asmens įrodinėjimo naštą, o pacientės sutuoktiniui – bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės be išimčių. Būtent dėl šios priežasties nagrinėjamo ginčo atveju teismui svarbu išsiaiškinti, ar toks teisinis reglamentavimas yra  suderinamas su Konstitucijos nuostatomis ir todėl taikytinas nagrinėjam ginčui.

2024 m. sausio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo parengiamuosiuose dokumentuose (travaux préparatoires) yra nurodyta, kad šio teisinio reguliavimo tikslas – sudaryti vienodas ir aiškias sąlygas visiems neturtinę žalą dėl paciento mirties patyrusiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal Įstatyme įtvirtintą specialų teisinį reguliavimą, sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo, asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir žalą padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltė nėra vertinama ir žala atlyginama iš Vyriausybės įgaliotos institucijos administruojamos sąskaitos, kurioje kaupiamos asmens sveikatos priežiūros įstaigų įmokos žalai atlyginti, lėšų. Tačiau Istatymo 13 straipsnyje nustačius, kad tik šiame straipsnyje nurodyti asmenys turi teisę į dėl paciento mirties patirtos neturtinės žalos atlyginimą, kiti dėl paciento mirties neturtinę žalą patyrę asmenys, be kita ko, tie asmenys, kuriuos su mirusiu pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys, tačiau jie nebuvo mirusio paciento išlaikomi ar neturėjo teisės į išlaikymą, ar tokios teisės neįgijo po gimimo ir nebuvo mirusio paciento darbingi tėvai (įtėviai) ir pilnamečiai vaikai (įvaikiai), neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta specialiąja tvarka.

Vadinasi, nutarime pabrėžė Konstitucinis Teismas, pagal ginčytą Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnį, ne visi asmenys, dėl paciento mirties patyrę neturtinę žalą, turi teisę į tokios žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta tvarka, nepaisant to, kad ginčyto teisinio reguliavimo tikslas buvo sudaryti vienodas ir aiškias sąlygas visiems neturtinę žalą dėl paciento mirties patyrusiems asmenims gauti neturtinės žalos atlyginimą.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas specialų žalos, padarytos paciento sveikatai, atlyginimo teisinį reguliavimą, t. y. įgyvendindamas turimą diskreciją reguliuoti teikiant medicinines paslaugas asmens patirtos žalos, taip pat ir moralinės, atlyginimo procedūras, ginčytu Įstatymo 13 straipsniu, pagal kurį ne visi asmenys, dėl paciento mirties patyrę neturtinę žalą, turi teisę į tokios žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta tvarka, nepaisė iš konstitucinio žalos atlyginimo principo kylančių imperatyvų, be kita ko, draudimo įstatymais nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta moralinė žala neatlyginama, nepaisė iš konstitucinių teisingumo, teisinės valstybės principų kylančio reikalavimo įstatymais sudaryti visas reikiamas teisines prielaidas padarytą žalą ją patyrusiems asmenims atlyginti teisingai.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 13 straipsnis tiek, kiek pagal jį ne visi asmenys, dėl paciento mirties patyrę neturtinę žalą, turi teisę į tokios žalos atlyginimą šio įstatymo nustatyta tvarka, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Teikiant teisines paslaugas tenka bendrauti su pavargusiais, nuolatinių ginčų ir nesutarimų išsekintais klientais, kuriems turimas bendras turtas (kaip taisyklė, nekilnojamasis) kelia daugiau rūpesčio negu privilegijų.

Todėl lietuvių liaudies patarlė, kad „turtas žalos nedaro“ realiame gyvenime, deja, tikrai nepasitvirtina.

Pasitaiko nemažai atvejų, kuomet vienas iš bendraturčių yra apleidęs savo pareigą rūpintis bendru turtu, nors tokia pareiga jam kyla tiesiogiai iš įstatymo. Taip pat jau įprastos tampa situacijos, kuomet tarp bendraturčių ilgą laiką klostosi konfliktiniai santykiai, todėl net ir paprasčiausi bendro turto valdymo klausimai jiems yra tarsi kai peilis po kaklu, o kreipimasis teisinės pagalbos į advokatą yra paskutinė viltis susigrąžinti taip visų trokštamą ramybę.

Tuo atveju, jei bendraturčiai neranda sutarimo dėl bendro daikto valdymo, įstatymas numato galimybę atidalinti bendraturčio dalį iš bendro turto.

Taigi, kas gi yra tas bendraturčio dalies atidalijimas iš bendro turto?

Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų – turtą atidalijus, nebelieka turto bendrumo, turtas yra atskiriamas kiekvieno iš bendraturčių asmeninėn nuosavybėn.

Atidalinti dalį iš bendro turto galite dvejais būdais:

  • Bendraturčių sutarimu, įforminant bendraturčių valią notariniu sandoriu. Šiuo atveju, būtina abiejų bendraturčių suderinta valia – susitarimas dėl turto atidalijimo būdo ir formos, su kompensacija už vienam iš bendraturčių tenkančią didesnę turto dalį ar be jos. Sandorio sudarymo atveju bendraturčiai yra laisvi suderinti tokio susitarimo sąlygas, o notaras, vykdantis valstybės jam deleguotas funkcijas, tokią bendraturčių valią tik oficialiai patvirtina.
  • Teismo keliu, vienam iš bendraturčių pareiškus ieškinį dėl turto atidalinimo. Tuo atveju, jei bendraturčiai nesutaria, vienas iš bendraturčių turi teisę pareikšti ieškinį teisme dėl turto atidalinimo.

Pagrindinė taisyklė, kuria teismas vadovaujasi atidalindamas bendraturčių turtą – turto atidalijimas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Todėl teikiami atidalijimo variantai turi būti procedūriškai ir techniškai priimtini (t. y. įmanomi įgyvendinti, nedaryti neproporcingos žalos daiktui), atitikti bendraturčių dalis ir nepažeisti trečiųjų asmenų teisių.

Tačiau tam tikrais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad toks turtas yra nedalus, pavyzdžiui, kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių, tarkim, įrengti atskirtus įėjimus bute, įrengti atskirtas patalpas ir kt. Kitais atvejais, turtas negali būti padalintas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių – dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą ir pan., tarkime, bendraturčių santykiai yra itin konfliktiški ir turto valdymas vienas kito pašonėje nebūtų racionalus, sukeltų dar daugiau įtampos ar net papildomų teisinių ginčų, kas tikrai neužtikrintų vieno pagrindinių civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką tarp bylos šalių.

Tokiais atvejais, kai turto neįmanoma padalinti natūra, vienam iš bendraturčių yra priteisiamas visas turtas, o  vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių už prarasto turto vertę gauna kompensaciją pinigais. Piniginė kompensacija turi atitikti atidalijamos turto dalies rinkos vertę. Svarbu pažymėti, jog kitas bendraturtis, nesutikdamas su pasiūlytu turto atidalijimo variantu gali teikti priešieškinį ir nurodyti jo manymu teisingiausią turto atidalijimo būdą. Tokiu atveju teismas parenka optimaliausią iš pasiūlytų variantų, kuris sudarytų galimybę geriausiai įgyvendinti abiejų bendraturčių teises.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikos apžvalgose yra nurodęs, jog bendro turto atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi dviem aspektais: pirma, pasitarnauja konfliktų prevencijai ar sprendimui; antra, paprastai leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą.

Turite klausimų dėl asmeniškai ar bendrai valdomo turto? Kreipkitės konsultacijos į NEXUS teisininkus telefonu, el. paštu, taip pat Facebook, Instagram ir LinkedIn profiliuose.