Būtinoji gintis, tai instrumentas, kurio pagrindu asmuo gali būti netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jo veiksmai nors formaliai ir atitiko nusikalstamos veikos požymius, tačiau tokius savo veiksmus jis atliko gindamas save, kitą asmenį, turtą, visuomenės ar valstybės interesus nuo gresiančio ar jau realiu tapusio pavojingo kito asmens kėsinimosi.

Esminis požymis, leidžiantis taikyti būtinosios ginties institutą – būtinoji gintis turi būti panaudota neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai, pavyzdžiui, tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tokia situaciją pakankamai aiškiai iliustruoja pavyzdys, kad nukentėjusysis kitam asmeniui užsimoja duoti ranka, o kaltininkas išsitraukia peilį ir duria nukentėjusiajam. Kadangi toks kaltininko pasirinktas gynybos būdas yra neadekvatus vykstančiam pasikėsinimui, teismai neleidžia remtis būtinosios ginties institutu ir laiko, jog būtinosios ginties ribos yra peržengtos. Tokiu atveju, asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal veiksmų padarinius, kokius jo nusikalstami veiksmai sukėlė – žala sveikatai, gyvybei ir t. t.

Vienoje neseniai išnagrinėtų bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), panaikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, pripažino, kad nuteistoji, nors formaliai ir atlikdama sugyventinio nužudymo veiksmus, būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl baudžiamoji atsakomybė už nužudymą jai negali kilti.

Byloje buvo nustatyta, kad nuteistoji, gamindama virtuvėje maistą, rankoje laikė peilį, kai jos sugyventinis, būdamas neblaivus (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas) kartu su ja virtuvėje, sukėlė konfliktą ir elgdamasis agresyviai bei provokuojamai pradėjo fiziškai pavojingai smurtauti, sudavė kumščiu jai keletą smūgių į nugarą, po to, paėmęs ją už plaukų, apsuko veidu į save ir sudavė smūgius į veido sritį (lūpas bei smilkinį). Nuteistoji, gindamasi nuo tokių aktyvių smurtinių veiksmų, rankoje turimu peiliu dūrė sugyventiniui į pilvą, šlaunį ir klubą, dėl ko nuo šių veiksmų sukeltų komplikacijų, jis mirė.

LAT, priešingai, nei žemesnių instancijų teismai, padarė išvadą, kad nuteistosios panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teismas įvertino, kad nuteistoji, gyvendama kartu su nukentėjusiuoju, dažnai patirdavo jo fizinį smurtą, t. y. jis, būdamas neblaivus, prieš ją smurtaudavo, už tai buvo netgi teistas. Tokia nuteistosios sveikatai ar net gyvybei pavojinga situacija pasikartojo ne pirmą kartą. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi įžūliai, ciniškai, provokuojamai bei agresyviai. Nuteistosios gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Kadangi nuteistoji po įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo sprendimo bausmę už nužudymą jau atliko Panevėžio kalėjime, LAT sprendė baudžiamąją bylą nutraukti ir nuteistąją nedelsiant paleisti iš Panevėžio kalėjimo.

Apibendrinant pasisakytina, kad nei įstatyme nei teismų praktikoje nerasime vienareikšmio atsakymo, ką laikyti būtinąja gintimi – dėl jos ribų (ne)peržengimo turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant tiek į besikėsinančio, tiek į besiginančiojo elgesį. Teismai, vertindami, ar konkrečioje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, vertina visumą byloje žinomų aplinkybių ir net ir tais atvejais, kai, kėsinimasis tiesiogiai nebuvo nukreiptas į gyvybės atėmimą, tačiau besikėsinančiojo veiksmai buvo sisteminiai ir labai pavojingi, gali laikyti, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-48-495/2024.

Baudžiamasis kodeksas (BK) nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus (BK 281 straipsnis). Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir neatsargumu. Šio neatsargaus nusikaltimo požymiai įtvirtinti blanketinėje BK 281 straipsnio 5 dalies normoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais, ir nustačius vairuotojo neatsargią kaltę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-204/2005, 2K-382/2008, 2K-150/2008, 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020 ir kt.). Baudžiamojo įstatymo taikymo prasme paminėtina tai, kad jei KET pažeidžia pėstieji, transporto priemonės nevairuojantys asmenys, jie pagal BK atsako tada, kai dėl to žūsta žmogus arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata (BK 282 ir 139 straipsniai). Kitais atvejais dėl KET pažeidimų, sukėlusių kitokius padarinius, pėstieji pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymas paprastai apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. pašalinant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

Būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti nustatoma tada, kai konstatuojamos aplinkybės, kurioms esant sukuriama eismo dalyvių veiksmais pavojinga žmonėms ir jų turtui, aplinkai eismo situacija, kurioje eismo dalyvis galėjo išvengti eismo įvykio, tačiau dėl padarytų KET pažeidimų jo neišvengė. Ši taisyklė taikoma naudojantis atmetimo principu, kai, paeiliui vertinant ir atmetant kiekvieno iš eismo dalyvių veiksmus (nagrinėjamoje byloje vairuotojo ir pėsčiojo veiksmus kiekvienam jų darant KET pažeidimą), žiūrima, ar, paeiliui atmetus vieno eismo dalyvio veiksmus, pavojinga veika tęsiasi ir ar dėl jos padariniai vis tiek būtų kilę. Jeigu atsakoma neigiamai, vadinasi, KET pažeidusio asmens veiksmai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Analogiškai tikrinami kito KET pažeidėjo veiksmai.

Tokioje situacijoje, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Vis dėlto visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020, 2K-65-719/2024). Šiuo aspektu teismų praktikoje nurodoma, kad kai KET pažeidus keliems eismo dalyviams teismai priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatydami kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, konstatuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai proceso pažeidimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-6/2008).

Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

Net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Įvažiuodamas į šviesoforu reguliuojamą sankryžą, gyvenvietės zonoje elgdamasis pagal bendrąsias KET eismo dalyvių pareigas, vairuotojas privalo būti maksimaliai atsargus, neviršyti greičio, kaip nustatė ir nuolat kartojo savo išvadose teismai, tačiau neprivalo papildomai sutelkti dėmesio į ties eismą draudžiančiu šviesoforo ženklu stovinčius, prie jo privažiuojančius eismo dalyvius ir įsitikinti, kad jie išties elgiasi pagal KET taisykles, nes eismą tiek saugiu, leidžiamu greičiu, tiek greičiu, viršijančiu saugų greitį, vairuotojui leidžia žalias šviesoforo signalas. Aišku, ši taisyklė ypač atsargiai turėtų būti vertinama eismo situacijose, kai vairuotojas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, bet neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, visiškai nepaiso KET taisyklių reikalavimų gyvenvietėje, važiuoja neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, pasirenka tokį nesaugų vairavimo būdą, kad praranda galimybę net stebėti reguliuojamos sankryžos aplinką. Tokiu atveju, kilus mirtiniems padariniams, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galima svarstyti dėl tokio vairuotojo atsakomybės pagal BK 129 straipsnį (pvz., kasacinė nutartis plenarinės sesijos nagrinėtoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-1120/2024 spręstas klausimas dėl teisės normų, reglamentuojančių vieno iš tėvų pareigą kompensuoti kito iš tėvų patirtas nepilnamečio vaiko papildomo išlaikymo išlaidas, dėl kurių susitarta sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, aiškinimo ir taikymo.

Nutraukiant santuoką visada išsprendžiamas klausimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Ne visada galima iš anksto numatyti, kokias sveikatos išlaidas gali patirti vaikas, todėl ši kasacinio teismo nutartis yra aktuali visiems, susitariantiems dėl papildomų būtinųjų vaiko išlaikymo išlaidų atlyginimo tvarkos.

Nagrinėtos bylos atveju šalys nutraukė santuoką, teisme buvo patvirtinta sutartis dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių. Pareiškėja pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą pagal Sutarties 1.4 punktą. Byloje kilo ginčas tarp pareiškėjų dėl Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių nuostatų, susijusių su papildomų būtinųjų pareiškėjų nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų padengimu, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėjai Sutarties 1.4–1.6 punktuose nustatė, jog: „Tėvai susitaria lygiomis dalimis apmokėti papildomas būtinąsias dukters <…> išlaikymo išlaidas, t. y.: būtinąsias ir valstybės nekompensuojamas medicinines sveikatos priežiūros išlaidas (tokias kaip stomatologo, odontologo, regėjimo priežiūros ir/ar gydymo, mokamo sanatorinio valstybės nekompensuojamo gydymo, mokamų valstybės nekompensuojamų medicininių tyrimų ir pan.)“ (Sutarties 1.4 punktas). „Apie sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas turi būti pranešama Tėvui/Motinai iš anksto, bet ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas, išskyrus skubią medicininę pagalbą. Sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas patvirtinantys dokumentai turi būti pagrįsti medicininiais dokumentais“ (Sutarties 1.5 punktas). „Tėvas/Motina Sutarties 1.4 punkte nurodytas išlaidas sumoka Motinai/Tėvui per 5 darbo dienas po išlaidas patvirtinančių dokumentų jam/jai pateikimo. Išlaidas pagrindžiančius dokumentus Tėvai vienas kitam pateikia elektroniniu paštu ar kitu Tėvų konkrečiu atveju sutartu būdu“ (Sutarties 1.6 punktas).

Šalys skirtingai aiškino minėtas Sutarties nuostatas dėl pačių medicininių išlaidų pripažinimo papildomomis būtinosiomis išlaikymo išlaidomis ir dėl išankstinio pranešimo apie šių išlaidų patyrimą teisinės reikšmės.

Kasacinis teismas pritarė žemesnės isntancijos teismų išvadoms, kad nustatant vaikui priteisto išlaikymo dydį, į jį buvo įtrauktos vaistų, vitaminų, skiepų, tyrimų, mokamos gydytojo konsultacijos išlaidos, pažymėjo, kad sprendžiant šalių ginčą dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo, kitoje civilinėje byloje pati pareiškėja nurodė, jog dukters poreikiams tenkinti per mėnesį yra reikalinga bendra 500 Eur suma, kurią, be kita ko, sudaro higienos priemonės – 20 Eur, nereceptiniai vaistai (akių, nosies, ausų lašai, nuo temperatūros ir pan.), vitaminai (keičiantis sezonams), skiepai, tyrimai, mokamos gydytojo konsultacijos – 30 Eur, būreliai – 30 Eur. 

Kasacinio teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai išduotinas vykdomasis raštas dėl išieškojimo 1/2 dalies papildomų, valstybės nekompensuojamų sveikatos priežiūros išlaidų, atitinkančių šiuos kriterijus: 1) išlaidos yra vieno iš tėvų patirtos; 2) jos yra valstybės nekompensuojamos; 3) išlaidos yra pagrįstos medicininiais dokumentais; 4) šios išlaidos nepatenka į tėvo teikiamą išlaikymą dukteriai, mokamą periodinėmis išmokomis; 5) apie išlaidas kitam iš tėvų buvo pranešta prieš 5 darbo dienas (išskyrus skubiąją medicinos pagalbą).

Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad būtinoji medicinos pagalba yra teikiama nemokamai visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, nusprendė, jog Sutarties 1.4 punktu pareiškėjai iš esmės susitarė atlyginti išlaidas stomatologui, odontologui, regėjimo priežiūrai ir (ar) gydymui, mokamam sanatoriniam valstybės nekompensuojamam gydymui, mokamiems valstybės nekompensuojamiems medicininiams tyrimams.

Nustatęs, kad būtinosios išlaidos vaiko sveikatos priežiūrai visais atvejais padengiamos iš Valstybinio sveikatos socialinio draudimo fondo lėšų, taip pat aplinkybę, kad vaikas neturi specialiųjų poreikių, dėl kurių jam reikėtų papildomų specifinių medicinos paslaugų, taip pat tai, jog dalis pareiškėjos nurodytų išlaidų turi būti dengiamos iš tėvo teikiamo periodinio išlaikymo, Sutarties 1.4–1.6 punktų nuostatas atitinkančiomis išlaidomis teismas pripažino 290 Eur išlaidas odontologo pagalbai apmokėti, 762 Eur dydžio išlaidas logopedo pagalbai ir 75 Eur išlaidas ortopediniams įdėklams įsigyti.

Kasacinis teismas pritarė teismų vertinimui, kad pareiškėjų tikrieji ketinimai buvo susitarti dėl tų vaiko sveikatos priežiūros išlaidų, kurios nėra priskiriamos būtinosioms, tačiau vaikui yra reikalingos, t. y. pagrįstos medicininiais dokumentais ir yra valstybės nekompensuojamos. Valstybės nekompensuojamų sveikatos priežiūros paslaugų, nepriskiriamų būtinajai pagalbai, spektras yra platus ir šios paslaugos gali būti suteiktos už labai skirtingas kainas, todėl teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog Sutarties 1.5 punkto nuostatos turėtų būti aiškinamos taip, kad kitam iš tėvų kyla pareiga kompensuoti 1/2 dalį papildomų valstybės nekompensuojamų išlaidų tik tais atvejais, kai apie šias išlaidas kitam iš tėvų buvo iš anksto pranešta.

Kasacinio teismo vertinimu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad išankstinis informavimas dėl patirtinų medicininių išlaidų atlieka tik formalią išlaidų planavimo funkciją, todėl nesuderinamas su prioritetine vaiko interesų apsauga. Teismas taisyklę, jog atlyginamos tik tos išlaidos, apie kurias kitam iš tėvų buvo pranešta prieš 5 darbo dienas, kildino iš tėvų valdžios lygiateisiškumo principo, kiekvieno iš jų teisės individualiu atveju nuspręsti, ar kito parinkta medicinos paslauga ir (ar) jos teikėjas atitinka geriausius vaiko interesus. Papildomai ši taisyklė užtikrina ir tai, kad, sprendžiant dėl paslaugos suteikimo būtinumo, vietos ir kainos, būtų atsižvelgta į kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį.

Kasacinis teismas nustatė, kad pažodinis (lingvistinis) sutarties aiškinimas neatskleidžia tikrojo Sutarties 1.4 sąlygos turinio, kadangi pagal Lietuvoje galiojančias sveikatos priežiūros paslaugų teikimo taisykles negali būti būtinųjų ir kartu valstybės nekompensuojamų medicininių sveikatos priežiūros išlaidų. Todėl tikrieji šalių ketinimai buvo nustatomi taikant subjektyvųjį metodą, aiškinantis, kaip šalys elgėsi iki sutarties sudarymo, ir atliekant sisteminę sutarties sąlygų analizę. Teismas apibrėžė ir pagrindė, kodėl papildomomis atlygintinomis išlaidomis pripažįstamos tik išlaidos, atitinkančios penkis šioje nutartyje minėtus kriterijus, atitinkamai neatlygintinomis („bazinėmis“) pripažino valstybės kompensuojamas sveikatos priežiūros paslaugas bei medicininės paskirties prekes ir paslaugas, kurias pareiškėja kitoje byloje nurodė kaip dengtinas iš periodinio išlaikymo sumų.