Šiuo laikmečiu esant išplėtotoms elektroninių ryšių technologijoms, informacijos ir duomenų perdavimo srautas intensyviai vyksta elektroninių ryšių priemonėmis, ne išimtis ir teisiniai santykiai, pvz., suteikiant paskolą ne grynųjų pinigų forma, o bankiniu pavedimu. Viena vertus toks teisnių santykių įgyvendinimas yra operatyvus ir leidžia išvengti didesnių žmogiškųjų ir laiko sąnaudų, kita vertus, gausi teismų praktika šiuo klausimu rodo, kad bankinis paskolos pavedimas, nesant raštu sudarytos paskolos sutarties, ne visuomet yra neginčytinas paskolos santykių įrodymas.
Taigi, ką daryti, jei bankiniu pavedimu suteikėte paskolą, tačiau pasitikėdamas kita puse, ar tiesiog nežinodamas tam tikrų teisinių niuansų, rašytinės paskolos sutarties nesudarėte, o pinigus gavęs asmuo neigia paskolinius santykius? Pagal Civilinį kodeksą, paskolos sutartis yra realinė – ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl teismų nuosekliai aiškinama, kad kilus teisiniam ginčui, kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino. Nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas (nesudarius rašytinės paskolos sutarties), toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai viena šalis, atlikdama pinigų pervedimą, mokėjimo dokumente įvardija lėšų pervedimo paskirtį „paskola“, o kita šalis pervedamas lėšas priima ir nepareiškia jokių prieštaravimų dėl pervestų lėšų paskirties, tokie šalių veiksmai suponuoja pagrįstą tikimybę, kad pervedami pinigai yra paskolos sutarties dalykas. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Taigi iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad bankinis pavedimas būtent ir įrodo paskolos dalyko (pinigų) perdavimą, deja, pinigų pervedimas, net ir esant nurodytai pavedimo paskirčiai „paskola“, teismų nelaikomas absoliučiu paskolos santykių įrodymu, kadangi nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Analogiškai aiškintina ir situacija, kuomet pavedimo paskirtyje nurodoma „sąskaitos papildymas“, kas savaime ir nepaneigia paskolinių santykių. Pagal teismų praktiką, pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t.
Aptariamu atveju, itin reikšminga faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visuma, be to, ginčo atveju pinigus gavusiam asmeniui tenka pareiga nuginčyti pinigų, kaip paskolos pervedimo tikslą – tinkamais, leistinais ir pakankamais įrodymais įrodyti, jog šalis siejo kitokie nei paskolos teisiniai santykiai, t. y. įrodyti, kad pinigai gauti kitu, ne paskoliniu, pagrindu. Pvz.: vienoje iš bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgęs į pinigus gavusio asmens advokato parengtą taikos sutarties projektą, kuriame buvo numatyta prašomų priteisti pinigų, t. y. skolos grąžinimo sąlyga, konstatavo tarp šalių buvus paskoliniams santykiams, kadangi taikos sutarties projektą, nors šalys šio nepasirašė, traktavo laikinu skolos pripažinimu iš atsakovo pusės.
Kitoje byloje kasacinis teismas, nesant ginčo dėl pinigų gavimo fakto, paskolos teisinius santykius konstatavo atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovas nesugebėjo įrodyti kitokio, nei paskolos, pinigų priėmimo pagrindo. Aptarti pavyzdžiai iš esmės leidžia daryti išvadą, kad pinigus gavusiam asmeniui, nesugebėjus įrodyti, kad pinigus gavo kitu, ne paskolos pagrindu, labiau tikėtina, kad teismas tokį pinigų pervedimą-priėmimą laikys paskolos teisiniais santykiais, Visgi, svarbu pabrėžti, kad kiekvienas protingas asmuo, siekdamas išvengti teisinių ginčų, tiek atlikdamas bankinį pavedimą, tiek bankiniu pavedimu gavęs kito asmens lėšas, atkreiptų dėmesį į pavedime nurodytą paskirtį ir laiku bei tinkamai reaguotų.
Šaltiniai: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018.
