Gavote palankų teismo sprendimą, tačiau skolininkas jo vis vien nevykdo? Aktualu žinoti ką tokiu atveju numato įstatyminis reglamentavimas bei teismų praktika.

Civilinėje byloje Nr. 3K-3-261-781/2024 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi kasacinis teismas nagrinėjo situaciją, kurioje fizinis asmuo buvo teismo sprendimu įpareigotas nugriauti jo valdomą statinį ir sutvarkyti statybvietę. Sprendime taip pat buvo nurodyta, kad jeigu per nustatytą terminą teismo sprendimo skolininkas neįvykdys, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bus leista nugriauti savavališkai pastatytą skolininko valdomą statinį ir sutvarkyti statybvietę skolininko lėšomis.

Pirmosios instantancijos teismas ir apeliacinės isntancijos teismas netenkino antstolio prašymo skirti baudą skoloninkui už privalomo teismo sprendimo nevykdymą, laikydami, kad pareiga nugriauti statinį nebuvo vien asmeninė skolininko prievolė; statinio griovimo darbus buvo leista atlikti ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai. Kasacinis teismas nesutiko su žemesnės instancijos teismų išvada ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Už teismo sprendimų nevykdymą gali būti taikoma atsakomybė, pvz., priverstinis sprendimų vykdymas, bauda už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną.

Įsiteisėjusius teismų sprendimus priverstine tvarka vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis.  Tais atvejais, kai yra priimamas teismo sprendimas, kuriuo atsakovas teismo sprendimu yra įpareigojamas atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, tačiau savo iniciatyva jų neatlieka, taikomos CPK 771 straipsnyje nustatytos priverstinio vykdymo priemonės.

CPK 771 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, arba jeigu neįvykdytas privalomasis nurodymas, kuris pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymą yra vykdomasis dokumentas, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, nustatytos šio kodekso 273 straipsnyje, arba jeigu privalomajame nurodyme yra nurodytos jo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime arba privalomajame nurodyme nurodytas pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų (CPK 771 straipsnio 2 dalis).

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje CPK 771 straipsnio 6 dalies redakcijoje nurodyta, jog bauda gali būti skiriama, jeigu: 1) per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas; 2) per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojęs pašalinti statybos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus padarinius; 3) jeigu per nustatytą terminą neįvykdytas privalomasis nurodymas ar nevykdomas privalomasis nurodymas, kurio įvykdymo terminas nenustatytas. Šioje proceso teisės normoje kaip atskiras sankcijos skyrimo pagrindas yra nurodytas sprendimų, įpareigojančių pašalinti statybos, atliktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neįvykdymas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, sistemiškai aiškinant  CPK 273 ir 771 straipsnių normas bei atsižvelgiant į bendruosius teisės principus, yra nurodyta, kad pagal CPK 273 straipsnio 3 dalį už sprendimo nevykdymą skolininkui gali būti skiriama bauda, kurią teismas turi nustatyti sprendime dėl ginčo esmės, o CPK 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamas analogiškos baudos skyrimas vykdymo proceso metu. Tiek CPK 273 straipsnio 3 dalyje, tiek 771 straipsnio 6 dalyje reglamentuojamos baudos yra skiriamos tuo pačiu pagrindu, t. y. už nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų nevykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-213-248/2019 18 punktą; 2024 m. birželio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-378/2024 33 punktą).

Kasacinis teismas nurodė, kad skolininkui neatlikus teismo sprendime ar privalomajame nurodyme išvardytų veiksmų, pagal CPK 771 straipsnio 6 dalį gali būti taikomos sprendimo nevykdymo pasekmės, o skolininko pareiga vykdyti teismo sprendimą (šalinti neteisėta pripažintos statybos padarinius) vis tiek išlieka. Teismo sprendime net ir leidus išieškotojai Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai nugriauti savavališkai pastatytą statinį, vis dėlto nėra paneigiama už teismo sprendimo įvykdymą atsakingo skolininko pareiga įvykdyti teismo sprendimą, nes teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Tiek asmuo, kuris ketina inicijuoti sau fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą, tiek tokio asmens kreditoriai turi žinoti, kad pasibaigus bankroto bylai ne visi kreditoriniai reikalavimai gali būti nurašomi.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (FABĮ) numatyta, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) ir reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus, arba nusikalstamas veikas, kitų įstatymų pažeidimus, įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintus kreditorių reikalavimus, jeigu šie kreditoriai ir fizinis asmuo susitarė dėl įkeisto turto išsaugojimo fizinio asmens bankroto proceso metu, nebent šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytame susitarime susitarta kitaip.

Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. KT36-N5/2024 pripažino, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis (2021 m. birželio 29 d. redakcija; TAR 2021 m. liepos 8 d., Nr. 15469) tiek, kiek pagal ją baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2024 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. KT36-N5/2024 taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo (TAR, 2021-07-08, Nr. 15469) 13 straipsnio 5 dalis tiek, kiek pagal ją FABĮ 29 straipsnio 7 dalies (2021 m. birželio 29 d. redakcija) nuostata, pagal kurią baigus fizinio asmens bankroto procesą nenurašomi reikalavimai, kylantys iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus, taikoma iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtiems ir nebaigtiems fizinių asmenų bankrotams, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

2021 m. birželio 29 d. Fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 5, 6, 7, 8, 14, 21, 23, 25, 29, 30, 31 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu Nr. XIV-451 (įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 9 d.) FABĮ 29 straipsnio 7 dalis buvo pakeista, nustatant, kad į pasibaigus fizinio asmens bankroto procesui nenurašomų kreditorių reikalavimų sąrašą taip pat yra įtraukiami reikalavimai, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus kitų įstatymų pažeidimus. Pagal aptariamo pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalį šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje išdėstyta FABĮ 29 straipsnio 7 dalis taikoma ir fizinių asmenų bankrotams, pradėtiems ir nebaigtiems iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Taigi, nuo 2021 m. liepos 9 d. fizinių asmenų bankrotuose nenurašomos visos valstybės paskirtos baudos už asmens padarytus pažeidimus, tuo tarpu iki tol galiojusi FABĮ 29 straipsnio 7 dalies redakcija numatė, kad nenurašomos asmeniui paskirtos baudos už fizinio asmens padarytus administracinius nusižengimus arba nusikalstamas veikas.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2024.

Kalinčių asmenų skundai dažnai pasiekia teismus, tačiau ne kiekvienu atveju jie gali būti tenkinami.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių rūmai (Regionų administracinis teismas) 2024 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. eI1-5941-641/2024 išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurios neatitiko higienos normų bei priešgaisrinės saugos reikalavimų, o taip pat pažeidė jo teisę į privatumą, dėl ko jam sutriko sveikata, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nerimą ir pažeminimą. Pareiškėjas prašė jam priteisti iš valstybės 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau teismas, nustatęs, kad tam tikri skunde nurodyti pažeidimai buvo padaryti, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisė 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Plačiau apie pareiškėjų nurodytų pažeidimų vertimą galima pasiskaityti Šiaulių rūmų (Regionų administracinis teismas) 2024 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. eI1-5941-641/2024.