Vakar paskelbtas Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimas byloje, kurioje asmuo buvo priverstas bylinėtis su Lietuva, kadangi teisingumo savo valstybėje jam pasiekti nepavyko. Išnagrinėta situacija, viena vertus, rodo realų ir efektyvų EŽTT žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo mechanizmą, kita vertus, nuvilia, jog žmogaus teisės vietos valstybėje iš esmės nebuvo apgintos.

Įsivaizduokite situaciją – asmuo ramiai vyksta namo savo automobiliu, jį sustabdo policija ir paprašo papūsti į alkotesterį. Asmuo nėra nusiteikęs priešiškai (ar juo labiau išgėręs), todėl paklūsta teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams. Tačiau situacija pasisuka ne visai prognozuota linkme – alkotesteris patvirtina neblaivumą (1,38 promilės). Nuvykus kartu su pareigūnais į Priklausomybės ligų centrą, dar kartą patikrinamas neblaivumas asmens naudai – alkoholio koncentracijos kraujyje nerasta, tačiau administracinė teisena vis dėlto yra pradedama.

Bylos nagrinėjimo metu Temidė yra tariamo pažeidėjo pusėje, taigi teismas nutraukia bylą, kadangi nenustatomas jokia teisės pažeidimo sudėtis. Tačiau tuo viskas toli gražu dar nesibaigia. Nutraukto teismo proceso metu asmeniui nėra atlyginamos jo procese patirtos išlaidos (apmokėti advokatui ir už ekspertizę), kadangi Lietuvos įstatymuose nėra numatyta galimybė tokias išlaidas atlyginti.

Kaip yra žinoma, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. į Konstitucinį Teismą su individualiu konstituciniu skundu gali kreiptis kiekvienas asmuo, siekiantis apginti savo konstitucines teises ar laisves. Asmuo šia savo teise pasinaudojo ir individualus konstitucinis skundas buvo išnagrinėtas jo naudai. Konstitucinis Teismas, užtikrindamas asmenų konstitucines teises, pripažino, kad teisės norma, kurioje nebuvo nustatyta, kad, teismui nusprendus nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio ar sudėties, asmeniui, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginamos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, kuriame įtvirtinta asmens teisė keiptis į teismą, bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kadangi teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis asmeniui nebuvo atlygintos proceso išlaidos, buvo pripažintas antikonstituciniu, Remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu, asmuo prašė teismo atnaujinti procesą byloje. Teismai pareiškėjo prašymus ignoravo. Kadangi pareiškėjui nepavyko apginti savo teisių nacionalinėje teisinėje sistemoje, jis pasinaudojo tarptautine teisinės gynybos priemone – kreipėsi į EŽTT.

Vakar EŽTT konstatavo, kad pareiškėjo įpareigojimas padengti savo teisinės gynybos išlaidas ir kitas bylos nagrinėjimo išlaidas, nepaisant to, kad buvo priimtas jam palankus teismo sprendimas, prilygo jo teisės kreiptis į teismą apribojimui.

Šiuo metu laukiamos teisės normų pataisos, kurios, labai norėtųsi, jog vestų prie teismų pasiekiamumo ir teisinės sistemos sureguliuotumo, taip bent jau po žingsnį mažinant galimybes žmogui nerasti teisingumo savo šalyje.

Tiek civiliniai, tiek administraciniai ginčai teismuose yra nagrinėjami pagal iš anksto nustatytas ir visiems galiojančias taisykles. Viena iš taisyklių, užkertančių kelią nepagrįstiems reikalavimams yra taisyklė „pralaimėjęs moka“, kuri reiškia, jog visas bylinėjimosi išlaidas turi atlyginti ta ginčo šalis, kuri bylą pralaimėjo. Jeigu ketinate į teismą paduoti viešojo administravimo subjektą (valstybės ar savivaldybės įmonės ar įstaigos ir kt.), verta atsiminti, jog įprastai taikoma taisyklė „pralaimėjęs moka“ nors ir lieka galioti, tačiau dažnu atveju išlaidos advokato paslaugoms atlyginti, kurias patyrė viešojo administravimo subjektas, nėra atlyginamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog viešojo administravimo subjekto patirtos atstovavimo administraciniame procese išlaidos gali būti atlyginamos, tačiau tik tais atvejais, kai advokato dalyvavimas buvo būtinas, siekiant tinkamai apginti valstybės (savivaldybės) interesus. Administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, į tai, ar pačiam pareiškėjui atstovauja advokatas, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą. Priešingai, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą bei spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas. Teismų praktikoje akcentuojama galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas.

Štai 2025 m. vasario 5 d. išnagrinėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išnagrinėta, jog Kauno miesto savivaldybės administracija srityje, kurioje kilo ginčas, veikė kaip viešojo administravimo subjektas. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad Kauno miesto savivaldybės struktūroje yra specializuotas padalinys – Teisės ir konsultavimo skyrius. Šiame skyriuje dirbantys vyriausieji specialistai pagal pareigybės aprašymą atstovauja įstaigai teismuose ir kitose institucijose, rengia susijusius dokumentus. Pareiškėjas bylai vesti teisme pasitelkė ne minėto padalinio darbuotojus, o advokatę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neatitinka būtinumo ir racionalumo kriterijų, byloje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, priešingai teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra suformuota, byla nėra didelės apimties ar itin sudėtinga, todėl pareiškėjo prašymas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo buvo nepatenkintas.

Vairuotojo neblaivumo patikrinimo vengimas yra rimtas nusikaltimas, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK) turi griežtų teisinių pasekmių.

Už šį nusikaltimą atsako tas, kas vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai Vairuotojo neblaivumo patikrinimo vengimas bendrai – tai atvejai, kai dėl vairuotojo sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Eismo dalyviai privalo paklusti teisėtiems tikrinančių pareigūnų reikalavimams patikrinti neblaivumą. Vengdamas neblaivumo patikrinimo, asmuo savo sąmoningais veiksmais išreiškia ar neveikimu pademonstruoja savo valią blaivumo nesitikrinti, nors jam pagal teisės aktų nustatytą tvarką buvo suteiktos galimybės tokį patikrinimą atlikti. Kitaip tariant – atsisakęs atlikti patikrinimą, vairuotojas iš esmės prisipažįsta, kad buvo neblaivus!

Sankcija už tokio pobūdžio pažeidimą numatytą – areštas, bauda, laisvės atėmimas iki 1 metų. Taip pat , vairuotojas, atsisakęs atlikti alkoholio testą, gali susidurti su papildomomis sankcijomis, pavyzdžiui, draudimu vairuoti automobilį tam tikram laikotarpiui, kas, be abejo, turi ilgalaikių pasekmių – darbo ir kasdienio gyvenimo sutrikdymas ir t. t.

Vienoje šviežiausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutarčių, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už vengimą pasitikrinti neblaivumą, vairuotojas įrodinėjo, jog baudžiamoji atsakomybė už atsisakymą tikrintis neblaivumą jam negali kilti, kadangi policijos pareigūnai, patirtinimo metu pažeidė neblaivumo tikrinimo procedūrą –  neatliko visų numatytų vairuotojo bendros būklės įvertinimo veiksmų (ėjimo tiesia linija, galėjimo pataikyti pirštu į nosies galą), ir, anot vairuotojo, dėl to negalėjo nustatyti asmens neblaivumo požymių.

Tačiau LAT, atmesdamas vairuotojo kasacinį skundą, nurodė kelias svarbias taisykles, sprendžiant, ko policijos pareigūnai turi (ir neturi imtis), tikrindami neblaivumu įtariamą vairuotoją:

• nėra baigtinio sąrašo procedūrų, kurias privalomai turi atlikti pareigūnai, norintys įsitikinti vairuotojo neblaivumu;
• neblaivumo požymiams nustatyti pakanka nuo vairuotojo sklindančio alkoholio kvapo, jo neadekvačios elgsenos, nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių;
• nebūtina atlikti visų įmanomų veiksmų, kurie gali būti atliekami siekiant įsitikinti neblaivumu;
• nustatę tokius požymius, policijos pareigūnai turi teisę reikalauti neblaivumo patikros naudodami sertifikuotus alkotesterius, o tokio patikrinimo vengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Svarbu žinoti ir tai, kad asmens, kuris atsisako tikrintis neblaivumą įvykio vietoje, pareigūnai neprivalo pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigą nei ir jam reikalaujant. Neblaivumas gydymo įstaigoje yra tikrinamas tik nesutinkant su atliktos alkoholio kiekio matuokliu neblaivumo patikros rezultatais. Vairuotojo sąmoningas atsisakymas tikrintis neblaivumą alkoholio kiekio matuokliu negali būti prilygintas situacijai, kai įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimas objektyviai neįmanomas, taigi tokiu atveju teisės aktai nenustato įpareigojimo atsisakiusį tikrintis neblaivumą asmenį pristatyti atlikti medicininės apžiūros.

Neblaivumo patikrinimo vengimas ne tik griauna vairuotojo reputaciją, bet ir kelia grėsmę visuomenės saugumui. Būkime atsakingi už savo veiksmus ir prisiminkime, kad taisyklių laikymasis priklauso nuo mūsų valios, o vairavimas neblaiviam gali turėti rimtų pasekmių.