Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

CPK 809 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog užsienio valstybių sprendimų pripažinimo institutas yra grindžiamas principine nuostata, kad užsienio teismų sprendimai pripažįstami neperžiūrint jų esmės, t. y. teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 810 straipsnio 4 dalis). Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 straipsnio 5 dalis). Šiomis sąlygomis valstybės iš esmės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų; jų tikslas – pamatinių pripažįstančios valstybės vidaus tvarkos nuostatų, be kita ko, piliečių teisių, apsauga. Esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia ne ką kita kaip patikrinimą, ar nėra šioje sutartyje įtvirtintų teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024, 14 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos teismų priimtų sprendimų pripažinimas ir vykdymas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sudarytoje dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarka nurodyta minėtos sutarties 52–60 straipsniuose.

Kasacinio teismo nagrinėtoje byloje nustatyta, kad pranešimas apie teismo procesą, kuriame priimtas prašomas pripažinti Baltarusijos teismo sprendimas, nebuvo įteiktas suinteresuotam asmeniui laikantis Dvišalėje sutartyje nustatytos tvarkos, t. y. per centrinės įstaigos funkcijas atliekančią Teisingumo ministeriją. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad vien ši aplinkybė yra pakankama atsisakyti pripažinti Baltarusijos teismo sprendimą Dvišalės sutarties 59 straipsnio 2 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino teisiškai nepagrįstais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje bylose dėl užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti yra pasisakęs dėl sąlygų, kurias nustačius šalies informavimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą yra laikomas tinkamu ir neprotingai nesuvaržančiu šios šalies teisių ir teisėtų interesų. Vadovaujantis minėta praktika, atliekant asmens informavimo apie teismo procesą, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų įteikimo šiam asmeniui tinkamumo vertinimą, turi būti nustatoma, ar konkrečiu atveju buvo pasiekta minėto proceso teisės instituto paskirtis – užtikrintas realus asmens žinojimas apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis atitinkamos valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis. Jeigu minėtas tikslas pasiekiamas – asmuo laiku ir tokiu būdu, kuris jam leidžia suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, informuojamas apie procesą, laikoma, jog jis turi realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009 ir kt.). Vertinant, ar asmuo buvo tinkamai informuotas apie teismo procesą, esminę reikšmę turi aplinkybės, ar faktiškai jam buvo sudarytos galimybės dalyvauti procese, o ne aplinkybės, ar buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų formalių informavimo apie pradėtą procesą reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024, 20 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teisinės pagalbos sutartyje įtvirtintos nuostatos, jog teismo šaukimai šalims įteikiami per Teisingumo ministeriją, paskirtis – suteikti maksimalias garantijas, kad šalys bus informuotos apie teismo procesą. Bet tai nereiškia, jog teismo šaukimo įteikimas per Teisingumo ministeriją yra vienintelis galimas informavimo apie teismo procesą būdas. Bylos iškėlimo dokumentai gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1118/2001; 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2008; 2024 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-943/2024, 20 punktas). Tokio aiškinimo tikslas, be kita ko, yra atimti iš šalies galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad ji neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodama tuo, jog jos informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų. Tokį aiškinimą suponuoja ir Dvišalės sutarties 59 straipsnyje vartojama formuluotė, kad pripažinti ar leisti vykdyti teismo sprendimą „gali būti atsisakyta“. Ši nuostata rodo, kad teismas turi diskreciją, net ir nustatęs formalų Dvišalėje sutartyje įtvirtintą sprendimo nepripažinimo pagrindą, vertinti asmens neinformavimo (netinkamo informavimo) apie procesą įtaką jo teisių pažeidimui ir netaikyti šio atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindo esant akivaizdžių įrodymų, jog asmens nedalyvavimą procese ar tam tikroje jo stadijoje lėmė ne šios aplinkybės, bet jo paties nerūpestingas elgesys (žr. mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-943/2023 23 punktą).

Išvadą, kad suinteresuotas asmuo apie Baltarusijoje vykusį teismo procesą buvo informuotas tinkamai, Lietuvos apeliacinis teismas padarė nustatęs, kad Baltarusijos teismas tiesiogiai suinteresuotam asmeniui 2023 m. birželio 5 d. el. paštu išsiuntė 2023 m. birželio 5 d. pranešimą bei 2023 m. gegužės 23 d. nutartį skirti bylą nagrinėti 2023 m. birželio 22 d. teismo posėdyje ir suinteresuotas asmuo šį el. laišką gavo vėliausiai 2023 m. birželio 7 d.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, vien ta aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo apie teismo procesą buvo informuotas el. paštu, savaime nėra pakankama spręsti, kad informavimas apie procesą neatitiko tinkamo proceso reikalavimų. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisė į tinkamą procesą reikalauja ne tik informuoti asmenį apie tai, kad prieš jį pradėtas teismo procesas, bet ir pateikti pakankamai informacijos, kad asmeniui būtų užtikrinta reali ir efektyvi galimybė imtis priemonių savo teisėms ir įstatymų saugomiems interesams apginti, įskaitant ir galimybę išdėstyti teismui savo poziciją dėl ieškovo jam keliamų reikalavimų. Vien informavimas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nežinant, dėl ko inicijuotas teismo procesas ir nesusipažinus su ieškovo reiškiamais reikalavimais, negali būti laikomas pakankamu informavimu, sudarančiu tinkamas sąlygas atsakovui pasiruošti bylos nagrinėjimui teisme. Taigi, nors iš Dvišalės sutarties nuostatų kylantis reikalavimas įvertinti, ar asmuo buvo informuotas apie teisminį procesą, kuriame buvo priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti sprendimas, nėra suprantamas kaip reikalavimas vertinti, ar asmuo buvo informuotas apie kiekvieną jam iškeltoje byloje atliktą procesinį veiksmą ar paskirtą teismo posėdį, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų, iš kurių yra sužinoma apie teisme pareikšto reikalavimo esmę, įteikimas yra esminė sąlyga sprendžiant dėl asmens informavimo apie teismo procesą tinkamumo.

Nagrinėtoje byloje procesą inicijuojantys dokumentai suinteresuotam asmeniui nebuvo įteikti. Nors suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie užsienyje vykstantį teisminį procesą, teisėjų kolegijos vertinimu, suinteresuotam asmeniui tenkanti rūpestingumo pareiga negali būti aiškinama pernelyg plačiai, kaip apimanti ir pareigą savarankiškai aiškintis, kokiu pagrindu ir kokie reikalavimai yra jam pareikšti užsienio valstybės teisme, nes informacijos apie tai pateikimas yra viena iš tinkamo teismo proceso garantijų, kurią turi užtikrinti bylą nagrinėjantis teismas.

Nagrinėtoje byloje nenustatyta, kad suinteresuotas asmuo būtų vengęs priimti jam siunčiamus procesinius dokumentus ar kad atitinkamos informacijos nepateikimas būtų buvęs nulemtas kitų paties suinteresuoto asmens kaltų veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Baltarusijos teismo 2023 m. gegužės 29 d. nutartyje esanti nuoroda apie tinkamą suinteresuoto asmens informavimą apie teismo procesą, nagrinėjamoje byloje esant nustatyta, kad suinteresuotas asmuo apie jį informuotas nebuvo, leidžia daryti išvadą, kad informuodamas šalis apie teisminį procesą Baltarusijos teismas nebuvo pakankamai rūpestingas, todėl suinteresuotas asmuo negali būti pripažintas atsisakiusiu savo teisės stoti prieš teismą ir gintis.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-823/2025.

Vairuotojo neblaivumo patikrinimo vengimas yra rimtas nusikaltimas, kuris pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK) turi griežtų teisinių pasekmių.

Už šį nusikaltimą atsako tas, kas vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai Vairuotojo neblaivumo patikrinimo vengimas bendrai – tai atvejai, kai dėl vairuotojo sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumą. Eismo dalyviai privalo paklusti teisėtiems tikrinančių pareigūnų reikalavimams patikrinti neblaivumą. Vengdamas neblaivumo patikrinimo, asmuo savo sąmoningais veiksmais išreiškia ar neveikimu pademonstruoja savo valią blaivumo nesitikrinti, nors jam pagal teisės aktų nustatytą tvarką buvo suteiktos galimybės tokį patikrinimą atlikti. Kitaip tariant – atsisakęs atlikti patikrinimą, vairuotojas iš esmės prisipažįsta, kad buvo neblaivus!

Sankcija už tokio pobūdžio pažeidimą numatytą – areštas, bauda, laisvės atėmimas iki 1 metų. Taip pat , vairuotojas, atsisakęs atlikti alkoholio testą, gali susidurti su papildomomis sankcijomis, pavyzdžiui, draudimu vairuoti automobilį tam tikram laikotarpiui, kas, be abejo, turi ilgalaikių pasekmių – darbo ir kasdienio gyvenimo sutrikdymas ir t. t.

Vienoje šviežiausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutarčių, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už vengimą pasitikrinti neblaivumą, vairuotojas įrodinėjo, jog baudžiamoji atsakomybė už atsisakymą tikrintis neblaivumą jam negali kilti, kadangi policijos pareigūnai, patirtinimo metu pažeidė neblaivumo tikrinimo procedūrą –  neatliko visų numatytų vairuotojo bendros būklės įvertinimo veiksmų (ėjimo tiesia linija, galėjimo pataikyti pirštu į nosies galą), ir, anot vairuotojo, dėl to negalėjo nustatyti asmens neblaivumo požymių.

Tačiau LAT, atmesdamas vairuotojo kasacinį skundą, nurodė kelias svarbias taisykles, sprendžiant, ko policijos pareigūnai turi (ir neturi imtis), tikrindami neblaivumu įtariamą vairuotoją:

• nėra baigtinio sąrašo procedūrų, kurias privalomai turi atlikti pareigūnai, norintys įsitikinti vairuotojo neblaivumu;
• neblaivumo požymiams nustatyti pakanka nuo vairuotojo sklindančio alkoholio kvapo, jo neadekvačios elgsenos, nerišlios kalbos, nekoordinuotų judesių;
• nebūtina atlikti visų įmanomų veiksmų, kurie gali būti atliekami siekiant įsitikinti neblaivumu;
• nustatę tokius požymius, policijos pareigūnai turi teisę reikalauti neblaivumo patikros naudodami sertifikuotus alkotesterius, o tokio patikrinimo vengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Svarbu žinoti ir tai, kad asmens, kuris atsisako tikrintis neblaivumą įvykio vietoje, pareigūnai neprivalo pristatyti į sveikatos priežiūros įstaigą nei ir jam reikalaujant. Neblaivumas gydymo įstaigoje yra tikrinamas tik nesutinkant su atliktos alkoholio kiekio matuokliu neblaivumo patikros rezultatais. Vairuotojo sąmoningas atsisakymas tikrintis neblaivumą alkoholio kiekio matuokliu negali būti prilygintas situacijai, kai įtariamo neblaivumu transporto priemonės vairuotojo tikrinimas objektyviai neįmanomas, taigi tokiu atveju teisės aktai nenustato įpareigojimo atsisakiusį tikrintis neblaivumą asmenį pristatyti atlikti medicininės apžiūros.

Neblaivumo patikrinimo vengimas ne tik griauna vairuotojo reputaciją, bet ir kelia grėsmę visuomenės saugumui. Būkime atsakingi už savo veiksmus ir prisiminkime, kad taisyklių laikymasis priklauso nuo mūsų valios, o vairavimas neblaiviam gali turėti rimtų pasekmių.