Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

Būtinoji gintis, tai instrumentas, kurio pagrindu asmuo gali būti netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jo veiksmai nors formaliai ir atitiko nusikalstamos veikos požymius, tačiau tokius savo veiksmus jis atliko gindamas save, kitą asmenį, turtą, visuomenės ar valstybės interesus nuo gresiančio ar jau realiu tapusio pavojingo kito asmens kėsinimosi.

Esminis požymis, leidžiantis taikyti būtinosios ginties institutą – būtinoji gintis turi būti panaudota neperžengiant būtinosios ginties ribų.

Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai, pavyzdžiui, tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tokia situaciją pakankamai aiškiai iliustruoja pavyzdys, kad nukentėjusysis kitam asmeniui užsimoja duoti ranka, o kaltininkas išsitraukia peilį ir duria nukentėjusiajam. Kadangi toks kaltininko pasirinktas gynybos būdas yra neadekvatus vykstančiam pasikėsinimui, teismai neleidžia remtis būtinosios ginties institutu ir laiko, jog būtinosios ginties ribos yra peržengtos. Tokiu atveju, asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal veiksmų padarinius, kokius jo nusikalstami veiksmai sukėlė – žala sveikatai, gyvybei ir t. t.

Vienoje neseniai išnagrinėtų bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), panaikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, pripažino, kad nuteistoji, nors formaliai ir atlikdama sugyventinio nužudymo veiksmus, būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl baudžiamoji atsakomybė už nužudymą jai negali kilti.

Byloje buvo nustatyta, kad nuteistoji, gamindama virtuvėje maistą, rankoje laikė peilį, kai jos sugyventinis, būdamas neblaivus (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas) kartu su ja virtuvėje, sukėlė konfliktą ir elgdamasis agresyviai bei provokuojamai pradėjo fiziškai pavojingai smurtauti, sudavė kumščiu jai keletą smūgių į nugarą, po to, paėmęs ją už plaukų, apsuko veidu į save ir sudavė smūgius į veido sritį (lūpas bei smilkinį). Nuteistoji, gindamasi nuo tokių aktyvių smurtinių veiksmų, rankoje turimu peiliu dūrė sugyventiniui į pilvą, šlaunį ir klubą, dėl ko nuo šių veiksmų sukeltų komplikacijų, jis mirė.

LAT, priešingai, nei žemesnių instancijų teismai, padarė išvadą, kad nuteistosios panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teismas įvertino, kad nuteistoji, gyvendama kartu su nukentėjusiuoju, dažnai patirdavo jo fizinį smurtą, t. y. jis, būdamas neblaivus, prieš ją smurtaudavo, už tai buvo netgi teistas. Tokia nuteistosios sveikatai ar net gyvybei pavojinga situacija pasikartojo ne pirmą kartą. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi įžūliai, ciniškai, provokuojamai bei agresyviai. Nuteistosios gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Kadangi nuteistoji po įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo sprendimo bausmę už nužudymą jau atliko Panevėžio kalėjime, LAT sprendė baudžiamąją bylą nutraukti ir nuteistąją nedelsiant paleisti iš Panevėžio kalėjimo.

Apibendrinant pasisakytina, kad nei įstatyme nei teismų praktikoje nerasime vienareikšmio atsakymo, ką laikyti būtinąja gintimi – dėl jos ribų (ne)peržengimo turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant tiek į besikėsinančio, tiek į besiginančiojo elgesį. Teismai, vertindami, ar konkrečioje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, vertina visumą byloje žinomų aplinkybių ir net ir tais atvejais, kai, kėsinimasis tiesiogiai nebuvo nukreiptas į gyvybės atėmimą, tačiau besikėsinančiojo veiksmai buvo sisteminiai ir labai pavojingi, gali laikyti, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.

Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-48-495/2024.

Baudžiamasis kodeksas (BK) nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus (BK 281 straipsnis). Šis nusikaltimas gali būti padaromas ir neatsargumu. Šio neatsargaus nusikaltimo požymiai įtvirtinti blanketinėje BK 281 straipsnio 5 dalies normoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto eksploatavimo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281 straipsnį kyla tik už tuos KET pažeidimus, kurie susieti priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais, ir nustačius vairuotojo neatsargią kaltę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje, jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje nurodyti padariniai, nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-204/2005, 2K-382/2008, 2K-150/2008, 2K-346-699/2015, 2K-171-648/2020 ir kt.). Baudžiamojo įstatymo taikymo prasme paminėtina tai, kad jei KET pažeidžia pėstieji, transporto priemonės nevairuojantys asmenys, jie pagal BK atsako tada, kai dėl to žūsta žmogus arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma nukentėjusiojo sveikata (BK 282 ir 139 straipsniai). Kitais atvejais dėl KET pažeidimų, sukėlusių kitokius padarinius, pėstieji pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako.

Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymas paprastai apima būtinosios padarinių kilimo sąlygos ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinoji padarinių kilimo sąlyga nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų buvusios pažeistos KET, t. y. pašalinant iš eismo įvykio priežastingumo grandinės Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas KET pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-155-511/2017, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

Būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti nustatoma tada, kai konstatuojamos aplinkybės, kurioms esant sukuriama eismo dalyvių veiksmais pavojinga žmonėms ir jų turtui, aplinkai eismo situacija, kurioje eismo dalyvis galėjo išvengti eismo įvykio, tačiau dėl padarytų KET pažeidimų jo neišvengė. Ši taisyklė taikoma naudojantis atmetimo principu, kai, paeiliui vertinant ir atmetant kiekvieno iš eismo dalyvių veiksmus (nagrinėjamoje byloje vairuotojo ir pėsčiojo veiksmus kiekvienam jų darant KET pažeidimą), žiūrima, ar, paeiliui atmetus vieno eismo dalyvio veiksmus, pavojinga veika tęsiasi ir ar dėl jos padariniai vis tiek būtų kilę. Jeigu atsakoma neigiamai, vadinasi, KET pažeidusio asmens veiksmai nebuvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Analogiškai tikrinami kito KET pažeidėjo veiksmai.

Tokioje situacijoje, kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Vis dėlto visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių veiksmų (padarytų pažeidimų) analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373-976/2018, 2K-97-976/2020, 2K-65-719/2024). Šiuo aspektu teismų praktikoje nurodoma, kad kai KET pažeidus keliems eismo dalyviams teismai priežastinio ryšio klausimą sprendžia vertindami tik vieno iš jų padarytus KET pažeidimus, nenustatydami kito eismo dalyvio padarytų pažeidimų įtakos eismo įvykio kilimui, konstatuojamas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ar esminiai proceso pažeidimai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-6/2008).

Vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai atsiradusią kliūtį (pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas, ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegintis šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų, į jo važiavimo juostą netikėtai įvažiuos priešinga kryptimi judantis automobilis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-434-788/2015, 2K-368-511/2015, 2K-7-1-693/2018 ir kt.).

Net ir maksimaliai atsargus vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Įvažiuodamas į šviesoforu reguliuojamą sankryžą, gyvenvietės zonoje elgdamasis pagal bendrąsias KET eismo dalyvių pareigas, vairuotojas privalo būti maksimaliai atsargus, neviršyti greičio, kaip nustatė ir nuolat kartojo savo išvadose teismai, tačiau neprivalo papildomai sutelkti dėmesio į ties eismą draudžiančiu šviesoforo ženklu stovinčius, prie jo privažiuojančius eismo dalyvius ir įsitikinti, kad jie išties elgiasi pagal KET taisykles, nes eismą tiek saugiu, leidžiamu greičiu, tiek greičiu, viršijančiu saugų greitį, vairuotojui leidžia žalias šviesoforo signalas. Aišku, ši taisyklė ypač atsargiai turėtų būti vertinama eismo situacijose, kai vairuotojas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors tokių padarinių nesiekia ir jų nenori, bet neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio, visiškai nepaiso KET taisyklių reikalavimų gyvenvietėje, važiuoja neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, pasirenka tokį nesaugų vairavimo būdą, kad praranda galimybę net stebėti reguliuojamos sankryžos aplinką. Tokiu atveju, kilus mirtiniems padariniams, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, galima svarstyti dėl tokio vairuotojo atsakomybės pagal BK 129 straipsnį (pvz., kasacinė nutartis plenarinės sesijos nagrinėtoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015).

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2024 m. kovo 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024.