Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.

Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas); 2) kilusius žalingus padarinius – nukentėjusio asmens profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimą arba ilgą sirgimą, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai; 3) priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių, t. y. tai, kad būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo arba ilgo sirgimo, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, priežastis; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. kad kito žmogaus sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis).

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Baudžiamojoje byloje nagrinėta tokia situacija: V. J. pastatė nusileidimo su padangomis trasą, kuri baigiasi tramplinu, ši trasa buvo perduota naudoti mažajai bendrijai, kuriai vadovavo G. Č.. Trasa pradėta naudoti ne anksčiau nei 2021 m. liepos 15 d., o liepos 19 d. trasa su padanga nusileidęs ir po šuolio nuo tramplino ant pripučiamos oro pagalvės (batuto) nusileidęs nukentėjusysis V. Š.-B. susilaužė stuburo juosmens trečią slankstelį.

Pirmosios instancijos tesimas konstatavo, kad V. J. pastatyta ir G. Č. komercinėje veikloje naudota trasa buvo nesaugi, kad V. J. ir G. Č. nesiėmė veiksmų įsitikinti trasos saugumu, kad jei V. J. nebūtų pastatęs trasos arba būtų pastatęs saugesnę, o G. Č. nebūtų leidusi komercinėje veikloje tokios trasos naudoti, nebūtų kilę byloje nustatytų padarinių, t. y. nukentėjusiajam nebūtų nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne konkrečiais duomenimis, o samprotavimais ir prielaidomis apie saugesnę trasą, kurie nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis, koks slydimo greitis, koks kritimo aukštis būtų saugus ir pan., kad V. J. ir G. Č. jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, kad bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados apie nesaugią trasą, todėl V. J. ir G. Č. veiksmai neatitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal BK 139 straipsnio 1 dalies dispoziciją, neteisėtas veikimas (neveikimas) yra susijęs su atitinkamų reikalavimų, draudimų ar pareigų, tiek konkrečiai įtvirtintų teisės aktuose, tiek apimančių bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ar pagal visuotinai priimtas atsargumo taisykles, pažeidimu. Taigi, kaltininką traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta, kokie konkretūs reikalavimai, kylantys iš teisės aktų ar bendrojo pobūdžio pareigų, buvo pažeisti.

Byloje nagrinėtas įvykis susijęs su nusileidimo su padangomis trasos, kuri baigiasi tramplinu, pastatymu ir naudojimu komercinėje veikloje. Pagal V. J. ir G. Č. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, kasacinis teismas nurodė, kad išteisintųjų kaltei dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo konstatuoti būtina nustatyti, be kita ko, kokius konkrečius reikalavimus jie pažeidė. Pagal kaltinimą, V. J. ir G. Č. veiksmų (neveikimo) neteisėtumas siejamas su Produktų saugos įstatymo 4 ir 11 straipsnių tam tikrų reikalavimų pažeidimu.

Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pateikiamas ir tiekiamas rinkai produktas (pagal įstatymą produktu laikomas tiek gaminys, tiek paslauga) turi būti saugus. Ši nuostata įtvirtina bendro pobūdžio pareigą užtikrinti produkto saugumą. Paprastai reikalavimai gaminiams ir paslaugoms, ypač kai jos susijusios su tam tikromis rizikomis vartotojams dėl poveikio sveikatai, galimo žalos padarymo, yra nustatyti įstatymuose ar juos įgyvendinančiuose žemesnės teisinės galios aktuose, parengtuose standartuose, techninėse specifikacijose ir pan., taip siekiant užkirsti kelią galintiems kilti neigiamiems padariniams ar pašalinti tokių padarinių atsiradimo riziką.

Pagal Produktų saugos įstatymo 3 dalies 18 punktą, saugia paslauga laikoma paslauga, kuri teikiama nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo metu ar vėliau nekelia jokios rizikos arba kelia vartotojų gyvybei ir sveikatai minimalią riziką, kuri yra būdinga paslaugai ir laikoma priimtina ir atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugą. Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 2–4 dalyse yra konkretizuota, kada produktas laikomas saugiu.

Teismų nagrinėtoje byloje nustatyta, kad V. J. pastatyta nusileidimo su padangomis trasa, kuri baigiasi tramplinu, neatitinka statinio sąvokos, nurodytos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, ji nepriskiriama statiniams ir Statybos įstatymo bei jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos (statybos techninių reglamentų) tokiam objektui nėra taikomos. Trasa nėra priskiriama potencialiai pavojingų įrenginių grupei, nurodytai Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, taip pat nepriskiriama vaikų žaidimų aikštelių įrangai. Šiai trasai nėra taikomi derinamieji Europos Sąjungos standartai ar kiti teisės aktai, kurie konkrečiai nustatytų reikalavimus, reikalingus tokiai paslaugai teikti. Taigi, Kasacinis teismas akcentavo, kad konkrečios V. J. pastatytos nusileidimo su padangomis trasos, kuri baigiasi tramplinu, įrengimas ir naudojimas nėra reglamentuotas. Nėra teisinio reglamentavimo, kuris nurodytų, kokius techninius reikalavimus ir savybes turi atitikti V. J. pastatyta nusileidimo su padangomis trasa. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas sprendė, kad minėtas aplinkybes įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad V. J., pastatydamas trasą, ir G. Č., naudodama trasą komercinėje veikloje, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.

Taigi, nesant nustatytų jokių konkrečių reikalavimų nusileidimo su padangomis trasos pagaminimui ir naudojimui, o prokurorei išteisintųjų V. J. ir G. Č. veiksmų neteisėtumą siejant vien su bendro pobūdžio pareigos užtikrinti, kad produktas būtų saugus, nesilaikymu, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 139 straipsnio 1 dalį taikymas galimas nustačius, kad trasos įrengimas, priežiūra ir naudojimas neatitiko elementarių rūpestingumo ir atsargumo kriterijų, aiškiai ignoruojant pareigą užtikrinti trasos naudotojo teisę į saugią pramogą. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-648/2025.

Kreditorių ginčai su nemokių įmonių vadovais Lietuvos teismų praktikoje nėra naujiena, tačiau tiesioginio ieškinio instituto taikymas išlieka pakankamai sudėtingas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra pabrėžęs, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį įmonės valdymo organams ar vadovui taikoma itin siaurai, o šios atsakomybės ribos priklauso nuo to, ar vadovo veiksmai buvo nukreipti būtent prieš konkretų kreditorių.

Vienoje LAT nagrinėtų bylų buvo spręstas klausimas ar skolininkės (mažosios bendrijos) kreditorius gali reikšti ieškinį ne bendrijai o tiesiai bendrijos vadovui, kadangi šis sąmoningai mažino įmonės nemokumą: nepelningai ir smarkiai sumažintomis kainomis išpardavė bendrijos turtą – už nepagrįstai sumažintas kainas pardavinėjo įmonei priklausančius automobilius; laiku ir tinkamai netvarkė įmonės buhalterinės apskaitos; neinicijuodamas nemokumo proceso ir t. t. Kreditorius teigė, kad dėl šių bendrijos vadovo atliktų veiksmų objektyviai sumažėjo įmonės turtas, įmonė tapo nemoki, taip buvo sudarytos kliūtys kreditoriui patenkinti jo reikalavimą ir iš skolininkės (bendrijos) po tokių veiksmų skolos išieškoti kreditoriui tapo nebeįmanoma. Šiais pagrindais kreditorius pasinaudojo savo teise reiškti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo.

LAT, išnagrinėjęs šalių ginčą, išaiškino, jog:

• tokio pobūdžio bylose, siekiant, jog įmonės vadovui turėtų būti taikoma tiesioginė atsakomybė, kreditorius turi įrodyti, kad įmonės vadovas atliko nesąžiningus veiksmus, konkrečiai nukreiptus į kreditorių, taigi – įmonės vadovas turi būti padaręs tiesioginę, individualią žalą konkrečiam kreditoriui, o ne visai įmonei ar kreditoriams.
• jeigu vadovas neteisėtais veiksmais padaro žalą juridiniam asmeniui ar visiems kreditoriams, tai tokia kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine ir tokiu atveju tiesioginis ieškinys nėra galimas. Tokiais atvejais kreditorių interesai gali būti ginami bankroto procese nemokumo administratoriaus arba netiesioginio ieškinio institutu.

Kitaip tariant, jei žala vadovo veiksmais yra padaroma visiems kreditoriams, kaip šiuo atveju – nepelningų sandorių pagrindu buvo parduotas įmonės turtas taip padarant žalą ne konkrečiai ieškovui, o apskritai įmonei ar visiems jos kreditoriams, tiesioginio ieškinio įmonės vadovui reikšti negalima.

LAT šioje byloje taip pat pažymėjo, kad jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti. Kreditorius gali pareikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir dalyviams, bet tik tokiu atveju, jeigu šie subjektai padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą kreditoriams kaip interesų grupei dėl netinkamo valdymo ar dėl to, kad laiku neiškėlė bankroto bylos. Kai atsakovui bendrovės vadovui pareiškia tiesioginį ieškinį kreditorius, jis turi pareigą įrodyti, kad atsakovas jam padarė individualią žalą, kuri negali būti sutapatinama su bendrovei ar (ir) visiems kreditoriams padaryta žala.

Įdomu ir tai, kad nagrinėjamos bylos atveju ieškovas buvo atkreipęs dėmesį į tai, jog jis yra vienintelis kreditorius įmonei ir kiti kreditoriai net neegzistuoja, todėl nėra pagrindo teigti, kad įmonės neteisėti veiksmai buvo nukreipti ir prieš kitus kreditorius. Tačiau LAT vertinimu ši aplinkybė sprendžiant dėl pagrindo reikšti tiesioginį ieškinį nebuvo reikšminga, esminę reikšmę dėl pagrindo reikšti tiesioginį ieškinį lemia tai, ar žala kreditoriui buvo inidividualizuota, ar ne. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovo nurodomi atsakovo neteisėti veiksmai savo turiniu patvirtino, kad žala buvo padaryta būtent mažajai bendrijai, tokios žalos negalima laikyti tiesiogine kreditoriaus patirta žala.

Teismas nurodė, kad reiškiant tiesioginį kreditoriaus ieškinį juridinio asmens vadovui dėl individualiai kreditoriui padarytos žalos atlyginimo turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą, bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimą ar mokumo. Jeigu vadovas neteisėtais veiksmais padaro žalą juridiniam asmeniui, tai tokia kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš juridinio asmens patirtos žalos ir tokiu atveju tiesioginis ieškinys nėra galimas. Tokiais atvejais kreditorių interesai gali būti ginami bankroto procese nemokumo administratoriaus arba netiesioginio ieškinio institutu.

Paminėtina, kad šioje byloje kreditorius taip pat buvo pareiškęs prašymą stabdyti civilinę bylą, kol bus atliktas ikiteisminis tyrimas dėl tyčinio bendrijos bankroto. LAT išaiškino, kad pagal jo formuojamą praktiką, atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teismo teisės stabdyti civilinę bylą dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, yra išaiškinęs, kad teisme nagrinėjama civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo gali būti stabdoma tik išimtiniais atvejais, įsitikinus, jog bylą stabdyti būtina, nes teismas, šalys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys procesinių veiksmų negali atlikti ar visiškai neekonomiška tai daryti, ar dėl kitų priežasčių neįmanoma ar netikslinga tai daryti civilinėje byloje. Civilinė byla dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo negali būti stabdoma, t. y. negali būti konstatuojamas būtinumas ją stabdyti, jeigu ikiteisminiame tyrime tiriamos ir nustatomos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės ir civilinei bylai, gali būti nustatomos ir civilinio proceso tvarka.

Kadangi, šiuo atveju, ieškovo teisė kreiptis dėl tiesioginio ieškinio įmonės vadovui gali būti sprendžiama be ikiteisminio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, kitaip tariant, teismas ir civiliniame procese gali nustatyti, ar egzistuoja būtinoji sąlyga pareikšti tiesioginį ieškinį (atsakovo neteisėti veiksmai nukreipti išimtinai į ieškovą ir dėl tų veiksmų ieškovas patyrė individualią žalą, nesusijusią su įmonės nemokumu), todėl poreikis stabdyti bylą, kol bus išspręstas baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl tyčinio bankroto, nekyla.

Parengta pagal: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-1120/2025.