Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą.
Galimybė nustatyti servitutą dažnai pasitelkiama sprendžiant nesutarimus tarp kaimynų, bei užtikrinant nekilnojamojo turto prieinamumą. Pavyzdžiui, Jums priklauso žemės sklypas, bet jis jokiu kitu būdu negali būti pasiekiamas, tik kaip per kaimynui priklausantį žemės sklypą. Tokiu atveju, Jums yra reikalingas kelio servitutas per kaimynui priklausantį žemės sklypą.

Servituto esmė:
Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė. Tai reiškia, kad ji sukuria teisę naudotis svetimu daiktu arba apriboja savininko teisę jį naudoti;
Tikslas – užtikrinti viešpataujančiojo daikto (pavyzdžiui, namo ar sklypo) tinkamą naudojimą. Tam gali būti apribojama tarnaujančiojo daikto savininko teisė (pvz., suteikiant teisė kitiems asmenims naudotis privačiu keliu).

Kada servitutas nustatomas?
Sutarimu: Idealus sprendimas – dėl servituto susitarti draugiškai. Tokiu atveju, tarp susitarančių asmenų sudaroma notaro patvirtinta sutartis dėl servituto nustatymo.
Teismo sprendimu: Servitutas teismo sprendimu nustatomas tik tada, kai nėra kito objektyvaus būdo naudoti viešpataujantį daiktą pagal paskirtį. Servituto nustatymas turi būti proporcingas ir pagrįstas – tai ne patogumas, o būtinybė.

Pagrindiniai principai:
Servituto atlygintinumas: servitutas gali būti ir atlygintinis, ir neatlygintinis. Esant sutarimui, šalys gali sutarti dėl neatlygintinio servituto, tačiau ginčui persikėlus į teismą, teismų praktika reikalauja nustatyti protingą atlyginimo dydį savininkui, kurio teisės bus suvaržomos nustatant servitutą.
Būtinybė įrodyti poreikį servitutui: asmuo, siekiantis, kad servitutas būtų nustatytas, turi įrodyti, kad be jo daikto naudojimas taptų neproporcingai sudėtingas ar brangus.

Pusiausvyra: Teismas privalo rasti balansą tarp abiejų savininkų interesų – kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, būtina siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, be pakankamo pagrindo nevaržyti tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės, viešpataujančiojo daikto savininkui kilusių daikto naudojimo problemų nespręsti išimtinai kito asmens (tarnaujančiojo daikto savininko) teisių sąskaita.

Registravimas: Tai registruotina daiktinė teise. Asmuo, norintis įregistruoti servituto teisę į Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą, Registrų centro padalinyje turi pateikti prašymą. Kartu su prašymu reikia pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, patvirtinančius servituto teisės atsiradimą, notaro patvirtintą sutartį dėl servituto teisės nustatymo žemės sklypui (ar jo daliai) ir žemės sklypo planą, arba teismo sprendimą.
Jei susiduriate su servituto klausimais, pasitarkite su teisininkais, kad rastumėte geriausią sprendimą Jūsų situacijai.

Kalinčių asmenų skundai dažnai pasiekia teismus, tačiau ne kiekvienu atveju jie gali būti tenkinami.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių rūmai (Regionų administracinis teismas) 2024 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. eI1-5941-641/2024 išnagrinėjo pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, kurios neatitiko higienos normų bei priešgaisrinės saugos reikalavimų, o taip pat pažeidė jo teisę į privatumą, dėl ko jam sutriko sveikata, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, nerimą ir pažeminimą. Pareiškėjas prašė jam priteisti iš valstybės 30 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau teismas, nustatęs, kad tam tikri skunde nurodyti pažeidimai buvo padaryti, iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisė 500,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Plačiau apie pareiškėjų nurodytų pažeidimų vertimą galima pasiskaityti Šiaulių rūmų (Regionų administracinis teismas) 2024 m. gegužės 24 d. sprendime Nr. eI1-5941-641/2024.