Pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų daugiau kaip 400 MGL dydžio mokesčių po to, kai valstybės institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Šiuo metu MGL dydis yra lygus 49 Eur, todėl baudžiamoji atsakomybė gali vengiant sumokėti didesnės nei 19 600 Eur mokesčių sumos.

Vis dėlto, atkreipiame dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė, kuomet fizinis asmuo nesumoka didesnės nei nurodyta mokesčių sumos, kyla ne visada.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 133/2011, 2K-451-139/2015, 2K-367-303/2017).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusioje baudžiamojo kodekso 219 straipsnio dispozicijoje mokesčio mokėtojo mokumas nebuvo tiesiogiai įvardytas kaip būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei už mokesčių nesumokėjimą atsirasti, tačiau kasacinis teismas, aiškindamas BK 219 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su kitomis BK nuostatomis, be kita ko, BK 2 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, išaiškino, kad ir pagal BK 219 straipsnį mokesčio mokėtojo mokumas yra viena iš jo būtinų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už mokesčių nesumokėjimą sąlygų. Tai reiškia, kad jei mokesčių mokėtojas iki nusikalstamos veikos padarymo buvo nemokus, jis pagal BK 219 straipsnį neatsako, nes neturėjo realios galimybės įvykdyti įstatymo nurodytą pareigą – sumokėti mokesčius, t. y. tokiam asmeniui baudžiamoji atsakomybė kilti negali (BK 2 straipsnio 3 dalis). Tačiau jei nemokumas buvo sukeltas sąmoningai, taip pat ir siekiant išvengti pareigos sumokėti mokesčius, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį mokesčių mokėtojui kyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437-303/2015, 2K-367-303/2017).

Įstatymų leidėjas, siekdamas aiškiai įtvirtinti šią teismų praktikoje suformuotą būtinąją sąlygą atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti, priėmė naują BK 219 straipsnio redakciją, kurioje teismų praktika buvo perkelta į įstatymo raidę, pakitimai įsigaliojo nuo 2023 m. birželio 1 d.

Teisminiuose ginčuose praktikuojančiam teisininkui didžiausias profesinės veiklos apdovanojimas yra kliento atžvilgiu priimtas teigiamas teismo sprendimas. Jei savo poziciją pavyksta apginti abiejų instancijų teismuose – moralinė grąža dvigubinasi.

Vienoje Aranausko advokatų kontoros NEXUS atstovaujamų bylų abiejų instancijų teismuose pavyko įrodyti, jog asmeniui gavus tam tikro dydžio mokėjimą į sau priklausančią sąskaitą, jis tampa šių piniginių lėšų savininku ir nuo šio momento, disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais šis asmuo gali tik savo iniciatyva!

Bylos fabula buvo ta, kad klientas su viena iš Lietuvoje veikiančių elekroninių pinigų įstaigų buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią klientas į šios įstaigos sąskaitą įneša ar perveda pinigus, o įstaiga įsipareigoja šias lėšas laikyti ir kliento pageidavimu iš jų atlieka įvairias mokėjimo operacijas.

Klientas, vykdydamas savo įmonės veiklą sutarė su Lenkijoje esančiu pirkėju, jog šis nupirks iš jo du vilkikus, prieš tai sumokėjęs šalių susitarto dydžio avansą. Pirkėjas nurodytą avanso sumą pervedė į kliento sąskaitą, tačiau įstaiga, be jokio pateisinamo pagrindo, įspėjimo, ar tuo labiau, be kliento prašymo ar sutikimo, pavedimu grąžino šias lėšas siuntėjui (pirkėjui), atlikusiam avansinius mokėjimus. Vos tik avanso suma buvo grąžinta pirkėjui, pirkėjas persigalvojo ir atsisakė vilkikus iš kliento pirkti. Tuo metu, kai įvyko kliento atžvilgiu neteisėtas piniginių lėšų pervedimas iš jo sąskaitos atgal pirkėjui, transporto priemonės jau buvo gabenamos į Lenkiją, todėl klientui teko pakeisti planus ir susigrąžinti jas atgal.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog klientas dėl įstaigos kaltės patyrė žalą, kuri yra lygi neteisėtai grąžintų piniginių lėšų į pirkėjo sąskaitą sumai, ir kuri iš įstaigos turi būti priteista klientui.

Oponentai pirmosios instancijos teismo sprendimą apskundė, tačiau apeliacinės instancijos teismas dar šią savaitę priimta nutartimi įstaigos apeliacinį skundą atmetė. Apeliacinis teismas pripažino, jog įstaiga neturėjo teisės be kliento sutikimo kontroliuoti klientui nuosavybės teise priklausančių pinigų naudojimo. Teismas išreiškė nuomonę, jog tuo atveju, jei asmuo gauna tam tikro dydžio mokėjimą į sau priklausančią sąskaitą, jis tampa šių piniginių lėšų savininku ir nuo šio momento, disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais gali tik savo iniciatyva. Įstaiga, šiuo atveju, be jokio teisėto pagrindo iš kliento sąskaitos nurašė pinigines lėšas, dėl ko klientas patyrė netiesioginius nuostolius – prarado ne tik avansą, bet ir sandorio sudarymas buvo nutrauktas būtent dėl kliento pinigus kontroliavusios įstaigos neteisėtų veiksmų.

Pravartu žinoti kiekvienam, jog iš jūsų sąskaitos mokėjimo operacija gali būti laikoma atlikta ir patvirtinta tik tada, kai jūs (mokėtojas) duodate sutikimą pingines lėšas nurašyti nuo jūsų sąskaitos elektroniniu parašu, suteiktu slaptažodžiu (pvz., SMART ID) ar kt. priemonėmis. Jei tokio sutikimo nedavėte ir piniginių lėšų nurašymas pažeidė jūsų teises, kreipkitės konsultacijos į profesionalius teisininkus, kurie įvertinę situaciją parinks jūsų teisių gynybai tinkamiausią būdą.

Ar nepagrįstai atsisakius dirbti sutartą darbą, darbdavys gali iš jūsų reikalauti nuostolių, jo patirtų dėl jūsų atsisakymo dirbti, jei jis pats nusprendė pasamdyti naujus darbuotojus ir jiems už darbą sumokėti brangiau?

Vienoje naujausių darbo ginčo bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) sprendė situaciją, kuomet darbdavys įdarbino darbuotojus – apdailininkus ir plytelių klojėjus, kurie turėjo atlikti grindų plytelių klojimo darbų parduotuvės patalpose Švedijoje.

Darbdavys  avansu sumokėjo darbuotojams dalį užmokesčio už būsimą darbą, apmokėjo jų patirtas išlaidas jų kelionei (nupirko kelto bilietus, apmokėjo už degalus), šie asmenys buvo aprūpinti asmeniniais darbo drabužiais bei saugos priemonėmis, jiems gautos darbui Švedijoje reikalingos  formos, sumokėta už jų apgyvendinimą. Negana to, darbdavys ne tik išpirko darbuotojams leidimą statyti automobilį reikiamoje vietoje, tačiau netgi už vieną iš darbuotojų sumokėjo baudą dėl ne vietoje pastatyto automobilio!

Nepaisant tokio darbdavio geranoriškumo, paaiškėjo, kad darbuotojai, nuvykę į Švediją persigalvojo ir be jokių pateisinamų priežasčių darbo vietoje nepasirodė, vėliau atsakė darbdaviui, kad dirbti net nesiruošia !?

Susiklosčius tokioms aplinkybėms, darbdavys buvo priverstas priimti greitą sprendimą ir samdyti, be abejo, švediškomis kainomis darbus atliekančią Švedijos plytelių klojimo įmonę. Darbdavys, siekdamas apginti savo teises, kreipėsi į teismą dėl beveik 3,5 tūkst. Eur priteisimo iš darbuotojų, nurodant, kad ši suma yra jo patirti tieisoginiai nuostoliai kaip darbo jėgos skirtumas, tarp to, kurį jis būtų sumokėjęs Lietuvos darbuotojams ir to, kurį dėl darbuotojų kaltės turėjos sumokėti Švedijos įmonei.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas darbdavio reikalavimą atmetė, apeliacinės instancijos teismas – tenkino, tačiau LAT galutinai išsprendęs tarp šalių kilusį ginčą konstatavo, kad pats darbdavys buvo atsakingas už tai, kad darbai būtų atlikti laiku, taip pat už tai, kad darbdavys turėtų pakankamai darbuotojų numatomiems darbams atlikti, numatyti atsarginius variantus.

Teismo nuomone, darbdavys, laikydamas, kad jam trūksta darbuotojų, pats priėmė sprendimą skubiai samdyti brangesnę darbo jėgą bei šios bylos atveju darbdavys neįrodė poreikio skubos tvarka samdyti darbuotojus, kuriems būtų mokamas didesnis atlyginimas.

Todėl net jei darbuotojų neteisėti veiksmai suponavo poreikį darbdaviui ieškoti naujų darbuotojų, tai savaime nereiškia, kad darbuotojui turi tekti atsakomybė už tokį sprendimą, koks buvo priimtas ne jo paties, o darbdavio. Dėl to darbuotojo veiksmai negali būti laikom tiesiogiai lėmę žalą ar reikšmingai prisidėję prie jos atsiradimo. Anot teismo, visi darbdavio atlikti veiksmai yra jo veiklos rizika, kuriai suvaldyti pats darbdavys priėmė būtent tokį organizacinį sprendimą. 

Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-611/2023.