Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. birželio 21 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023 sprendė klausimą dėl darbdavio atsakomybės už jo darbuotojo sukeltą žalą eismo įvykio metu ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiesiems. Įmonės darbuotojas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį už tai, kad, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, susidūrė su priešinga kryptimi važiuojančiu automobiliu, jame buvęs mažametis keleivis žuvo, o kiti automobiliu važiavę asmenys sunkiai sužaloti. Civiline atsakove byloje pripažinta įmonė, kuriai priklausantį automobilį eismo įvykio metu vairavo nuteistasis (įmonės darbuotojas). Žemesnės instancijos teismai iš įmonės priteisė žuvusio mažamečio tėvams kiekvienam po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o kitiems įvykio metu nukentėjusiems asmenims – po 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovė (darbdavys) kasaciniu skundu teigė, kad teismai netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias darbdavio atsakomybę už darbuotojo padarytą žalą, transporto priemonių valdytojų nustatymą eismo įvykio metu, civilinę atsakomybę bei neturtinės žalos atlyginimą. Atsakovės vertinimu, teismai nepagrįstai nustatė, jog atsakovė eismo įvykio metu buvo transporto priemonės valdytoja, ir dėl to nepagrįstai pripažino ją civiline atsakove bei priteisė iš jos atlyginti neturtinę žalą.

Remiantis įstatyminiu reglamentavimu didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas (CK 6.270 straipsnis). Valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės (kasacinės nutartys baudžiamosiose ir civilinėse bylose Nr. 2K-19/2007, 3K-3-682/2006, 3K-3-79/2008, 2K-609/2010). Nagrinėtu atveju didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą darbdaviui kyla deliktinė civilinė atsakomybė ne tik kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui (CK 6.270 straipsnis), bet ir kaip samdančiam darbuotojus asmeniui už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo kaltės (CK 6.264 straipsnis) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-298/2007, 3K-3-210/2007). Darbdavio atsakomybę nagrinėjamu atveju pašalintų tik nenugalima jėga ar nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas (CK 6.270 straipsnio 1 dalis), tačiau tokių aplinkybių nagrinėtoje byloje nebuvo nustatyta. Nesant minėtų aplinkybių, didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė išlieka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258/2012).

Kasacinis teismas nurodė, kad darbdavys, priklausomai nuo darbuotojo darbo funkcijų, kurias vykdant buvo padaryta žala, atsako dviem skirtingais pagrindais: bendraisiais atvejais – pagal CK 6.264 straipsnį kaip netiesioginės civilinės atsakomybės subjektas; specialiaisiais atvejais, jeigu žala yra didesnio pavojaus šaltinio naudojimo pasekmė – pagal CK 6.270 straipsnį kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas. Pažymėjo, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku, t. y. darbdaviu. Jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, bet ne kaip samdantis darbuotojus asmuo, taigi žala atlyginama pagal CK 6.270 straipsnį (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-210/2007, 3K-3-255/2007, 3K-3-79/2008, 3K-3-55-378/2016, e3K-3-225-690/2018, 2K-113-628/2020).

Kasacinis teismas nematė pagrindų byloje priteistų neturtinės žalos atlyginimų dydžiams mažinti, vertino, kad neturtinės žalos dydžiai atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Byloje buvo įvertinta, kad žala buvo padaryta neatsargiais nuteistojo veiksmais, dėl staigios ir netikėtos mažamečio mirties eismo įvykio metu visi ieškovai patyrė dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją, visus juos siejo giminystės ryšiai, kad didžiausias fizines ir dvasines kančias patyrė žuvusio mažamečio tėvai, su vaiku juos siejo glaudus ryšys, kiti automobilio keleiviai taip pat buvo sunkiai sužaloti, ne kartą operuoti, ilgai gydomi, patyrė skausmus, emocinį sukrėtimą ir išgyvenimus, yra likusios pasekmės, dėl kurių jie išgyvena iki šiol. Teismai, spręsdami neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgė ir į atsakovo materialinę padėtį, t. y. kad atsakovė yra įmonė, kurios veiklos rezultatai yra geri.

Iškėlus santuokos nutraukimo bylą, ne retas asmuo susiduria su situacija, kuomet dalinant sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, vienas iš sutuoktinių siekia nukrypti nuo lygių sutuoktinių dalių principo, kadangi šalims priklausantis turtas buvo įsigytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį turtą. Vis dėlto, vien fakto, kad turtas buvo įsigytas už asmenines lėšas nepakanka.

Civilinis kodeksas numato, kad asmenine sutuoktinio nuosavybe laikomas vieno sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Taikant CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas turtas buvo įgytas (asmenines ar bendras), o jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas, jeigu neįrodoma aiškiai išreikšta sutuoktinio valia tam tikrą turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, šis turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pavyzdžiui, vienoje kasacinėje byloje, nustačius, kad sutuoktinis iki santuokos sudarymo turėtas asmenines lėšas po santuokos sudarymo panaudojo vertybiniams popieriams įsigyti ir vertybinių popierių įgijimo metu aiškiai neišreiškė valios juos įgyti asmeninėn nuosavybėn, vertybiniai popieriai buvo pripažinti šalių bendrąja jungtine nuosavybe (2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Šioje byloje aiškus valios dėl turto įgijimo asmeninėn nuosavybėn neišreiškimas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad sutartyje, kuria remiantis buvo perkamos akcijos, nurodant klientą greta sutuoktinio buvo nurodyta ir sutuoktinė, o specialioje grafoje įgijėjo valiai dėl įsigyjamo turto teisinio režimo išreikšti sutuoktinis nebuvo padaręs jokių žymų ar kitaip pažymėjęs, kad jis fondo vienetus įsigyja būtent asmeninėn nuosavybėn.

Kaip išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo leistinais įrodymais paneigti prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė (2007 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; taip pat žr. 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.). Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Pavyzdžiui, kasacine tvarka nagrinėtoje byloje sutuoktinė prašė pripažinti butą jos asmenine nuosavybe, nes už šį butą, vykdydama ankstesnį susitarimą, sumokėjo jos pusseserė, kuriai sutuoktinė už tai buvo perleidusi iš mirusios motinos paveldėto turto dalį (2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2006). Kasacinis teismas šioje byloje ginčo buto nepripažino asmenine sutuoktinės nuosavybe, nes konstatavo, kad jį ieškovė nupirko anksčiau, nei paveldėjo ir pardavė gyvenamojo namo dalį ir kitus statinius. Šias aplinkybes patvirtinančius oficialiuosius rašytinius įrodymus – notariškai patvirtintas sutartis, teismas laikė prima facie įrodymais, kurie negali būti paneigiami liudytojos, kuri yra ieškovės pusseserė, ir dėl to galbūt suinteresuota, parodymais.