Norime pasidžiaugti sėkmingai apgintomis kliento teisėmis Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Ši byla buvo viena iš tų, kuri sudegino itin daug nervų ląstelių tiek klientui, tiek ir jo atstovams.

Kliento istorija yra gana gyvenimiška, tačiau kartu ir neeilinė. Klientas nusipirko naujos statybos namą iš jauno savininko. Visus namo įsigijimo reikalus jaunam savininkui padėjo tvarkyti jo atstovas – kaip vėliau bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, dėl jauno amžiaus ir patirties stokos buvęs būsto savininkas paprašė pagalbos iš vyresnio kolegos, turėjusio patirties šiuose reikaluose. Įsigijus namą paaiškėjo, kad jame yra be galo daug statybinio broko – jo ištaisymui reikalinga suma siekė daugiau nei pusę įsigyjant namą sumokėtų lėšų. Kadangi namas buvo statytas ūkio būdu, klientas kreipėsi į pardavėją dėl broko ištaisymo darbams reikalingos sumos kompensavimo. Pardavėjas nesutiko kompensuoti šių darbų. Tai yra gana tipinė situacija, tačiau kreipusis į teismą dėl broko ištaisymui reikalingos sumos priteisimo prasidėjo įdomybės.

Gavus atsiliepimą paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį pats savo nuosavybėje turėjo vos keletą mėnesių prieš būstą perparduodant klientui. Logiška, kad per šį laikotarpį klientui būstą pardavęs asmuo negalėjo būsto pastatyti. Tačiau teisiškai, už parduoto daikto trūkumus klientui turėjo atsakyti jį jam pardavęs asmuo. Vis dėl to kilo įtarimas dėl realaus daikto savininko ir faktinio būsto pardavėjo. Paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo tą patį būstą vos prieš keletą mėnesių įsigijo už daugiau nei du kartus mažesnę sumą iš…atstovo, padėjusio jam tvarkyti būto pardavimo klientui klausimus. Negana to, paaiškėjo, kad būsto įsigijimui jam lėšas skolino ankstesnis būsto pardavėjo įmonė. Taip pat paaiškėjo, kad klientui būstą pardavęs asmuo jį įsigijo iš ankstesnio savininko tuomet, kai klientas jau buvo išreiškęs pageidavimą būstą įsigyti ir ėmęsis veiksmų jo įsigijimui, tad kilo pagrįstas klausimas kodėl ankstesnis būsto savininkas turėjo būstą parduoti papildomam asmeniui, o ne tiesiogiai klientui. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad klientui būstą pardavęs asmuo uždirbo vos šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, tad kilo pagrįstų abejonių šio asmens realiomis finansinėmis galimybėmis įsigyti didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Aplinkybės, kad turėjo finansinių resursų įsigyti šį turtą klientui būstą pardavęs asmuo nepagrindė.

Įvertinus šias aplinkybes ieškinys buvo tikslinamas ir buvo prašoma tikrąją būsto pirkimo pardavimo sutarties, kuria būstą įsigijo klientas, šalimi pripažinti ankstesnį būsto savininką – atstovą, padėjusį būstą klientui pardavusiam asmeniui tvarkyti būsto pardavimo klausimus. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažindamas tikrąja sandorio šalimi ankstesnį būsto savininką ir priteisdamas iš jo būsto broko šalinimo išlaidas.

Apskundus sprendimą apeliacinė instancijos teisme, buvo gautas netikėtas teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui tikrajai sandorio šaliai pareikšti. Teismas teigė, kad pareiškus ieškinį pirmajam atsakovui, kuris pardavė būstą klientui, ieškinio senaties eiga reikalavimams ankstesniems būsto savininkams pareikšti nenutrūko. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinio senaties eiga nebuvo sustojusi ar nutrūkusi, ir į tai, kad tokio pobūdžio reikalavimus pareikšti teisme ieškovas turėjo per CK 1.125 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtintą 6 mėnesių ieškinio senaties terminą, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra praleidę ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. balandžio 4 d. nutartimi išsprendė šį klausimą. Ieškovas kasaciniame skunde teigė, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartis, iš kurios kildinami ieškovo reikalavimai, teismo buvo pripažinta apsimestine, ir nesiaiškino aplinkybės, ar reiškiant pradinį ieškinį ieškovo turimi faktiniai duomenys sudarė pagrindą jiems nustatyti, kuriam (kuriems) iš atsakovų reikalavimas turėjo būti reiškiamas. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažino iš esmės teisiškai pagrįstais. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pirminio ieškinio reikalavimai buvo nukreipti tinkamam subjektui, teisiškai reikšminga aplinkybė yra ta, kad sandoris, kurio pagrindu šie reikalavimai pareikšti, teismų vėliau šioje byloje buvo pripažintas apsimestiniu (simuliaciniu). Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant apsimestinio sandorio teisines pasekmes ir ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas, sprendžiant, ar statytiniui pareikštas reikalavimas nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrajai sandorio šaliai, reikšminga aplinkybė yra ta, ar reikalavimus pareiškusi sandorio šalis pati dalyvavo simuliacijoje (žinojo apie sudaromo sandorio apsimestinį pobūdį). Kadangi simuliacijoje nedalyvavusi šalis pridengiamojo (slapto) susitarimo atžvilgiu laikytina sąžiningu trečiuoju asmeniu, galinčiu panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis (tikrąją sandorio šalį ir jos statytinį), jos ieškinio pareiškimas statytiniui ieškinio senaties taikymo tikslais vertintinas kaip ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies (kuriai šiuo tikslu „atstovauja“ statytinis) atžvilgiu (šios nutarties 41 punktas).

Teisėjų kolegija atmetė atsakovų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad aiškinimas, jog ieškinio pareiškimas statytiniui nutraukia ieškinio senaties terminą ir tikrosios sandorio šalies atžvilgiu, neatitiktų ieškinio senaties instituto tikslų. Kadangi tikroji sandorio šalis ir jos statytinis sudarydami sandorį veikia išvien, tikroji sandorio šalis negali pagrįstai tikėtis, kad sąžininga sandorio šalis, per ieškinio senaties terminą pareiškusi reikalavimą statytiniui, yra atsisakiusi savo teisės arba nemano, kad jos teisė yra pažeista (šios nutarties 29 punktas). Apsimestinį sandorį sudariusios šalies lūkestis, kad reikalavimai į ją nebus nukreipti dėl sandorio apsimestinio pobūdžio, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir gintinas įstatymo.

Teisėjų kolegija nusprendė, kad apeliacinės instancijos teismas, ieškinio senaties taikymo ieškovo reikalavimui atsakovams klausimą spręsdamas atsietai nuo pirkimo–pardavimo sandorių pripažinimo simuliaciniais padarinių, netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atsakovams pareikšti. Nustatytas pažeidimas nulėmė neteisingą bylos išsprendimą, kadangi ieškovo reikalavimas apeliacinės instancijos teismo buvo atmestas būtent dėl taikytos ieškinio senaties.

Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024.

Ar kada susimąstėte, pagal ką rinktumėtės advokatą? Kokie kriterijai jums reikšmingiausi? Dėl vieno nereikia nei diskutuoti – advokato kompetencija ir pareigingumas yra ypatybės, kurias kiekvieno kliento požiūriu turi atitikti profesionalus teisininkas. Tačiau, kokias kitas, galbūt „minkštąsias“ savybes turi atitikti advokatas? Ar jis turi (ir kiek turi) būti empatiškas? Gebėti išklausyti? Ar svarbu, kad klientas juo pasitikėtų?

Vieniems gali būti svarbu, kad advokatas būtų bet kada pasiekiamas telefonu, kitam, svarbu jaustis nepamirštam. Dar kiti apie savo bylą nori žinoti kiekvieną detalę, o kitiems norisi, kad patikėjus savo „skaudulį“ advokatui, tą skaudulį jis kiek įmanoma savarankiškiau ir greičiau „išoperuotų“.

Klientų lūkesčiai skiriasi, tačiau juos dažnai vienija vienas bendras poreikis, t. y. jaustis išgirstam ir žinoti, kad jų problema yra svarbi. Advokato darbe kiekviena diena yra ne tik darbas su teisės aktų variacijomis, bet ir atliepiamas individualioms žmogaus reikmėms, kadangi kiekvienam, atėjus pas advokatą savotiškai „skauda“. Svarbu atskirti, kokios teisinės pagalbos konkrečioje situacijoje klientui reikia, kokie sprendimai tiktų klientui, o kurie būtų nepriimtini. Todėl advokato darbe svarbu ne tik problemos formalizavimas, bet, — iš tiesų suprasti, kaip teisę pritaikyti konkretaus žmogaus situacijai, kaip jam pateikti vieną ar kitą informaciją, kaip jo neišgąsdinti, nesukelti papildomo nerimo.

Advokatas kartu yra tiltas tarp jam patikėto žmogaus rūpesčio ir jo sprendimo, tarp pasimetimo ir žinojimo, tarp problemos ir išeities. Advokato ir kliento bendravimas taip pat yra dviejų žmonių santykis. Santykis su savo iššūkiais ir lūkesčiais advokatui, reikalaujantis iš jo lankstumo, vidinės brandos, patirties.

Mokslo doktrinoje galima rasti įdomią metaforą – advokatas savo darbe nuolat tarsi balansuoja tarp trijų skirtingų interesų. Vienoje pusėje yra jo paties materialinis interesas, nes profesinė veikla dažniausiai yra pagrindinis advokato pragyvenimo šaltinis. Kitoje – kliento interesas, kuriam advokatas turi būti lojalus ir kurio naudai visada turi veikti. Tačiau yra ir trečioji pusė, t. y. viešasis interesas. Advokatas, kaip ir kiti teisingumo įgyvendinimui svarbūs teisinių profesijų atstovai (teisėjai ir kt.), savo veikloje turi nepamiršti ir platesnio – teisės viršenybės tikslo, paklusti įstatymui, profesinei etikai, teisingumo standartams.  Mokslo doktrina, analizuodama šią advokato profesijoje kylančią dilemą, kartu pateikia ir atsakymą, jog šiame pasirinkime advokatui orientuotis padeda profesinė etika. Advokato profesinė etika nėra vien gražiais žodžiais apipinti papročiai, kurie sklando kažkur ore, bet neturi jokios praktinės reikšmės. Advokato etika, tai konkrečios, rašytine forma teisės akte (teisingumo ministro patvirtintame Advokatų etikos kodekse) įtvirtintos profesinės elgesio taisyklės, nustatančios, kaip advokatas turi elgtis vykdydamas savo profesinę veiklą, kokių principų laikytis ir kokių ribų neperžengti. Advokatas profesinės etikos standartus turi ne tik žinoti ir jų laikytis, bet ir juos išgyventi – etika turi tapti ne vien profesinės veiklos taisykle, bet ir neatsiejama jo profesinės laikysenos dalimi. Advokatai, siekdami drausminti etikos pažeidėjus, yra sukūrę ir institucinį mechanizmą, užtikrinantį etikos normų laikymąsi – Advokatų garbės teismą. Taigi, advokato profesinei etikai suteikiamas ne tik moralinis, bet ir teisinis svoris, kadangi už profesinės etikos reikalavimų pažeidimus advokatui gali kilti drausminė atsakomybė, o už šiurkščiausius pažeidimus advokatas gali būti išbrauktas iš advokatų sąrašų.

Tačiau ar vien taisyklių laikymasis gali atsakyti į klausimą, kokio advokato reikia klientui? Tikriausiai ne. Profesinė etika nustato ribas, kurių advokatas privalo laikytis, tačiau santykį su klientu kuria ne vien taisyklių laikymasis. Jį kuria ir advokato vidinis apsisprendimas ir gebėjimas išklausyti, suprasti, aiškiai komunikuoti, įsigilinti į individualią situaciją ir, prireikus, pasakyti nebūtinai tai, ką klientas nori išgirsti.

Todėl grįžtant prie klausimo, pagal ką rinktis advokatą, galbūt verta ieškoti ne vien kompetentingo teisininko, bet profesionalo, kuris savo kompetenciją geba derinti su žmogiškumu, o žmogiškumą su profesine etika. Galbūt būtent čia ir slypi atsakymas į klausimą, kokį advokatą rinktis, t. y. ne tik tą, kuris žino teisę, bet ir tą, kuris žino, kaip ją taikyti žmogui.

Kas turi teisę į žalos atlyginimą

Pacientų sveikatai padarytos žalos įvertinimo ir atlyginimo yra pakankamai ilgas ir sudėtingas procesas, todėl šiame straipsnyje aprašysiu trumpai ir kiekvienam suprantamai esminius žalos atlyginimo aspektus.

Pacientai ir jų artimieji, kaip ir bet kurie kiti asmenys, manantys, kad jie patyrė žalą dėl netinkamo gydymo, turi teisę į žalos atlyginimą. Nuo 2020 m. pradžios įsigaliojo ,,žalos be kaltės“ atlyginimo modelis, kurio tikslas buvo supaprastinti pacientams ir jų artimiesiems teisę gauti žalos atlyginimą dėl netinkamai suteikto gydymo. Pagal naują tvarką iš proceso siekta eliminuoti sveikatos priežiūros įstaigas, kitaip tariant panaikinti ,,gynybinę mediciną“. Iki tol atsakovu tokio pobūdžio bylose buvusias sveikatos priežiūros įtaigas (toliau – SPĮ) pakeitė Lietuvos Respublikos Valstybė atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK).

Vienas iš esminių klausimų, kas turi teisę į žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Visų pirma – pacientas, kuriam buvo teiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Paciento mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi — nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai, taip pat mirusio paciento vaikas, gimęs po jo mirties (dėl turtinės ir neturtinės žalos). Anksčiau įstatymas ribojo asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimo, ratą. Tačiau Konstitucinis teismas 2024 m. išaiškino, kad įstatymas, kuris riboja asmenų teisę į žalos atlyginimą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi šiuo metu teisę į žalos atlyginimą, turi visi asmenys, kuriuos su pacientu siejo ypač artimas ir glaudus ryšys (pvz. paciento sugyventinis/ė su kuriuo pacientas gyveno nesusituokęs ar kiti asmenys). Dėl mirusio paciento ir šių asmenų ryšio artimumo ir glaudumo sprendžia Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija (toliau – Komisija), vėliau teismas, pagal šių asmenų ar jų atstovo pateiktus duomenis, patvirtinančius paciento ir šių asmenų ypač artimą ir glaudų ryšį (atsižvelgiant į bendravimo intensyvumą ir rūpinimosi vienas kitu pobūdį ir kitas aplinkybes).

Kur kreiptis dėl žalos atlyginimo

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato griežtą tvarką, kur ir per kokį terminą pacientas ar jo artimieji turi kreiptis dėl žalos atlyginimo. Pacientas ar jo artimieji, manantys, kad jų teisės yra pažeistos kreiptis dėl žalos atlyginimo privalo, per tris metus nuo dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie, dėl gydytojų klaidos, padarytą žalą. Jei šis terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, išskirtiniais atvejais, teismas gali jį atnaujinti. Tačiau iš esmės, praleidus šį terminą, teisė dėl žalos atlyginimo, nors ji ir buvo padaryta, yra prarandama.

Įstatyme yra įtvirtintas privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Kitaip tariant, prieš kreipiantis į teismą, privaloma kreiptis į Komisiją. Kreipimui į komisiją galioja jau minėtas trijų metų terminas. Komisija gavusi paciento Prašymą dėl žalos atlyginimo, savo veikloje dažniausiai pasitelkia atitinkamos medicinos srities specialistą konsultantą, kuris pateikia kvalifikuotą išvadą į Komisijos pateiktus klausimus ar gydymo procese buvo padaryta klaidų ar tomis klaidomis buvo padaryta žala pacientui. Komisija priima sprendimą, kuriame nurodo – pripažįsta ar ne, kad pacientui ar jo artimiesiems buvo padaryta žala ar ta žala buvo neišvengiama ir kokia konkrečiai suma turi būti atlyginta.

Jeigu pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimą, nesutinka su Komisijos sprendime nurodytu žalos atlyginimo dydžiu arba jeigu žalos atlyginimas nenustatytas, per 30 dienų nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie Komisijos sprendimą, jie turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Tokio pobūdžio bylose atsakovas yra valstybė, atstovaujama VLK, o teismas, spręsdamas dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo, nevertina asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, o vertina ar gydymo veiksmais ar neveikimu paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala sveikatai.

Žalos atlyginimo dydis

Šis klausimas yra labiausiai aktualus žalą dėl gydymo klaidų patyrusiems asmenims. Tačiau ir atsakymas į jį yra turbūt sudėtingiausias.

Pacientai ir jų artimieji patyrę žalą turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Ikiteisminio ginčų nagrinėjimo procese dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sprendžia Komisija. Šiame etape žalos nustatymo mechanizmas yra pakankamai aiškus, nes Komisija yra saistoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintu Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašu ir vietos improvizacijai neturi.

Turtinės žalos dydį Komisija nustato pagal tiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl pacientui padarytos žalos (patirtas išlaidas asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams) ir kitas tiesiogiai su padaryta žala (paciento priežiūra ir (ar) sveikatos atkūrimu, ir (ar) kt.) susijusias pagrįstas ir būtinas protingas išlaidas. Atlyginamos pagrįstos, būtinos ir protingos išlaidos asmens sveikatos priežiūros paslaugoms, vaistiniams preparatams ir medicinos priemonėms (prietaisams). Taip pat vertinami ir netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos). Į negautas pajamas įskaičiuojamos tik tos pajamos, kurios iki žalos padarymo buvo pagrįstai ir realiai numatytos gauti ir kurios nebuvo gautos dėl to, kad padaryta žala pacientui (t. y. neto vidutinis darbo užmokestis), kitos, deklaruotos pajamos, atskaičius sąnaudas, patirtas siekiant jas gauti, ir mokėtinus mokesčius. Taip pat atlyginami ir kitų asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą, netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos).

Atlygintinos neturtinės žalos dydį Komisija nustato šia tvarka: pagal Tvarkos apraše įtvirtintą Neturtinės žalos atlyginimo kriterijų ir pagal juos skiriamų balų lentelę (toliau – lentelė) pagal kiekvieną kriterijų, kurį atitinka padaryta žala, skiria lentelėje nurodytus balus. Skiriant balus vertinama prašymo pateikimo dieną esanti paciento sveikatos būklė pagal paciento medicinos dokumentuose ir sprendimuose, kuriais nustatytas paciento neįgalumas, išlikusio darbingumo lygis ir specialieji poreikiai, nurodytą informaciją. Komisija sudeda skirtus balus ir padaugina juos iš balo vertės, kuri lygi 100 eurų.

Tokia žalos dydžio nustatymo tvarka, akivaizdu, yra neteisinga, nes Balų lentelė ir 100 eurų balo vertė Vyriausybės nutarimu patvirtinta dar 2020 metais ir nuo to laiko nesikeitė. Taigi žalos suma patyrus analogišką neturtinę žalą apskaičiuojama tiek 2020 m., tiek šiuo metu visiškai identiškai ir jos dydis nekito atsižvelgiant į pinigų nuvertėjimą ir kitus ekonominius veiksnius.

Atsižvelgiant į tai, kad Komisija vadovaujasi dar 2020 metais Vyriausybės nustatytais neturtinės žalos dydžiais, Komisijai pripažinus paciento teisę į žalos atlyginimą absoliučia dauguma atvejų tikslinga kreiptis į teismą su ieškiniu dėl didesnės neturtinės žalos priteisimo. Svarbu tai, kad teismas spręsdamas dėl žalos dydžio nėra saistomas Vyriausybės patvirtintu Tvarkos aprašu. Priešingai nei Komisija, teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį vadovaujasi įstatymu ir suformuota kasacinio teismo praktika. Be kita ko vienoje iš bylų kasacinis teismas yra nurodęs, kad iš anksto nustatytų ir visose bylose taikytinų neturtinės žalos dydžių negali būti ir dėl nuolat kintančios ekonominės padėties Lietuvoje. Teismų praktikoje pažymima, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo nustatymo klausimą, turi būti atsižvelgiama ir į nuolat kintantį ekonominį valstybės gyvenimo lygį.

Apibendrinant tai kas išdėstyta, ,,žalos atlyginimo be kaltės“ modelis yra dar labai jaunas, veikia viso labo nuo 2020 metų, nors tikrai yra tobulintinų vietų iš esmės visas procesas veikia neblogai. Tačiau kalbant apie neturtinės žalos dydžius, šiuo metu jie yra nepagrįstai maži, todėl būtina kaip galima greičiau peržiūrėti ir koreguoti valstybės nustatytus žalos atlyginimo kriterijus ir pagal juos skiriamų balų vertę. Taip pat norėtųsi, kad teismai vertindami neturtinės žalos dydį labiau atlieptų paciento ar jo artimųjų interesus, kad žalos dydis kiek įmanoma labiau kompensuotų patirtus išgyvenimus ir praradimus.

Medicinos teisės ekspertas,

advokatas Arvydas Aranauskas