Teismų praktikoje neretai pasitaiko situacijų, kai sprendžiant ieškinio dėl išlaikymo vaikui priteisimo priėmimo klausimą reikia įsivertinti, ar Lietuvos teismas turi jurisdikciją tokiam ieškiniui nagrinėti. Taip paprastai nutinka tuo atveju, kai vaikas gyveno ar vis dar tebegyva užsienio valstybėje.
Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu, t. y. kiekvienu atveju teismas, iškeldamas bylą, turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426/2016, 13 punktas). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 9 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos Sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas).
Teismo pripažinimas, kad jis neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį (prašymą), sukelia atitinkamus procesinius teisinius padarinius: nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas); jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).
Tuo atveju, kai ginčas yra susijęs su kita valstybe, kuri nėra ES narė, (pvz., Jungtine Karalyste), ieškinio reikalavimų dėl išlaikymo ir išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo teismingumo klausimas spręstinas pagal atitinkamuose tarptautinės teisės ir ES teisės aktuose nustatytas taisykles.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-916/2024, teismas taikė Hagos konvencijos nuostatas. Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad ieškovė ir šalių nepilnametis sūnus gyvena Jungtinėje Karalystėje. Šalių pozicijos išsiskyrė dėl atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos. Atsakovas nurodė, kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ieškovė su šiais atsakovo teiginiais nesutiko, laikydama, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Pirmosios isntancijos teismas, kontatavęs, kad atsakovo faktinė nuolatinė atsakovo gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą šio teismo nutartį.
Kasacinis teismas, remdamasis 2007 m. Hagos konvencijos 20 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta sprendimų dėl išlaikymo pripažinimo sąlyga (ir kartu – netiesioginė teismingumo taisyklė), kad vienoje susitariančiojoje valstybėje (kilmės valstybėje) priimtas sprendimas pripažįstamas ir vykdomas kitoje susitariančiojoje valstybėje, jeigu, pradedant procedūrą, atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta buvo kilmės valstybėje, pažymėjo, kad 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos terminas yra aiškinamas autonomiškai, t. y. šios sąvokos turinio atskleidimas negali būti siejamas su tuo, kaip nuolatinės gyvenamosios vietos institutas aiškinamas nacionalinėje teisėje, todėl, taikant 2007 m. Hagos konvenciją, CK antrosios knygos I dalies 1 skyriaus ketvirtojo skirsnio „Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta“ normos (CK 2.12–2.17 straipsniai) bei šias nuostatas aiškinanti nacionalinių teismų praktika netaikomos. 2007 m. Hagos konvencijoje įtvirtintas įprastinės (nuolatinės) gyvenamosios vietos kriterijus aiškintinas nepriklausomai ir nuo šios sąvokos aiškinimo pagal kitas Hagos konvencijas (pvz., 1980 m. Hagos konvenciją dėl vaikų grobimo civilinių aspektų).
Kasacinis teismas akcentavo, kad nuolatinės (įprastinės) gyvenamosios vietos sąvoka 2007 m. Hagos konvencijoje nėra apibrėžta, todėl aplinkybė, ar atsakovas nuolat gyvena konkrečioje valstybėje, nustatytina atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines aplinkybes, individualią asmens, dėl kurio sprendžiama, padėtį. Taigi, nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta apibūdina tam tikrą ieškinio pateikimo momentu faktiškai susiklosčiusią (esančią) situaciją. Aptariama teisinė kategorija nusako pakankamą asmens ryšį su valstybe, kurioje priimtas teismo sprendimas (nagrinėjamu atveju – siekiama tokio sprendimo) dėl išlaikymo. Apskritai įprastinė (nuolatinė) gyvenamoji vieta nustatoma atsižvelgiant į tokius veiksnius kaip vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena ir išlaiko gyvenamąją vietą, kurioje yra asmens pirmoji (arba pagrindinė) gyvenamoji vieta, kurioje jis dirba (gauna darbo užmokestį) arba lanko mokyklą. Vien asmens buvimas aktualiu metu vienoje ar kitoje valstybėje nėra pakankamas pagrindas (argumentas) jo nuolatinei gyvenamajai vietai toje valstybėje nustatyti (Kompetentingų institucijų praktinis vadovas: 2007 m. Hagos vaiko išlaikymo konvencija, 2007 m. Hagos protokolas dėl (išlaikymui) taikytinos teisės ir 2009 m. Europos Sąjungos išlaikymo reglamentas, 108, 235 punktai). Sprendžiant asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, reikšmingi tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs kriterijai. Svarbu ne tik turėti ryšių su konkrečia valstybe, t. y. gyventi joje, turėti šeimą, dirbti, bet lygiai tiek pat svarbus ir asmens apsisprendimas konkrečią valstybę laikyti savo nuolatine, pastovia gyvenamąja vieta, ketinimas joje pasilikti. Tai valstybė, su kuria asmuo turi tvirtesnį (artimesnį, ilgalaikį) subjektyvų ryšį negu su bet kuria kita valstybe, vieta, kurią asmuo laiko pagrindiniu savo interesų centru ir kuri skiriasi nuo vietos, į kurią laikinai pritraukia verslo, atostogų ar kiti reikalai.
Nagrinėtoje byloje atsakovas buvo deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, butent Jungtinėje Karalystėje jis nuolat gyveno ir dirbo, todėl teismingumo nekeitė aplinkybė, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį papildomai nurodė savo laikinos gyvenamosios vietos adresą Lietuvos Respublikoje (šalia jo konkretaus adreso Jungtinėje Karalystėje). Esant tokioms aplinkybėms Kasacinis teismas sutiko su žemesnės instancijos teismų padarytomis išvadomis dėl ieškinio neteismingumo Lietuvos teismams.
