Ar galima paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą? Į šį klausimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė 2019 m. liepos 5 d. nutartyje, nagrinėdamas bylą, kurioje nuo profesinės ligos mirusio darbuotojo artimieji siekė kompensacijos už patirtą dvasinį skausmą. Tačiau atsirado viena esminė detalė: nukentėjusiojo gyvenimo draugė, dar būdama gyva, spėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, bet pati mirė iki bylos pabaigos. Ar jos pradėtas reikalavimas „miršta“ kartu su ja, ar gali būti tęsiamas paveldėtojų?
LAT pasakė aiškiai – jeigu nukentėjusysis pats pareiškė ieškinį dėl neturtinės žalos, jo reikalavimas įgyja turtinę išraišką ir tampa paveldimas.
Pirmosios instancijos teismas manė, kad gyvenimo draugės pradėtas ginčas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tęsiamas paveldėtojų. Juk moteris dar būdama gyva pateikė ieškinį, aktyviai dalyvavo procese, jos patirtas skausmas buvo realus ir jau įgavęs piniginę išraišką.
Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutiko. Jis rėmėsi Civilinio kodekso nuostata, kad asmeninės neturtinės teisės, susijusios tik su konkrečiu žmogumi, nepaveldimos, nes skausmo ar kančios niekas kitas patirti negali. Jei asmuo miršta, miršta ir jo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Taigi paveldėtojai neteko teisės reikalauti kompensacijos už mirusiosios patirtą skausmą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šį klausimą įvertino kitaip. Jo argumentai buvo keli:
- Ieškinys suteikia teisei turtinę išraišką. Kai žmogus pats kreipiasi į teismą ir aiškiai nurodo, kokios sumos reikalauja, neturtinė žala iš abstrakčios „kančios“ virsta konkrečia pinigine pretenzija. Tokia pretenzija – tai jau turtinė teisė, o turtinės teisės pagal įstatymą yra paveldimos.
- Konstitucinis Teismas pripažįsta paveldimumą. Dar 2006 m. Konstitucinis Teismas buvo išaiškinęs, kad asmens teisė gauti neturtinės žalos atlyginimą negali „pradingti“ vien todėl, kad žmogus mirė, jei jis spėjo kreiptis dėl žalos atlyginimo.
- EŽTT praktika. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat leidžia artimiesiems tęsti bylas, kurias pradėjo mirusieji, jei šie spėjo pareikšti reikalavimus dar būdami gyvi.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasakė: jeigu žmogus pateikė ieškinį dėl neturtinės žalos ir mirė nesulaukęs sprendimo, jo reikalavimas pereina paveldėtojams.
Šis išaiškinimas svarbus ne tik šiai konkrečiai bylai. Artimieji, kurių mylimi žmonės miršta nesulaukę teisingumo, dabar gali tęsti jų pradėtą bylą. Tai sustiprina asmens teisių apsaugą ir teisingumo principą – žala turi būti atlyginta, net jei pats žmogus to nebesulaukia.
Neturtinė žala yra ypatinga – pinigai negali sugrąžinti nei gyvybės, nei sveikatos, nei išgyventų emocijų. Tačiau materialus atlyginimas bent iš dalies kompensuoja netektį, padeda artimiesiems jaustis, kad teisingumas įvykdytas. Jeigu tokia teisė išnyktų kartu su žmogumi, kuris mirė nesulaukęs sprendimo, būtų pažeistas teisingumo ir protingumo principas – tarsi kančios būtų „pamirštos“ vien dėl laiko faktoriaus.
