Nemaža dalis asmenų gyvena nesudarę santuokos, tačiau kartu gyvendami veda bendrą ūkį ir įgyja turto. Tokiu atveju, asmenims nusprendus kartu nebegyventi, yra itin svarbu įsivertinti, kaip vyksta turto padalijimas, kadangi nesusituokusių asmenų nesaugo sutuoktiniams taikomas bendrosios jungtinės nuosavybės rėžimas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams.
Pagal CK 6.970 straipsnį, bendroji nuosavybė gali būti sukurta ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Pagal bendrą taisyklę, dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad žemės sklypo įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodinėjimo dalykas turi savo specifiką. Žemės sklypo ypatybės lemia, jog jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (pvz., nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis ar pan.
Kasacinio teismo 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1120/2024 teisėjų kolegija sprendė, kad nors už žemės sklypą sumokėjo viena šalis, jį įregistravo vien savo vardu, tačiau rašytiniai įrodymai byloje patvirtino, kad šalys siekė turtą įgyti bendrąja daline nuosavybe, ieškovas (vėliau, ne žemės sklypo įgijimo metu) sumokėjo atsakovei pusė žemės sklypo vertės, kreipėsi į projektuotoją dėl gyvenamojo namo projekto parengimo, sumokėjo už ginčo statinių projektavimo darbus, todėl šie įrodymai buvo pakankami byloje konstatuoti bendrąją daline nuosavybę.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad nors konkretaus bendro gyvenimo metu įgyto turto objekto nuosavybės forma, nurodyta šio turto įgijimo sandoryje ir Nekilnojamojo turto registre, nėra lemiama aplinkybė sprendžiant dėl sugyventinių bendro gyvenimo metu įgyto turto nuosavybės, ši aplinkybė yra reikšminga teismams sprendžiant dėl atitinkamo susitarimo tarp šalių turinio.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-169-1120/2024.