Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje pasisakė apie verslininkų pareigą suteikti informaciją apie prekę lietuvių kalba. Nagrinėtoje byloje asmuo nusipirko elektrinį paspirtuką ir juo važiuodamas patyrė traumą. Ieškovas prašė priteisti iš pardavėjo turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teigdamas, kad už nelaimingą atsitikimą ir jo metu patirtą traumą yra atsakingas pardavėjas, nes jis ieškovo tinkamai nesupažindino su paspirtuko naudojimosi taisyklėmis – prekės įsigijimo metu nepateikė paspirtuko naudojimosi instrukcijos lietuvių kalba.
Išnagrinėjęs bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad vartotojo teisė į informaciją yra vienas esminių aukšto vartotojų apsaugos lygio užtikrinimo garantų. Verslininko pareiga informuoti vartotoją laikoma tinkamai įvykdyta, jei vartotojui yra suteikiama visa teisės aktuose reikalaujama informacija ir tokia informacija yra suteikta aiškiai ir suprantamai. Reikalavimas pateikti vartotojui informaciją aiškiai ir suprantamai reiškia informacijos prieinamumą, vartotojui realios galimybės susipažinti su informacija sudarymą, jos pateikimą įskaitomai, aiškia, nesudėtingo stiliaus, gerai struktūruota kalba, nevartojant neaiškių terminų, sąvokų, sudėtingų formuluočių. Reikalavimas pateikti tokią informaciją valstybine kalba priskirtinas reikalavimo pateikti informaciją aiškiai ir suprantamai turiniui.
Teismas nurodė, kad, vertinant, ar verslininkas pateikė informaciją aiškiai ir suprantamai, turi būti sprendžiama pagal vidutinio vartotojo standartą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vidutinio vartotojo standartas siejamas su gautos informacijos suvokimu, o ne gebėjimu ją gauti. Vidutinio vartotojo standarto aiškinimas kaip asmens, kuris turi pats pasirūpinti informacija ir aktyviai jos ieškoti, reikštų informacijos paieškos pareigos visišką ar jos didesnės dalies perkėlimą vartotojui, o tai iš esmės paneigtų vieną svarbiausių ir pagrindinių vartotojo teisių – teisę į informaciją ir ją įgyvendinančią verslininko pareigą suteikti informaciją vartotojui. Lietuvoje vidutinio vartotojo standartas apima asmenį, kuris lengvai gali suprasti jam teikiamą informaciją tik tuomet, jei ji teikiama valstybine lietuvių kalba. Lietuvos visuomenėje vyraujantys socialiniai, kultūriniai ir kalbiniai veiksniai neleidžia daryti išvados, kad Lietuvos vidutinis vartotojas gali lengvai suprasti informaciją, pateikiamą kita kalba. Vertinant, ar verslininkas tinkamai įvykdė informacijos atskleidimo pareigą, aplinkybė, ar konkretus vartotojas moka užsienio kalbą, kuria buvo pateikta vartojimo instrukcija, neturi reikšmės. Jei tokia aplinkybė turėtų teisinės reikšmės, tai lemtų ir kitokį verslininko pareigos suteikti vartotojui informaciją turinį: teikdamas vartotojui informaciją verslininkas privalėtų atsižvelgti į kiekvieno vartotojo individualius poreikius ir gebėjimus, o toks pareigos turinys galėtų reikšti neproporcingą naštą verslininkui.
Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad informacija, susijusi su prekės naudojimo ir saugos instrukcijomis, paprastai ir yra tokio pobūdžio informacija, kurios nesuteikimas vartotojui gali lemti prekės saugos trūkumą. Vartotojas, neturėdamas tokios informacijos, negali saugiai naudotis preke, įvertinti konkrečiam gaminiui būdingos rizikos ir imtis atsargumo priemonių šiai rizikai išvengti, todėl prekės pardavimas nesuteikiant vartotojui šios informacijos taip pat reiškia ir nesaugios prekės pardavimą.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-246-1075/2021.