Nors Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas, kurio viena iš sudėtinių dalių yra tėvų pareiga iki pilnametystės išlaikyti savo vaikus, teisinėje praktikoje dažnai dėl šios pareigos nevykdymo ar netinkamo vykdymo tenka spręsti ginčus.
Neretai susiduriama su situacija, kuomet vienas iš tėvų, kuriam taikos sutartimi, ar teismo sprendimu, nustatyta pareiga teikti vaikui išlaikymą, nesilaiko šios tvarkos, bet visgi faktiškai tokį išlaikymą savo vaikui teikia, arba vaiko tėvai gyvenę atskirai, susitaiko ir toliau, nepaisydami teismo sprendimo, tęsia bendrą gyvenimą.
Atrodo, situacija lyg ir niekuo nepažeidžia vaiko interesų, tačiau tokiu atveju susiduriama su rizika, kad kita šalis gali inicijuoti formalų procesą – priverstinį vaiko išlaikymo skolos išieškojimą. Neabejotina, kad antstoliui pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, gali nukentėti išlaikymo prievolę turinčio vieno iš tėvų turtiniai interesai. Pabandysime trumpai aptarti tokio ginčo sprendimo perspektyvą.
Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad tėvas ar motina, kaip išlaikymo prievolę vykdantis subjektas, vaikui išlaikymą turi teikti tokia tvarka, kokia nustatyta teismo sprendimu ir negali vienašališkai keisti nei išlaikymo dydžio, nei būdo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismo patvirtinta taikos sutartis (taip pat ir įsiteisėjęs teismo sprendimas) įgyja res judicata galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu ir turi būti vykdomi pagal tokias formuluotes ir tik tokia apimtimi, kuri yra nurodyta teismo procesiniame sprendime.
Visgi teismų praktikoje randama atvejų, kuomet asmeniui ne preciziškai laikantis teismo nustatyto įpareigojimo teikti vaikui pvz. periodinį išlaikymą (pvz.: pinigines lėšas pervedant ne vaiko lėšų tvarkytojui, o tiesiogiai apmokant vaiko poreikių išlaidas, ar lėšas pervedant į vaiko asmeninę sąskaitą) ir dėl to kilus ginčui, teismai, net ir konstatavę nukrypimą nuo išlaikymo teikimo sąlygų laikymosi, pripažįsta išlaikymo prievolę įvykdyta.
Aptariamu atveju, teismui privalu įrodyti, kad per ginčo (tariamos skolos) laikotarpį, nepilnamečiam vaikui faktiškai buvo teiktas šalių sutartos formos ir dydžio išlaikymas ir kita šalis priėmė/akceptavo tokį išlaikymo teikimą. Vaikui teikto išlaikymo faktą galima įrodyti rašytiniais įrodymais apie atliktus mokėjimus, betarpiškai ir neatsiejamai susijusius su vaiko poreikių tenkinimu.
Siekiant įrodyti vaikui teikto išlaikymo faktą reikšmingi tokie duomenys, kaip banko sąskaitų išrašai, mokėjimų nurodymai, su atitinkamų paslaugų tiekėjais sudarytos sutartys, jų pagrindu išrašytos sąskaitos/PVM sąskaitos – faktūros, kvitai ir t. t., kurie neabejotinai susiję su nepilnamečio vaiko poreikiais, jo teisių į būstą, saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas, lavinimą, ugdymą, laisvalaikį, poilsį, pramogas ir kt., užtikrinimu ir patvirtinta, kad visos išlaidos buvo betarpiškai nukreiptos į nepilnamečio vaiko interesų tenkinimą bei apima vieno iš vaiko tėvų, pareigos teikti savo nepilnamečiam vaikui išlaikymą sampratą CK 3.192 straipsnio 1 dalies kontekste.
Taip pat teismų praktikoje, kaip savarankiškas išlaikymo vaikui teikimo įrodymas gali būti ir aplinkybė, kad ginčo šalys (tėvai) vedė bendrą ūkį ir bendru sutarimu sprendė šeimos finansų klausimus, kadangi bendro ūkio vedimas reiškia dalinimąsi pajamomis ir išlaidomis, finansinių klausimų bendrą sprendimą, taigi ir laikoma, kad bendro ūkio vedimas tam tikru laikotarpiu reiškia teismo sprendimo/taikos sutarties privalomą vykdymą.
Visgi, gyvenimo kartu faktas yra nepakankamas konstatuoti, kad asmuo, privalantis teikti išlaikymą vaikui, šią prievolę vykdė tinkamai. Šiuo atveju itin reikšminga teismui įrodyti, kad vedant bendrą ūkį, išlaikymo prievolę turintis subjektas gavo pajamas. Kiek ir kokių pajamų turėjo kiekvienas iš bendrai ūkį vedančių asmenų, kiek kiekvienas iš bendrai ūkį vedančių asmenų galėjo lėšų skirti sau ar kitiems bendro ūkio dalyviams, teisiškai nereikšminga, kadangi bendro ūkio vedimas pasižymi šalių susitarimu bendrai paskirstyti visiems bendro ūkio dalyviams gaunamas pajamas ir planuoti bendras išlaidas. Bendro gyvenimo kontekste reikšminga ir teismų vertinama aplinkybė, ar šalys bendro gyvenimo laikotarpiu gyveno taikiai ar juos siejo geranoriški santykiai, kas patvirtintų, kad šalys sugyvendamos taikiai, bendrai sprendė šeimos finansų klausimus.
Galime daryti išvadą, kad vaiko tėvų ginčo atveju, antstoliui pradėjus priverstinį vaiko išlaikymo skolos išieškojimą, yra teisinė galimybė kreiptis į teismą ieškiniu dėl išlaikymo prievolės pripažinimo įvykdyta ar įvykdyta iš dalies ir antstolio vykdymo veiksmų nutraukimo (jei nustatoma, kad prievolė įvykdyta visiškai).
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2013.
