Šiaulių apygardos teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-531-368/2024 žymi esminį posūkį Lietuvos šeimos teisės jurisprudencijoje, įtvirtindama griežtus standartus tėvams, valdantiems nepilnamečių vaikų turtą uzufrukto teise. Šis precedentas dekonstruoja paplitusią klaidingą sampratą apie tėvų valdžios absoliutumą ir aiškiai atriboja bendruosius šeimos poreikius nuo individualių vaiko turtinių teisių apsaugos. Byla, kurioje mūsų atstovaujama ieškovė pareiškė ieškinį tėvui dėl jos nepilnametystės laikotarpiu iššvaistyto ieškovės iš senelio gauto paveldėjimo, atskleidžia kritinį tėvų kaip turto administratorių fiduciarinės atsakomybės turinį.
Teisinis ginčas kilo dėl situacijos, kai tėvas, būdamas nepilnametės dukters atstovas pagal įstatymą, realizavo jos iš senelio paveldėtą nekilnojamąjį turtą ir gautas lėšas – 52 500 Eur – panaudojo asmeninio būsto kapitaliniam remontui, prabangiai buitinei technikai bei automobilių įsigijimui. Atsakovas gynybą grindė argumentu, jog investicijos į jo nuosavybėje esantį butą buvo atliktos siekiant užtikrinti dukters ateities gerovę, žadant šį turtą jai palikti po mirties, bei teigė, kad vaiko turtas gali būti naudojamas bendriems šeimos poreikiams. Visgi teismas konstatavo, kad toks lėšų panaudojimas be išankstinio teismo leidimo ir ne vaiko interesais yra neteisėtas.
Esminis teismo motyvas rėmėsi tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.188 straipsnio 1 dalimi, kuri numatė imperatyvią pareigą tėvams gauti teismo leidimą investuojant vaiko lėšas, viršijančias dešimties minimalių mėnesinių algų dydį. Teismas pabrėžė, kad tėvų teisė valdyti vaiko turtą uzufrukto teise neapima teisės negrįžtamai sumažinti šio turto vertę gerinant asmeninę tėvų nuosavybę, net jei vaikas tame būste laikinai gyvena. Byloje nustatyta, kad ieškovė ne tik negavo tiesioginės naudos iš savo turto, bet ir buvo priversta dirbti mokslo metais bei gyventi iš motinos siunčiamo minimalaus išlaikymo, kol tėvas disponavo jos lėšomis.
Šis procesas suformavo precedentą, kad tėvų deklaruojami subjektyvūs geranoriški ketinimai (pavyzdžiui, ateities pažadai dėl paveldėjimo) negali pateisinti vaiko piniginių lėšų panaudojimo administratoriaus asmeninėms reikmėms. Teismas akcentavo vaiko ir tėvų turto atskyrimo principą, nurodydamas, kad bet koks nukrypimas nuo šio principo, nesant teismo sankcionuoto leidimo, automatiškai sukelia civilinę deliktinę atsakomybę. Galutinė nutartis, kuria iš tėvo priteista 52 500 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metinės palūkanos, patvirtina, kad pasibaigus vaiko turto administravimui, administratorius privalo perduoti turtą tokios būklės, kokia ji būtų buvusi, jei turtas būtų tvarkytas rūpestingai ir išimtinai vaiko interesais.
