Civilinio proceso normos, nustatančios ieškiniui keliamus reikalavimus, liudija, kad teisė į teismą turi būti įgyvendinama tik laikantis įstatyme nustatytos tvarkos pvz., vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktu, asmuo, kuris siekia, kad jo teisės būtų ginamos teisme turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. turi suformuluoti ieškinio dalyką. Visgi, teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad ne visais kreipimosi į teismą atvejais ieškovas tinkamai suformuluoja ieškiniu reiškiamą reikalavimą, o tokiu atveju teismo vaidmuo procese tampa itin reikšmingu teisės į teisminę gynybą užtikrinimo garantu. Teismas turi pareigą užtikrinti tinkamą ginčo sprendimo procesą, įskaitant ir įvertinti, ar ieškovas tinkamai suformulavo ieškinio dalyką.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo. Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku. LAT taip pat yra pabrėžęs, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos, todėl materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas.
Aptariamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nuosekliai plėtojama praktika bylose dėl reikalavimo įvykį pripažinti draudžiamuoju (ne)galėjimo būti savarankišku civilinės bylos nagrinėjimo dalyku. LAT, pasisakydamas nurodytu klausimu, yra išaiškinęs, kad pripažinimas, jog įvykis yra draudžiamasis, būtinas siekiant gauti draudimo išmoką, tačiau toks pripažinimas nesukurtų skolininko civilinės atsakomybės prievolės ir kreditorių atitinkamų reikalavimo teisių, nes įvykio pripažinimas draudžiamuoju yra tik viena iš sąlygų, kuriai esant įrodytai draudikui atsiranda pareiga mokėti draudimo išmoką, todėl reikalavimo pripažinti įvykį draudžiamuoju patenkinimas reikštų prejudicinio fakto kitai civilinei bylai dėl draudimo išmokos priteisimo nustatymą, tai – civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad reikalavimas pripažinti įvykį draudžiamuoju negali būti savarankiškas civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, jeigu kartu nėra pareiškiamas reikalavimas priteisti draudimo išmoką – galutinis draudėjo tikslas gauti draudimo išmoką ir yra tas materialinis teisinis padarinys, kurio siekiama tokio pobūdžio bylose. Teismas išaiškino, kad įvykio pripažinimas draudžiamuoju dar nereiškia, kad draudėjui ar asmeniui, kurio naudai sudaroma draudimo sutartis, bus išmokėta draudimo išmoka, kadangi gali būti nustatytos įvairios faktinės aplinkybės, susijusios su netinkamu draudimo sutarties vykdymu, suponuojančios draudiko teisę mažinti mokėtiną draudimo išmoką arba jos nemokėti iš viso.
Vadovaujantis nuoseklia LAT pozicija, matyti, kad teismo vertinimu, ieškovui pareiškus tik reikalavimą įvykį pripažinti draudžiamuoju, tokį reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, asmens teisė į teisminę gynybą laikoma neįgyvendinta.
Šaltiniai:
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021.
