Dažnai konfliktinėse situacijose girdime argumentą: „aš tik gyniausi“. Tačiau baudžiamojoje teisėje naudoti būtinajai ginčiai subjektyvios interpretacijos nepakanka. Būtinoji gintis yra griežtai reglamentuotas institutas, kurio ribas peržengus laukia rimtos teisinės pasekmės.
Vienoje iš Nexus atstovautų bylų, abiejų instancijų teismo sprendimais buvo pripažinta, jog kliento interesai buvo pažeisti dėl atsikimo, įvykusio viename Vilniaus sporto klubų.
Konfliktas kilo sporto salėje dėl žodinio nesutarimo. Vienas iš asmenų, pasidavęs emocijoms, pradėjo kivirčą, o kitam asmeniui (klientui) bandant atstumti užpuoliką, atsakė serija smūgių. Rezultatas – nukentėjusiajam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Gynybos linija rėmėsi versija, jog kaltinamasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y., kad jis tik reagavo į nukentėjusiojo veiksmus. Tačiau tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinis teismas šią versiją atmetė.
Teismas pabrėžė, kad būtent kaltinamasis savo nepagarbiu elgesiu išprovokavo fizinį susidūrimą. Teisėje asmuo negali remtis būtinąja gintimi, jei jis pats tyčia sudaro situaciją, kurioje jam „tenka gintis“. Net jei nukentėjusysis būtų elgęsis aktyviau, kaltininko „gynyba“ privalo atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Šiuo atveju smūgių intensyvumas ir padaryti sužalojimai akivaizdžiai viršijo bet kokį protingą gynybos poreikį.
Teismas pripažino kaltinamąjį kaltu pagal BK 140 str. 1 dalį, jam buvo paskirti viešieji darbai ir privalomas dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kaltinamajam teko prisiimti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, išlaidų Valstybinei ligonių kasai padengimą ir kt.
Būtinosios ginties institutas (BK 28 str.), kuriuo byloje rėmėsi kaltinamasis, yra viena svarbiausių baudžiamosios teisės nuostatų, užtikrinanti prigimtinę žmogaus teisę gintis, tačiau teismų praktikoje jos taikymas reikalauja itin kruopštaus faktinių aplinkybių vertinimo.
Svarbu pastebėti, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį, nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo galimybę išvengti kėsinimosi (pavyzdžiui, pabėgti) arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Tačiau, kad gynyba būtų pripažinta teisėta, ji turi atitikti griežtus kriterijus:
- kėsinimosi realumas: pavojus turi egzistuoti objektyviai, o ne tik besiginančiojo vaizduotėje.
- kėsinimosi akivaizdumas: gintis galima tik nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Jei pavojus jau praėjęs (pavyzdžiui, užpuolikas pasišalino), vėlesni smurtiniai veiksmai negalės būti laikomi būtinąja gintimi, nes gintis tiesiog fiziškai nebėra nuo ko.
Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad būtinosios ginties provokacija negali būti laikoma teisėta gintimi. Jei asmuo pats savo nepagarbiu ar agresyviu elgesiu tyčia sudaro situaciją, kurioje kitas asmuo pratrūksta, provokatorius negali remtis ginties institutu, nes jis pats iniciavo konfliktą. Taip pat būtinoji gintis nekyla abipusių muštynių atveju, kai abi pusės savo noru nusprendžia santykius aiškintis fizine jėga.
Baudžiamasis kodeksas numato, kad būtinosios ginties ribų peržengimas pripažįstamas tik tada, kai užpuolikas tyčia nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata, o gynyba buvo akivaizdžiai neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Tačiau įstatymas numato labai svarbią išimtį: veika nelaikoma ribų peržengimu, jei ji padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis. Taip yra todėl, jog ekstremalioje situacijoje žmogus negali šaltakraujiškai apskaičiuoti kiekvieno savo judesio.
Kita vertus, būtinosios ginties institutas jokiu būdu negali būti laikomas „leidimu smurtauti“. Būtinoji gintis veikia teisinis skydas, skirtas apsaugoti asmenį nuo nepateisinamos agresijos, tačiau teisė naudotis būtinąja gintimi praranda savo galią vos tik asmuo pats tampa agresoriumi, konflikto iniciatoriumi ar veikia tada, kai pavojaus jau nebėra.
