Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnį, darbo sutarties šalys gali sulygti, kad darbuotojas tam tikrą laiką nevykdys tam tikros darbo veiklos pagal darbo sutartį su kitu darbdaviu, taip pat nevykdys su darbo funkcijomis susijusios savarankiškos komercinės arba gamybinės veiklos, jeigu ši veikla tiesiogiai konkuruotų su darbdavio vykdoma veikla. Šis susitarimas gali būti sudaromas darbo sutarties galiojimo laikotarpiu ar (ir) pasibaigus darbo sutarčiai. Pasibaigus darbo sutarčiai, šis susitarimas galioja ne ilgiau kaip dvejus metus po darbo sutarties pasibaigimo.
Nekonkuravimas – tai darbuotojo teisės pasirinkti darbą ir verslą ribojimas tam tikrą laiką po darbo sutarties nutraukimo. Šis susitarimas gali būti nustatytas tiek atskiru šalių susitarimu, tiek pačioje darbo sutartyje.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020 m. lapkričio 26 d. priėmė nutartį, kurioje, be kitų klausimų, pasisakė dėl nekonkuravimo susitarime nustatytų ribojimų pobūdžio ir jų platumo, nekonkuravimo kompensacijos mokėjimo, taip pat išaiškino, kokius kriterijus privalo atitikti darbuotojas, kad su juo būtų galima sudaryti nekonkuravimo susitarimą.
Dėl nekonkuravimo susitarimo apibrėžimo ir šalių teisės nekonkuravimo susitarime pasirinkti draudžiamos veiklos rūšis
Byloje Atsakovė kėlė klausimą ar darbdavys susitarime dėl nekonkuravimo turi teisę įtvirtinti papildomas sąlygas, tik kurioms esant jam kyla pareiga mokėti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 3 dalyje nustatyto dydžio kompensaciją, ar tokių sąlygų įtraukimas į susitarimą dėl nekonkuravimo neprieštarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio nuostatoms.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į verslo modelių ir verslo organizavimo teisinių formų įvairovę, taip pat į įstatymo leidėjo siekį Lietuvos Respublikos darbo kodeksu liberalizuoti darbo teisinius santykius, išaiškintina, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga apibrėžti, kokia konkrečiai yra draudžiama darbuotojui veikla gali būti aiškinama plačiau. Darbdaviai ir darbuotojai, atsižvelgdami į konkrečios industrijos poreikius, įprastas praktikas ir kitus reikšmingus aspektus, turi turėti galimybę patys susitarti dėl konkuruojančios veiklos apibrėžimo, įtraukti į jį tuos elementus, kurie jiems atrodo reikalingi ir reikšmingi konkrečioje industrijoje, nes tik taip gali būti užtikrinamas tokių susitarimų veiksmingumas.
Nustačius, kad sudaromuose nekonkuravimo susitarimuose šalys gali sulygti ir dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekse nenurodytų konkurencinės veiklos rūšių, toliau reikia vertinti, ar nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatytas nekonkuravimo pareigos pažeidimas ir priteista bauda.
Dėl nekonkuravimo susitarimų atlygintinumo ir jo privalomumo santykio
Įstatymas nekonkuravimo susitarimus leidžia sudaryti tik su darbuotojais, kurie turi specialių žinių ar gebėjimų – todėl, kad viena vertus, darbdavys turi pagrįstą ir gintiną interesą saugoti savo verslą, kita vertus, darbuotojas turi interesą už savo kvalifikaciją ir žinias gauti teisingą atlygį darbo rinkoje, imtis verslo savarankiškai ar gauti grąžą už savo žinias ir kompetencijas kitokiu būdu.
Asmuo yra konkurencingas ne per se (savaime), o tam tikroje srityje ar srityse. Manytina, kad būtent tos konkrečios žinios ir gebėjimai yra esminė savybė, kuri daro juos turintį asmenį konkurencingą darbo rinkoje. Tai taip pat yra kriterijus, lemiantis jų turėtojo nekonkuravimo su darbdaviu poreikį. Atitinkamai tais atvejais, kai asmuo netenka galimybės naudotis tomis kompetencijomis ir gebėjimais, kurie daro jį konkurencingą darbo rinkoje, mažėja tokio asmens galimybės susirasti savo kvalifikaciją atitinkantį darbą, o tokio darbo nedirbant, susidaro sąlygos jam prarasti turėtą kvalifikaciją, todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti aukšti kriterijai darbuotojams, su kuriais gali būti sudaromi nekonkuravimo susitarimai:
1) specialių žinių ar gebėjimų turėjimo kriterijų,
2) jų galimumo būti pritaikytiems konkuruojančioje su darbdaviu veikloje kriterijų;
3) žalos darbdaviui kriterijų;
Taip pat įtvirtinta kompensacijos procentinio dydžio kartelė – ne mažiau kaip keturiasdešimt procentų darbo sutarties pasibaigimo metu buvusio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio.
Atsižvelgiant į tai, jog stipresniąja darbo teisinių santykių šalimi yra laikomas darbdavys, o dažniausiai nekonkuravimo susitarimai sudaromi iš esmės visuomet darbdavio iniciatyva, naudai ir interesais, todėl darbdaviui, siekiančiam riboti darbuotojo konstitucines teises, tenka pozityvioji pareiga teisingai atlyginti darbuotojui už jo teisių ribojimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga mokėti kompensaciją teisiniame reglamentavime įtvirtinta imperatyviai, ir yra ribojama laiko atžvilgiu darbuotojo nekonkuravimo laikotarpiu, kuris apima darbo santykių trukmę ir laiko tarpą jiems pasibaigus, tai lemia, kad darbuotojo nekonkuravimo pareigos laikymasis ir darbdavio kompensacija yra neatsiejamai susiję ir negali egzistuoti vienas be kito. Tai lemia, kad, sutartyje aptartu nekonkuravimo laikotarpiu darbdaviui nepradėjus mokėti nekonkuravimo kompensacijos, darbuotojui nekonkuravimo susitarimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291-684/2020.
