
Vadovaujantis Lietuvos Resublikos konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 7 straipsniu, draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant įvairius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus. Ginče siekiant įvertinti, ar viena bylos šalis kitos bylos šalies atžvilgiu piktnaudžiavo dominuojančia padėtimi, pirmiausiai turi būti apibrėžta rinka ir nustatyta, ar atsakovė gali būti laikoma užėmusia dominuojančią padėtį šioje rinkoje, o jeigu atsakymas į šį klausimą teigiamas, ar atsakovės veiksmai gali būti prilyginami piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-403/2021).
Pagal KĮ 3 straipsnio 2 dalį, dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją.
Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. gruodžio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-518-934/2024, nagrinėjo ieškovės VšĮ ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės VšĮ ,,Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija“ ieškinį atsakove AB ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras“ dėl įpareigojimo nutraukti piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi ir žalos (permokos) atlyginimo. Ieškovė byloje teigė, kad atsakovė, užimdama dominuojančią padėtį paslaugų, kurių reikia LRT radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti bei radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, rinkoje, piktnaudžiauja turima dominuojančia padėtimi, nustatydama nesąžiningai didelį mokestį už suteiktas paslaugas.
Pagal LRTĮ 5 straipsnio 6 dalį, paslaugas, kurių reikia apeliantės radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei, teikia atsakovė. Šių paslaugų teikimo, kompensavimo už jas tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Teismų nustatyta, kad atsakovė yra vienintelis subjektas Lietuvos Respublikoje, kuris turi teisę teikti paslaugas, kurių reikia apeliantei radijo ir televizijos tinklams teikti ir eksploatuoti, ir paslaugas, skirtas radijo ir televizijos programų signalams elektroninių ryšių tinklais perduoti visuomenei ir ginčo dėl to byloje nėra. Tačiau, kaip akcentavo teismai, vien dominavimo rinkoje fakto pripažinimas pats savaime nėra pakankamas atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, nenustačius jos neteisėtų veiksmų – piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi toje rinkoje ir kitų civilinės atsakomybės privalomųjų sąlygų.
Piktnaudžiavimui dominuojančia padėtimi nustatyti reikalinga įvertinti dvi sąlygas: pirma, ar ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje ir, antra, ar ūkio subjektas atlieka veiksmus, kuriuos draudžia KĮ 7 straipsnis. Nustatant pirmąją aplinkybę reikalinga apibrėžti rinką, kurioje tiriamas dominavimas, ir toje rinkoje nustatyti ūkio subjektui priskirtinas ypatybes, kurios lemia subjekto dominuojančią padėtį. Rinkos apibrėžimas reikalingas tiek užimamai procentinei daliai įvertinti, tiek ūkio subjekto įtakai toje rinkoje nustatyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-496-662/2016).
Teismai byloje konstatavo, kad apeliantė nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų KĮ 7 straipsnio taikymo sąlygas, t. y., kad atsakovė atliko veiksmus, kurie riboja konkurenciją ar nepagrįstai varžo apeliantės galimybes veikti rinkoje. Teismo pažymėta, kad atsakovė teikia paslaugas apeliantei vykdydama LRTĮ bei Vyriausybės nutarimu nustatytą pareigą, paslaugų kainą apskaičiuodama pagal nutarimu nustatytą kaštų paskirstymo ir apskaitos modelį, kas suponuoja, jog ji nėra laisva priimti sprendimus, kurie galėtų paveikti prekių (paslaugų) kainas, įėjimo į rinką galimybes ar kitas veiklos sąlygas, kurios sudarytų sąlygas konkurencijos rinkoje apribojimui. Byloje teismas darė išvadą, kad apeliantė taip pat neįrodė, o ir neįrodinėjo, kad atsakovė varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus.