Darbo ginčų komisija – privaloma ikiteisminio darbo ginčų nagrinėjimo institucija, sprendžianti individualius darbo ginčus bei kolektyvinius darbo ginčus dėl teisės. Darbo ginčų komisijos yra įsteigtos prie Valstybinės darbo inspekcijos teritorinių skyrių, jose nagrinėjami darbuotojų ir darbdavių ginčai dėl darbuotojo atleidimo, nušalinimo nuo darbo, neturtinės žalos atlyginimo ir pan. Darbo ginčų komisijos yra valstybės biudžeto lėšomis finansuojamos institucijos. Iki šiol asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos, pvz., išlaidos advokato pagalbai apmokėti, būdavo nepriteisiamos.
Buvo laikomasi nuomonės, jog ginčo sprendimas darbo ginčų komisijoje yra nemokamas (skundą padavęs asmuo neprivalo mokėti žyminio mokesčio ir pan.), todėl bylos šalių patirtų išlaidų dėl proceso klausimas net nebūdavo svarstomas. Taip pat buvo manyta, kad skundui darbo ginčų komisijai keliami reikalavimai yra minimalūs, todėl tokio pobūdžio ginčai paprastai nelaikomi sudėtingais ir šalims nėra būtina kreiptis dėl profesionalios teisinės pagalbos.
Toks reguliavimas yra įtvirtintas įstatyminiu lygiu – Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalyje, numatant, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. DK 217 straipsnio 3 dalies nuostata buvo imperatyvi: ji reiškia, kad nei darbo ginčų komisija, nei teismas neturi teisės ginčą laimėjusiai šaliai priteisti darbo ginčų komisijoje patirtų išlaidų atlyginimo iš antrosios ginčo šalies, nesvarbu, kam – darbo ginčų komisijai ar teismui – pateikiamas prašymas dėl jų atlyginimo priteisimo, nes tokia teise šie darbo ginčus dėl teisės nagrinėjantys organai įstatymų leidėjo valia nedisponuoja. Ši teisės norma buvo vienodai taikytina tiek tuo atveju, kai darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimas užbaigiamas darbo ginčų komisijoje, tiek ir tuo atveju, kai tokio pobūdžio darbo ginčas, išnagrinėtas darbo ginčų komisijoje, perkeliamas nagrinėti į teismą.
Pastaruoju metu buvo kreiptasi Į Konstitucinį Teismą su pareiškimu, prašant ištirti, ar toks reguliavimas, kai darbo ginčų komisijoje patirtos bylinėjimosi išlaidos asmenims nėra priteisiamos, atitinka Konstituciją. Nors pagal Konstitucijos 30 straipsnio nuostatas asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą turi numatyti įstatymas, tačiau Konstitucinis Teismas, šiuo pagrindu priimdamas nutarimą, pabrėžė, kad darbuotojai dažniausiai laikomi silpnesniąja darbo santykių šalimi, ypač ekonominiu požiūriu, todėl galimybė priteisti bylinėjimosi išlaidas darbo ginčų komisijose galėtų juos atgrasyti nuo savo teisių gynimo. Darbuotojai galėtų neturėti pakankamai resursų samdyti advokatą, tuo tarpu darbdavys dažniausiai turi tokias galimybes. Tokiu atveju, pralaimėjimo atveju darbuotojui tektų atlyginti darbdavio patirtas advokato išlaidas, kas dar labiau apsunkintų jo galimybes ginti savo teises. Todėl buvo pripažinta, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį bylinėjimosi išlaidos darbo ginčų komisijose nepriteisiamos, padeda užtikrinti prieinamumą teisingumui, skatina darbuotojus aktyviau ginti savo teises ir palengvina patį darbo ginčų sprendimo procesą.
Dėl šių priežasčių, Konstitucinis Teismas sprendė, jog Darbo kodekso 217 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2025 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. KT54-N11/2025 „Dėl Lietutuvos Respublikos Darbo kodekso 217 straipsnnio 3 daliea (2017 m. birželio 6 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.
