Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo darbo bylą (Nr. e3K-3-301-1120/2023), kuriuo išnagrinėjo klausimą, ar visais atvejais darbdavys gali išskaičiuoti iš darbuotojo atlyginimo išlaidas už darbdavio patirtas darbuotojo kvalifikacijos kėlimo išlaidas, esant papildomam susitarimui dėl tokių išlaidų kompensavimo.
Nagrinėtoje byloje darbuotojas ir darbdavys buvo sudarę papildomą susitarimą dėl mokymo išlaidų atlyginimo, kuriuo darbuotojas įsipareigojo atlyginti darbdavio patirtas išlaidas dėl jo kvalifikacijos kėlimo. Šiuo papildomu susitarimu buvo nustatyta, kad darbuotojas, nutraukęs darbo sutartį be svarbios priežasties anksčiau nei 12 mėnesių nuo kvalifikacijos kursų pabaigos, kompensuos darbdavio patirtas išlaidas proporcingai neišdirbtam dvylikos mėnesių terminui. Taip pat papildomame susitarime buvo nurodyta tai, kad jeigu darbo sutarties nutraukimo dieną apskaičiuotas darbuotojo skolos likutis bus mažesnis už darbuotojui mokėtiną galutinį atsiskaitymą, tuomet iš galutinio atsiskaitymo bus išskaitoma visa suma skolai padengti. Darbuotojas darbo sutartį nutraukė savo iniciatyva be svarbių priežasčių, darbdavys atliko išskaitą.
Išnagrinėjusi bylą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija nurodė, jog darbdavio teisė, esant susitarimui dėl mokymo išlaidų atlyginimo (DK 37 straipsnis), susigrąžinti lėšas, patirtas apmokant darbuotojo kvalifikacijos kėlimą, nereiškia, kad yra leidžiama bet kokiomis aplinkybėmis susitarti dėl išskaitos iš darbuotojo atlyginimo darymo. DK 150 straipsnio 1 dalyje nustatytos išsamios taisyklės, pagal kurias išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti atliekamos tik įstatymų nustatytais atvejais, todėl papildomo susitarimo dalį dėl išskaitos atlikimo galimybės teisėjų kolegija pripažino prieštaraujančia DK 150 straipsnio normai. Teisėjų kolegija vertino, ar darbo sutarties šalys galėjo nukrypti nuo imperatyvios DK 150 straipsnio normos. Įvertinusi, kad papildomas susitarimas atitinka visas DK 33 straipsnio 4 dalyje nustatytas sąlygas dėl galimybės darbo sutartyje nukrypti nuo imperatyvių įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susitarimas dėl išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio pasibaigus darbo teisiniams santykiams galimumo yra teisėtas.
Tačiau teisėjų kolegija pabrėžė, jog tai, kad išskaita buvo galima, kartu nereiškia, kad ir pats išskaitos atlikimo teisinis pagrindas pripažintinas teisėtu. Pagal kasacinio teismo praktiką, DK 37 straipsnis aiškintinas DK 29 straipsnio, įtvirtinančio darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek būtina jo darbo funkcijoms atlikti, kontekste. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tik tuomet, kai mokymo procese darbuotojas gauna žinių, kurios tiesiogiai nėra būtinos jo darbo funkcijoms atlikti. Vien tik vykdant DK 29 straipsnyje nustatytą pareigą apmokyti darbuotoją dirbti, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, darbdavio patirtos išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, todėl kasacinis teismas nusprendė bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui, kad šis įvertintų darbdavio reikalavimo atlyginti mokymo išlaidas teisėtumą.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 33 ir 37 straipsnių normas, nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių dėl darbdavės reikalavimo teisės, kad darbuotojas atlygintų dalį kvalifikacijos kėlimo kursų išlaidų, pagrįstumo, o šios aplinkybės yra esminės sprendžiant dėl šioje byloje pareikšto reikalavimo priteisti nesumokėtą darbo užmokesčio dalį.
