Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) įvertino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose mokėjimo teisinį reguliavimą, kuriuo vadovaujantis, atsižvelgiant į vaiko ugdymo įstaigos nelankymo trukmę, buvo sprendžiama dėl tėvų pareigos mokėti mokestį už vaiko maitinimą.
Teismas, sistemiškai įvertinęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1-305 „Dėl Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo tvirtinimo ir vienos dienos vaiko maitinimo normos nustatymo“ patvirtinto Mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės mokyklose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, nustatymo tvarkos aprašo 11.2 papunkčio nuostatas, nurodė, kad tais atvejais, kai vaikas nelanko įstaigos (11.2.2 ir 11.2.11 papunkčiai) mažiau nei tris dienas, mokestis už vaiko maitinimą yra skaičiuojamas, o tuo atveju, jei vaikas nelanko įstaigos tris ir daugiau dienų iš eilės, mokestis už vaiko maitinimą nemokamas (11.2.2 papunktis) ir konstatavo, kad objektyvus pateisinimas skirtingai traktuoti tėvus (globėjus), kurių vaikai įstaigos nelanko turėdami pateisinamą priežastį, negali būti susietas tik (išimtinai) su pateisinamos priežasties (atitinkamai – liga ir „kitos priežastys“) trukme.
Teismas, vadovaudamasis oficialia konstitucine doktrina, pagal kurią vertinama, ar diferencijuotas teisinis reguliavimas yra objektyviai pateisinamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo kontekste, nurodė, kad ugdymo įstaigos nelankymo trukmė per se (pati savaime) nesudaro jokio pagrindo kalbėti apie tokius tėvų (globėjų), kurių vaikai įstaigos nelanko, skirtumus, kurie sudarytų pagrindą iš jų reikalauti sumokėti mokestį už vaiko maitinimą už laikotarpį, kurį vaikas nelankė įstaigos.
Taip pat LVAT, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus objektyvumo ir proporcingumo principus pabrėžė, kad Savivaldybės taryba norminiu administraciniu aktu reglamentuodama ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaiko maitinimo mokesčio mokėjimą (nemokėjimą), turi išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvų (globėjų), kurių vaikai įstaigos nelanko turėdami pateisinamą priežastį, teisėto intereso nemokėti vaiko maitinimo mokesčio už laikotarpį, per kurį vaikas dėl pateisinamų priežasčių negali lankyti įstaigos ir dėl to maitinimo negauna, ir įstaigų intereso užtikrinti, kad vaiko maitinimo mokestis būtų mokamas visais atvejais, kai maistas buvo patiektas į įstaigą bei akcentavo, kad vienos iš paminėtų asmenų grupės interesai negali būti tenkinami kitos asmenų grupės interesų sąskaita.
Teismas išreiškė poziciją, kad proporcingumo principą atitiktų toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį tėvams (globėjams) būtų įtvirtinta pareiga apie tai, kad jų vaikas negali lankyti įstaigos ją informuoti įstaigos nustatyta tvarka per protingą terminą nuo (iki) pateisinamos priežasties atsiradimo momento, o tokios pareigos (ne)įgyvendinimas tiesiogiai būtų susietas su vaiko maitinimo mokesčio mokėjimu.
Šaltinis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2599-968/2021.
