Nesuklysime teigdami, kad gyvūnų gerovės užtikrinimas civilizuotoje ir humaniškas vertybes puoselėjančioje visuomenėje laikomas socialine norma. Deja, gyvenime pasitaikančios situacijos rodo, kad ir šiomis dienomis, asmenys nepaiso gyvūnų priežiūros reikalavimų, kankina ir žiauriai elgiasi su gyvūnais, todėl šia ypatingai jautria tema visuomenėje yra keliamos diskusijos, ne išimtis ir teismai, kuriuose teisės disputus kelia profesionalūs teisininkai.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pozicijoms išsiskiriant, į klausimą, visgi koks elgesys vertinamas žiauriu elgesiu su gyvūnu, gyvūno kankinimu, atsakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) neseniai išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą yra blanketinė teisės norma, kurios esminiai turinio elementai yra išdėstyti kitame teisės akte – Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme. Išnagrinėtoje byloje sprendžiant šunų veisėjo administracinės atsakomybės klausimą, pasak LAT, tinkamai nesirūpinus laikomais gyvūnais, t. y. nepakankamai juos šėrus ir girdžius, neatsižvelgiant į gyvūnų rūšį, amžių, fiziologiją laikant juos netinkamomis sąlygomis, nesudarius tinkamų auginimo sąlygų, laikius be apšvietimo, nesiėmus priemonių, kad būtų suteikta profesionali veterinarinė pagalba gyvūnams, toks gyvūnų savininko/laikytojo elgesys vertinamas žiauriu elgesiu su šunimis, jų kankinimu.
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens advokatui ginčijant būtinosios veterinarinės pagalbos faktą, LAT nurodė, kad daugumai iš veisėjo paimtų šunų buvo nustatyti įvairūs susirgimai, šunų oda ir kailis buvo pažeisti, šunys turėjo žaizdų, parazitų, tai kėlė gyvūnams nepatogumo jausmą, skausmą ir kančias, be kita ko, galėjo lemti gyvūno žūtį, po šunų paėmimo ir medikamentų paskyrimo gyvūnų sveikatos būklė pagerėjo ir problemos neatsinaujino, o tai reiškia, kad veterinarinė pagalba buvo būtina.
Byloje taip pat nustatyta, kad šunys buvo laikomi mažuose, nevalytuose voljeruose, kuriuose buvo pilna išmatų, kai kurių šunų bėgiojimo teritorijoje telkšojo balos, purvas ir nevalytas mėšlas, du šunys, kurie buvo laikomi palaidi aptvertoje teritorijoje, neturėjo normalių guolių ir tinkamos vietos pasislėpti, vienas šuo buvo laikomas rūsyje, nuolatinėje tamsoje, be apšvietimo, gyvūnų laikymo patalpose nebuvo ventiliacijos, paklotų ar kraiko, šunys buvo laikomi ant grindų ar būdose, laikymo patalpose buvo daug pašalinių daiktų, šiukšlių, panaudotų švirkštų, vaistų, jų taros ir pan. Be to, daugumos šunų emocinė būklė juos paėmus buvo labai sunki, šunys jautėsi netvirtai, pritūpdavo nuo staigesnio judesio, išsigąsdavo nuo didesnio garso, nemokėjo vaikščioti su pavadžiu, o juos paėmus iš veisėjo ir skyrus jiems dėmesio, jų emocinė būklė pagerėjo. Šunys nebuvo pakankamai šeriami ar girdomi, patikrinimų veisėjo veiklos vietoje metu šunys neturėjo vandens arba jis buvo labai nešvarus ir netinkamas gerti, šunys neturėjo ir pašaro, o apžiūrėjus šunis nustatyta, kad vienai kalytei trūko skysčių, kai kurių gyvūnų svoris buvo per mažas, šunys buvo išliesėję, matėsi jų kaulai, šunys po jų paėmimo ilgainiui priaugo svorio. Tai pasak Kasacinio teismo atitinka gyvūnų laikymo netinkamomis sąlygomis situaciją.
Teismas, atsižvelgęs į gyvūnų gerovės pažeidimus bei paties veisėjo nekritišką savo veiksmų vertinimą, konstatavo, kad apygardos teismas 43 šunų konfiskavimą taikė teisėtai ir pagrįstai.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. e2AT-87-976/2022
