Tikriausiai visiems nebe naujiena, kad teismai savivaldybės tarybos narių piktnaudžiavimo bylose priima skirtingus sprendimus, vienais atvejais – politikus išteisina, kitais atvejais, pripažįsta kaltais.
Paskutinėmis dienomis žiniasklaidoje nemažai dėmesio sulaukė išteisinimo byla, kurioje Kauno apygardos teismas visiškai išteisino Birštono savivaldybės merę „čekiukų“ byloje, konstatavęs, jog jos veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių, be kita ko, laikant, kad prokuratūros pateikti kaltinimai byloje nėra įrodyti. Merė buvo kaltinama, kad 2019-2021 m., eidama Birštono savivaldybės tarybos narės pareigas, suklastojo išlaidų ataskaitas apie neva patirtas degalų, interneto paslaugų, įrangos, transporto priemonės remonto išlaidas ir taip neteisėtai įgijo 6,3 tūkst. eurų.
Kadangi merė buvo išteisinta, vadovaujantis įstatymu, jai iš valstybės buvo priteista 6 tūkst. eurų advokato, padėjusio merei gintis nuo valstybės pareikšto kaltinimo, atlyginimo. Kol kas visi taškai šioje istorijoje nėra sudėti, kadangi apygardos teismo sprendimas gali būti (ir labai tikėtinai bus) skundžiamas apeliacinės instancijos teismui.
Pastebime, kad išteisindami kaltinamuosius, teismai savo sprendimuose nurodo įvairius motyvus. Vienais atvejais teismai konstatuoja, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios. Kitaip tariant, teismų vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog politikai sąmoningai piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, teismų vertinimu, negalima teigti, kad politikai suprato, kad jų veiksmai yra neteisėti, naudojo savo įgaliojimus priešingais tarnybai tikslais ar numatė, kad dėl jų veiksmų gali atsirasti didelė žala valstybei. Kitais atvejais teismai pažymi, kad savivaldybės tarybos narių atlikti veiksmai nesiekia tokio pavojingumo ir atsakomybės laipsnio, kuris pateisintų baudžiamosios atsakomybės taikymą. Tokiais atvejais teismai laikosi pozicijos, kad baudžiamoji teisė turėtų būti taikoma kaip ultima ratio priemonė, todėl siūlo politikams taikyti tarnybinę ar kitą atsakomybę.
Šiuo aspektu paminėtinas vienas garsiausių „čekutininkų“ bylų išteisinimo atvejų, kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išteisino dabartinį Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininką. Politikas kaltintas piktnaudžiavimu, suklastojant 16 tarybos nario išlaidų apyskaitų, jose įtvirtinęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie ryšio paslaugas, du televizorius, nesusijusius su savivaldybės politiko veikla. Kasacinės instancijos teismo sprendime politiko atžvilgiu konstatuota, kad nenustatytas vienas iš esminių piktnaudžiavimo sudėties požymių – didelė žala. Taip pat, teismo nuomone, socialdemokratų lyderiui inkriminuotas nusikaltimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, nes M. Sinkevičius grąžino nepagrįstai panaudotas lėšas.
Asmenims, kuriems baudžiamoji atsakomybė netaikoma, padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas civilinėse bylose per LR civiliniame kodekse įtvirtintą nepagrįsto praturtėjimo institutą, pagal kurį asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta.
Savivaldybės tarybos narių įgaliojimai „čekutininkų“ bylose
„Čekutininkų“ bylose tiek esami, tiek buvę savivaldybių tarybų nariai sulaukė nemalonumų po to, kai buvo paviešinta informacija, jog jie, naudodamiesi valstybės tarnautojo statusu, savo tarybos nario veiklai skirtas mokesčių mokėtojų lėšas pasisavindavo pačiais įvairiausiais būdais, kaip taisyklė, dažniausiai tai buvo daroma savivaldybei teikiant didelius degalų čekių kiekius ir deklaruojant, kad degalai buvo skirti jų tarnybinei veiklai. Vis dėlto, vėlesnis tarybos narių veiklos patikrinimas atskleidė, kad dalis šių čekių neatspindėjo realiai patirtų tarybos narių išlaidų – jie buvo apmokėti kitų asmenų lėšomis, pavyzdžiui, artimųjų ar tiesiog degalinėse atsiskaičiusių ir degalų čekius atsitiktinai palikusių klientų.
Savivaldybių tarybos narių veiklą reguliuojančiame LR vietos savivaldos įstatyme buvo nustatyta, kad tarybos nariui su jo, kaip tarybos nario, veikla susijusioms kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto, biuro patalpų nuomos išlaidoms apmokėti, kas mėnesį gali būti skiriama išmoka. Savivaldybių tarybos nariai pasinaudodavo šiuo reguliavimu, prašydami administracijos skirti papildomas išmokas už išlaidas, kurioms pagrįsti pateikdavo kuro čekius, tą pačią dieną piltus keletą kartų skirtingų rūšių kurui (benzinas, dyzelinas, dujos), apmokėtus iš daugybės skirtingų asmenų kortelių, kitais atvejais – pateikdavo iš artimiesiems priklausančių įmonių pirktų prekių kvitus, kvitus už asmeninėms reikmėms įgytus daiktus, buitinę techniką ir pan.
Teismų nagrinėtose bylose „čekutininkai“ buvo laikomi pažeidę LR Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, LR viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, kurie numato, kad valstybės tarnyboje dirbantys asmenys privalo nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, kad toks konfliktas yra; nesinaudoti tarnybinėmis pareigomis ar tarnybiniu statusu asmeninei naudai gauti. Taip pat šios kategorijos bylose politikai būdavo laikomi pažeidę LR valstybės politikų elgesio kodekso 4 straipsnio 1, 3, 5, 7 punktus, įpareigojančius išlaikyti pagarbą žmogui ir valstybei, tarnauti visiems žmonėms teisingai, pareigas eiti sąžiningai ir laikytis aukščiausių elgesio standartų, nekelti abejonių dėl skaidrumo ir sąžiningumo, elgtis deramai pagal einamas pareigas, vengti situacijų, kai politiko elgesys kenktų jo ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, reputacijai ir autoritetui, laikytis pavyzdingo elgesio, nesavanaudiškumo standartų.
Baudžiamasis teisinis reguliavimas
Bylose, kuriose buvo svarstoma dėl „čekutininkų“ baudžiamosios atsakomybės, prokurorai politikų atžvilgiu inkriminavo keletą skirtingų Lietuvos Respublikos (BK) straipsnių. Sunkiausias iš „čekutininkų“ bylose inkriminuojamų nusikaltimų buvo BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytas piktnaudžiavimas. Ši nuostata taikoma valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus, siekia turtinės ar kitokios asmeninės naudos ir dėl to padaro didelę žalą valstybei.
Šalia baudžiamosios atsakomybės už piktnaudžiavimą, šios kategorijos bylose taip pat inkriminuojama ir BK 300 straipsnio 1 dalis, numatanti atsakomybę už dokumentų suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu. Kaip pavyzdžiui, savivaldybės tarybos nariai už panaudotas savivaldybės nario tarnybines lėšas (kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto ar biuro patalpų nuomos išlaidas) privalėdavo teikti ataskaitas savivaldybei. Be abejo, šiose ataskaitose politikai privalėjo nurodyti tik realiai patirtas tarnybos išlaidas, tačiau paaiškėjus, kad savivaldybei būdavo teikiami ataskaitose (ar kituose analogiškuose dokumentuose) tikrovės neatitinkantys duomenys, t. y. šias išlaidas patirdavo ne tarybos nariai, o visiškai kiti asmenys, tokia savivaldybės narių veikla prokurorų buvo įvertinta kaip dokumentų klastojimas.
Įdomumo dėlei galima paminėti, kad valstybės lėšos atskirų savivaldybės tarybos narių buvo savinamos nuo kelių šimtų iki keliolikos tūkstančių eurų, kai kuriose bylose politikai įtariami kelias dešimtis kartų klastoję dokumentus. Nors pavieniais atvejais turtinė žala nebuvo didelė, tačiau tokiais nusikaltimais buvo padaryta didelė neturtinė žala valstybei – sunaikintas pasitikėjimas vietos savivaldos institucijomis, sumenkintas jų autoritetas ir sukurtas įspūdis, jog politinė valdžia turi galimybę ne tik įžūliai, bet ir lengvai piktnaudžiauti mokesčių mokėtojų lėšomis.
Reglamentavimo pasikeitimas ir jo problematika
Iki atgarsio apie „čekutininkams“ taikomą baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą, siekiant turtinės naudos, pagal BK 228 straipsnio 2 dalį viena iš alternatyvių bausmių buvo numatytas laisvės atėmimas iki 7 m. Seimui nubalsavus už šios įstatymo normos pakeitimus, galimo laisvės atėmimo terminas sumažintas iki 6 metų (redakcija įsigaliojo nuo 2025 m. spalio mėn.). Tai reiškia, kad Seimas atliko pakeitimus, kuriais piktnaudžiavimas savanaudiškais tikslais iš sunkaus nusikaltimo buvo pripažintas apysunkiu (lengvesnės formos) nusikaltimu.
Šis pakeitimas „čekutininkų“ bylose yra itin reikšmingas, kadangi BK numato galimybę apysunkį nusikaltimą padariusius asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, pvz., laidavimo pagrindu, kai, tuo tarpu, sunkaus nusikaltimo padarymo atveju atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra negalimas. Pagal teisę, švelnesnis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, todėl, tokiu būdu buvo sudarytos galimybės „čekutininkams“ formaliai padarius veikas, atitinkančias piktnaudžiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymius, taip pat padariusiems valstybės institucijoms didelę neturtinė žalą, pakertant pasitikėjimą valstybės institucijomis, sumenkinant jų autoritetą visuomenėje ir pan., išvengti realios bausmės. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju apkaltinamasis nuosprendis nepriimamas, asmuo nuo atsakomybės yra atleidžiamas, o civilinis ieškinys dėl patirtos žalos baudžiamojoje byloje, paliekamas nenagrinėtu.
Derėtų pastebėti, kad civilinio ieškinio nenagrinėjimas baudžiamojoje byloje neužkerta kelio reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka, tačiau tokia situacija turi kitų akivaizdžių neigiamų padarinių – valstybės institucija, kuri realiai patyrė turtinę žalą, turi pati inicijuoti bylą civiliniame procese, patirti papildomas finansines išlaidas – žyminį mokestį, teisinės pagalbos išlaidas, kas valstybės institucijoms sudaro papildomą finansinę ir administracinę naštą.
Be to, kaip nuogąstauja teisininkų bendruomenės atstovai, net ir pateikus ieškinį civilinio proceso tvarka, pvz., naudojantis jau minėtu nepagrįsto praturtėjimo institutu, iš esmės lieka neišspręstas valstybės institucijų patirtos neturtinės žalos klausimas. Sunku paneigti, kad vietos savivaldos institucijos dėl tokio akiplėšiško tarnautojų elgesio patyrė didelę neturtinę žalą – aiškiai ir dideliu mastu sumenko valstybės institucijų prestižas. Tačiau, netaikant asmenims baudžiamosios atsakomybės, nebelieka teisinio pagrindo dėl tokio politikų elgesio valstybės institucijoms reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, todėl institucijų patirtos neturtinės žalos atlyginimas, politikus išteisinus, taip ir lieka tik regimybe.
Parengta pagal:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47-648/2025
2. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-234-870/2025.
3. Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartį, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251-579/2025.
