Teismo įsakymas yra galimybė kreditoriui greičiausiu būdu ir mažiausiomis sąnaudomis (mokamas žyminis mokestis bylose dėl teismo įsakymų – ketvirtadalis sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dešimt eurų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 7 punktas) prisiteisti skolą iš skolininko. Būtina įsivertinti, kad ne dėl bet kokio reikalavimo teismas gali priimti teismo įsakymą, kadangi pagal CPK 431 straipsnio 1 dalį dėl teismo įsakymas gali būti paduodamas dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kitų). Pagal CPK 431 straipsnio 2 dalį, pareiškimas dėl teismo įsakymo negali būti nagrinėjamas, jeigu: 1) pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o skolininkas reikalauja ją įvykdyti; 2) yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti dalį prievolės; 3) skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė; 4) skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos; 5) kreditoriaus reikalavimas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties ir bendros vartojimo kredito kainos metinė norma neatitinka Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendrai vartojimo kredito kainai taikomų reikalavimų; 6) prašomi priteisti delspinigiai (pavėluoto mokėjimo palūkanos) viršija Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytą pavėluoto mokėjimo palūkanų normą.
Kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo būtina įsivertinti, kad net ir teismui priėmus teismo įsakymą, pagal CPK 431 straipsnio 3 dalį, paaiškėjus, kad skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus pareiškimą palieka nenagrinėtą.
Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką asmens teisė būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam yra viena iš asmens teisės į teisingą teismą garantijų. Teisė į teisingą teismą – ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos saugoma vertybė, todėl kasacinio teismo praktikoje dėl procesinių dokumentų įteikimo instituto nuosekliai remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Į šias principines nuostatas turi būti atsižvelgiama teismui konkrečioje byloje taikant civilinio proceso teisės normas, nustatančias procesinių dokumentų įteikimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3-7-16-313/2019 16–22 punktus).
Asmens teisei būti informuotam apie teismo procesą ir būti išklausytam – pateikti bylą nagrinėjančiam teismui argumentus savo interesų gynybai – užtikrinti yra skirtas CPK XI skyriaus antrame skirsnyje įtvirtintas procesinių dokumentų įteikimo institutas. CPK 122 straipsnis reguliuoja procesinių dokumentų įteikimo vietą, o CPK 123 ir 124 straipsniai – įteikimo tvarką ir įteikimo patvirtinimą.
CPK numato skirtingas procesinių dokumentų įteikimo taisykles fiziniams ir juridiniams asmenims. CPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami Juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą procesinių dokumentų įteikimo adresą arba kai įteikiama elektroninių ryšių priemonėmis.
CPK 123 straipsnis reglamentuoja procesinių dokumentų įteikimo tvarką. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui; kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Pastaroji teisės norma nustato procesinių dokumentų įteikimą pagal įstatymą, netikrinant, ar dokumentas faktiškai buvo asmeniui įteiktas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 26 punkte pažymėjo, kad CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta būtina dokumentų įteikimo siunčiant juos juridinio asmens buveinės adresu sąlyga – kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta. Taigi, įstatymo leidėjo valia šis teisine fikcija grindžiamas dokumentų įteikimo būdas nustatytas kaip subsidiarus, t. y. gali būti taikomas tik tais atvejais, kai teismas išnaudojo kitas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytas procesinių dokumentų įteikimo galimybes. Taip pat šios nutarties 29–30 punktuose išplėstinė teisėjų kolegija nurodė, kad teismas, prieš taikydamas CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą dokumentų įteikimo būdą, turi imtis priemonių, kad įteiktų procesinius dokumentus juridiniam asmeniui kitais teismui žinomais adresais, t. y., nepavykus faktiškai įteikti procesinio dokumento juridinio asmens registruotos buveinės adresu, teismas turi išnaudoti kitas jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus kitų byloje dalyvaujančių asmenų nurodytais, juridinio asmens vadovo gyvenamosios vietos adresais, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis ir kt. Tik išnaudojus šias galimybes procesiniai dokumentai gali būti pripažinti įteiktais praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo į juridinio asmens registruotą buveinę (CPK 123 straipsnio 4 dalis).
Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias procesinių dokumentų įteikimą juridiniam asmeniui, taip pat yra nurodęs, kad juridiniam asmeniui taikoma pareiga atskleisti duomenis, be kita ko, apie savo buveinę, Juridinių asmenų registrui; juridinis asmuo turėtų taip pat pasirūpinti, kad jo buveinėje būtų sudarytos sąlygos priimti procesinius dokumentus ir kitą korespondenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-1075/2018 24 punktas; 2019 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-16-313/2019 28 punktas).
Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, turintis civilinį procesinį veiksnumą, procesiniai dokumentai įteikiami jam asmeniškai (CPK 123 straipsnio 1 dalis). Kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato jo gyvenamosios vietos ar kitu nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu ar darbo vietoje, procesinis dokumentas yra įteikiamas kuriam nors iš kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių (vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui ir pan.), išskyrus atvejus, kai byloje šeimos nariai turi priešingą teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, o jeigu ir jų nėra, – darbovietės administracijai. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas jo nurodytos gyvenamosios vietos ar kitu jo nurodytu procesinių dokumentų įteikimo adresu, procesinį dokumentą pristatantis asmuo jį įteikia fizinio asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Tais atvejais, kai fizinio asmens gyvenamosios vietos ar kitas nurodytas procesinių dokumentų įteikimo adresas sutampa su fizinio asmens deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, procesiniai dokumentai įteikiami vieną kartą. Jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka, jį pristatantis asmuo pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus palieka adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir tai nurodo teismui grąžintinoje pažymoje. Procesinis dokumentas šiuo atveju laikomas įteiktu praėjus 30 dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje (CPK 123 straipsnio 3 dalis).
Procesinių dokumentų, paliktų asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, laikymas įteiktais pagal įstatymą praėjus trisdešimt dienų nuo jų palikimo dienos, nepaisant to, kad asmuo faktiškai procesinių dokumentų neatsiėmė ir jie buvo grąžinti teismui, savo esme yra įteikimo fikcija. Dėl šios priežasties aiškinant ir taikant CPK 123 straipsnio 3 dalies nuostatą ,,jeigu procesinis dokumentas negali būti fiziniam asmeniui įteiktas šioje dalyje nustatyta tvarka“ turi būti atsižvelgiama į teismo rūpestingumą ir pareigą informuoti šalis apie teisminį procesą. Ši pareiga bus pažeista, jeigu teismas laikys procesinius dokumentus, paliktus asmens deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, įteiktais pagal įstatymą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti asmens gyvenamojoje vietoje, nesiėmęs papildomų priemonių. Tokios praktikos laikosi apygardų teismai, nagrinėdami atskiruosius skundus, susijusius su procesinių dokumentų įteikimu skolininkui, pvz., Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1116-618/2022.
Nepavykus realiai įteikti procesinio dokumento fizinio asmens gyvenamosios vietos adresu, teismas turi išnaudoti kitas, jam prieinamas protingas priemones, pvz., siųsti dokumentus į asmens darbovietę ar kitą asmens buvimo vietą, naudotis elektroninėmis įteikimo priemonėmis, įteikti dokumentus asmeniui atvykus į teismą ir kt. Tik išnaudojęs šias galimybes teismas siunčia procesinius dokumentus į fizinio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, suformavęs specialią pašto siuntą, kuri leistų palikti pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir vėliau laikyti, kad procesiniai dokumentai yra įteikti praėjus trisdešimt dienų nuo pranešimo apie įteiktinus procesinius dokumentus palikimo adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje.
Taikant procesinių dokumentų įteikimo instituto nuostatas bylose dėl teismo įsakymo, turi būti atsižvelgta ir į šių bylų specifiką, be kita ko, į tai, kad teismas, priimdamas įsakymą, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis), o skolininkas turi teisę, gavęs teismo įsakymą, pateikti prieštaravimus, kuriuos pareiškus teismo įsakymas negali įsiteisėti (CPK 439 straipsnis). Taigi, visais atvejais turi būti įvertinama, ar galimybės skolininkui prieštarauti dėl teismo įsakymo nesuteikimas ir kreditoriaus reikalavimų tenkinimas jų pagrįstumo neįvertinus ginčo teisenos tvarka nepažeidžia proporcingumo ir šalių interesų derinimo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-520-469/2018 25 punktą).
