Naujienos - 2022.05.20
Naujienos - 2022.05.20

Įmonės vadovas, lizinguojamas automobilis ir įmonės bankrotas

Sėkmingai atstovavome klientę – bankrutuojančią įmonę – byloje prieš buvusį bankrutuojančios įmonės vadovą. Įmonė lizingavo prabangų automobilį, lizingui buvo išmokėjusi didžiąją dalį automobilio vertės, buvo likę išmokėti apie 12 % automobilio vertės, ir automobilis būtų tapęs įmonės nuosavybe. Tačiau nutiko bankrotas.

Įmonės vadovas, žinodamas apie įmonės bankrotinę situaciją bei tai, kad įmonė yra skolinga darbuotojams bei kitiems kreditoriams, nusprendė parodyti gerą valią ir perimti automobilio lizingo sutartį savo vardu, taip esą sumažindamas įmonės skolinius įsipareigojimus – juk įmonei tuomet nebereikės sumokėti likusių lizingo įmokų, kurios sudarė 12 % automobilio vertės. Tad įmonė pardavė įmonės vadovui lizinguojamą automobilį pagal PVM sąskaitą faktūrą, įmonės vadovas turėjo pagal šią sąskaitą atsiskaityti su įmone, įmonė būtų gavusi apyvartinių lėšų ir visi būtų patenkinti. Tačiau įmonės vadovas nemokėjo įmonei už automobilį – kadangi įmonė jam, kaip ir kitiems darbuotojams buvo skolinga, jis atliko užskaitą – tad nei įmonė, nei kiti jos kreditoriai negavo jokių piniginių lėšų, įmonė atsiskaitė išskirtinai tik su vienu kreditoriumi – įmonės vadovu, o įmonės vadovas, sumokėjęs lizingui likusius 12 % lizingo įmokų, įgijo nuosavybės teise prabangų automobilį, kurio didžiąją dalį vertės jau buvo išmokėjusi įmonė.

Bankroto administratoriui kreipusis į teismą, įmonės vadovas gynėsi, kad nebuvo jokio lizinguojamo automobilio pardavimo pagal PVM sąskaitą faktūrą, kadangi automobilis tuo metu vis dar priklausė lizingo bendrovei, o ne įmonei. Buvo teigiama, jog PVM sąskaita faktūra išrašyta per klaidą, todėl įmonės vadovas neprivalėjo atsiskaityti su įmone už įgytą turtą, tad ir įskaitymų esą nebuvo. Džiugu, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nesutiko su tokia įmonės vadovo pozicija. Abiejų instancijų teismai pažymėjo, jog susitarimas dėl atsakovo mokėtinos kainos už perleistas turtines teises buvo ne tik šalių pasiektas, bet ir didžiąja dalimi įvykdytas – buvo atliekami įskaitymai už perleistą automobilį, tad teigti, jog automobilio pardavimo nebuvo tiesiog nėra pagrindo.

Ieškiniu šioje byloje ieškovė siekė nuginčyti ieškovės ir atsakovo atliktus įskaitymus – tokiu atveju atsakovas privalėtų sumokėti ieškovei pinigines lėšas už automobilį, kurios būtų skirtos atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovas stotų į bendrą eilę su kitais kreditoriais. Atsakovas teigė, kad jo prašymai atlikti įskaitymus negali būti laikomi sukeliantys teisinius padarinius, nes: nė vienas iš byloje esančių prašymų nėra jo pasirašyti; nėra jokių kitų pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas kokiu nors kitu būdu būtų išreiškęs savo valią šiems teisiniams veiksmams atlikti, pats atsakovas yra nurodęs, kad neturėdamas teisinių žinių, įskaitymų neatlikinėjo. Tačiau teismai šiuo atsakovo argumentus atmetė, nurodydami, kad tiek automobilio pirkimo – pardavimo sąskaita, tiek įskaitymai buvo įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, atsakovas, kaip įmonės vadovas, negalėjo apie juos nežinoti, o ir buvę įmonės darbuotojai paliudijo, kad visi veiksmai buvo atliekami su vadovo žinia.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tenkino ieškovės reikalavimą panaikinti ieškovės ir atsakovo atliktus įskaitymus – buvęs įmonės vadovas privalo sumokėti įmonei už įsigytą automobilį pinigines lėšas ir su savo kreditoriniu reikalavimu stoti į bendrą eilę su kitais kreditoriais.

Šaltinis: Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1100-936/2022.