Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė dėl teisės normų, reglamentuojančių teisės į atvaizdą apsaugą ir šios teisės ribojimus, aiškinimo ir taikymo policijos darbo realybės laidos „Farai“ transliacijos atveju.
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl teisės į atvaizdą pažeidimo ir nurodė, kad TV3 televizijos laidoje „Farai“ jis buvo parodytas du kartus per televiziją nesant jo sutikimo.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad ieškovui esant viešojoje vietoje ir supratus, kad yra filmuojamas darant policijos pareigūnų darbo vaizdo įrašą, neišreiškus prieštaravimo dėl filmavimo ar nufilmuotos medžiagos transliavimo, pastarasis konkliudentiniais veiksmais sutiko būti filmuojamas, kartu sutiko, kad vaizdo įrašas būtų viešinamas. Visgi, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavo, kad teismai sutikimą būti filmuojamam su sutikimu viešai transliuoti vaizdo įrašą sutapatino nepagrįstai.
Teismas nurodė, kad asmens konkliudentiniai veiksmai – neprieštaravimas filmavimui – negali būti savaime vertinami kaip sutikimas ir viešai rodyti filmuotą medžiagą, kitaip tariant, jei asmuo, matydamas ir suvokdamas, kad yra filmuojamas, neišreiškia nesutikimo dėl filmuotos medžiagos transliavimo, tai nesudaro pagrindo vertinti, kad buvo duotas sutikimas ir filmuotą medžiagą transliuoti, juolab kad filmuojamas asmuo negali žinoti, kokio turinio, apimties bus ši medžiaga, kaip ji bus sumontuota, kaip pateikta (paminint ar ne filmuoto asmens duomenis, rodant ar ne jo veidą, komentuojant ar ne rodomą filmuotą medžiagą).
Kasacinis teismas taip pat akcentavo EŽTT praktiką, pagal kurią būtina pateikti įrodymus, kad buvo gautas asmens sutikimas būti užfiksuotam vaizdo įraše ar, kad kadrai būtų transliuojami per televiziją bei pažymėjo, kad pareigą įrodinėti sutikimo atlikti tokius veiksmus gavimą turi atsakovas bei pabrėžė, kad teismai nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nurodydami, kad ieškovas, ne atsakovė, turėjo būti aktyvus – siekdamas, kad nebūtų parodytas per televiziją, turėjo reikšti prieštaravimus, bei aktyvumo stoką prilygino sutikimui.
Teismas taip pat išaiškino, kad kilus klausimui dėl teisės į atvaizdą ribojančios normos taikymo (kuomet asmens sutikimas nereikalingas), būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ir netaikyti nurodytos teisės normos formaliai, pvz., tik konstatavus, kad fotografuota ne privačioje teritorijoje, kadangi asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo. Esant saviraiškos laisvės ir privataus gyvenimo teisių konkurencijai būtina išlaikyti šių pusiausvyrą įvertinant, ar filmuota medžiaga prisideda prie visuotinės reikšmės diskusijos, pateikta informacija būtina demokratinėje visuomenėje, koks yra pranešimo dalykas, gavimo būdas ir teisingumas, kokia publikacijos forma ir turinys, ar žurnalistai veikė sąžiningai, laikėsi etikos principų. Itin reikšminga įvertinti ar asmens filmavimas ir vaizdo įrašo transliavimas nebuvo vien siekis gauti ekonominės naudos, patenkinti visuomenės smalsumą.
Be to teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika, pažymėjo, kad nors filmavimas gali būti objektyvus ir atspindėti objektyvią įvykių realybę (pvz., pažeidimo padarymo faktą), nufilmuota medžiaga gali būti parodyta tokiu būdu, koks ne tik gali žeminti asmens garbę ir orumą, bet ir visiškai iškreipti visą vaizdo įrašo kontekstą, o tai gali būti laikytina rimtu įsibrovimu į asmeninį gyvenimą asmens, kuris nesiekia viešumos.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-278-403/2020.
