Siekiant patvirtinti arba paneigti spėjamo vaiko tėvo ir vaiko biologinį ryšį DNR ekspertizė yra neabejotinai reikšmingas įrodinėjimo šaltinis, tačiau galimybė priverstinai atlikti šią ekspertizę civilinio proceso įstatyme nėra nustatyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad specialiųjų procesinių prievartos priemonių nenumatymas ir galimybės panaudoti bendrąsias proceso įstatyme įtvirtintas prievartos priemones nebuvimas siekiant užtikrinti DNR ekspertizės, skirtos biologiniam tėvystės ryšiui patvirtinti ar paneigti, atlikimą paaiškintinas, inter alia, būtinybe garantuoti konstitucinės teisės į kūno neliečiamumą ir vientisumą, įtvirtintos Konstitucijos 21 straipsnyje, užtikrinimą – šios konstitucinės teisės sudėtinė dalis yra ta, kad su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į aptartą konstitucinę teisę įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo kontekste, išaiškino, kad nutarties skirti DNR ekspertizę priėmimo faktas sudaro prielaidas panaudoti procesinę prievartą prieš vaiko tėvus, veikiančius kaip vaiko atstovus pagal įstatymą ir (ar) savo vardu, todėl tokios nutarties priėmimas yra nesuderinamas su konstitucine teise į kūno neliečiamumą ir vientisumą, jeigu vaiko tėvai, sprendžiant klausimą dėl tokios ekspertizės skyrimo, išreiškia nesutikimą su jos skyrimu.
Teisinėje sistemoje neįtvirtinus priverstinių priemonių tėvystei nustatyti DNR tyrimais, kyla klausimas, kaip turi būti apsaugomi asmens, siekiančio tėvystės nustatymo, interesai ir kaip jie vertintini geriausių vaiko interesų kontekste?
Tėvystės nustatymo atveju paminėtinas CK 3.148 straipsnyje ir CPK 389 straipsnyje įtvirtintas atsisakymo atlikti DNR ekspertizę pasekmių reguliavimas, kuriuo vadovaujantis spėjamo vaiko tėvo (atsakovo) atsisakymas gali būti vertinamas kaip papildomas argumentas, kartu su kitais įrodymais pripažįstant vaikui tėvystę be genetinių tyrimų. Tokios ekspertizės atsisakymo pasekmės yra pripažįstamos ir EŽTT praktikoje.
Visiškai kitokia situacija yra bylų dėl tėvystės nuginčijimo atvejais, kuomet siekiama paneigti vaiko gimimo įrašo duomenis apie jau patvirtintą vaiko kilmę ir jos pagrindu atsiradusias vaiko teises. Pagal Lietuvos teisinę sistemą, tėvystės nuginčijimo pagrindas – teismo į(si)tikinimas, kad asmuo, kurio tėvystė ginčijama, nėra vaiko biologinis tėvas, visgi tai nėra savaime pakankamas pagrindas nuginčyti tėvystę visais atvejais, kadangi psichologiniame kontekste vaikui gali būti svarbesnis emocinis ryšys su asmeniu, kurį jis laiko tėvu, nei kraujo ryšys, o tokiu atveju vadovaujamasi vaiko interesų prioriteto principu. Kasacinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad sprendžiant klausimus dėl tėvystės nuginčijimo, svarbiausi yra paties vaiko interesai, o biologinės tėvystės nustatymas, nebūtinai reiškia veikimą geriausiais vaiko interesais, taigi vaiko interesai gali būti teisėtas pagrindas riboti asmens teisę nuginčyti savo tėvystę, kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą sudėtinę dalį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose, kuriose atsisakyta nuginčyti asmens, nesančio vaiko biologiniu tėvu, tėvystę, suformulavo tokius kriterijus:
– susiformavęs emocinis, socialinis vaiko ir teisinio tėvo, siekiančio nuginčyti tėvystę, ryšys, paneigiantis biologinės tėvystės svarbą vaiko interesų kontekste;
– vaiko amžius, t. y. kuo vyresnis vaikas, tuo stipresnis tėvystės pagrindu susiformavęs ryšys (pvz., dešimties ar keturiolikos metų amžiaus vaiko net ir esant silpnam emociniam ryšiui su tėvu, kuriam jau buvo apribota tėvų valdžia šio vaiko atžvilgiu, teismas atsisakė nuginčyti tėvystę);
– vaiko nuomonė, t. y. (ne)noras išsaugoti ryšį su teisiniu tėvu;
– galimybė nustatyti biologinį vaiko tėvą (pagal LAT teismų praktikoje nesudaroma galimybės nuginčyti tėvystę asmeniui, nesančiam biologiniu vaiko tėvu, bet pripažinusiam tėvystę pareiškimu, jei vaiko biologinio tėvo nustatymas byloje neaiškus ir, nuginčijus tėvystę, vaikui kiltų grėsmė likti be tėvo);
– teisinio tėvo veiksmai, t. y. dėl kokių priežasčių buvo pripažinta tėvystė, ar jam buvo žinoma, kad jis galimai nėra vaiko tėvas ir pan., ar jis rūpinosi vaiku, kaip juo rūpinosi ir t. t. (sprendžiant teisių apribojimo proporcingumo klausimą, be kita ko, gali būti reikšminga tai, kokiu būdu buvo patvirtinta byloje ginčijama tėvystė (įstatyme įtvirtintos prezumpcijos pagrindu, savanorišku pripažinimu ar teismo sprendimu), ar ieškovas ėmėsi veiksmų atitinkamam procesui laiku inicijuoti, kada jam tapo žinoma apie tai, kad jis nėra biologinis vaiko tėvas).
Vaiko motinos ir (ar) asmens, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip vaiko tėvas, DNR ekspertizės atsisakymas, kuomet asmuo, laikantis save vaiko tėvu, pareiškia ieškinį, kuriuo jis ginčija kito asmens tėvystę, pripažintą pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, ir siekia nustatyti savo tėvystę, gali būti kartu su kitais įrodymais įvertintas kaip įrodymas, kad asmuo, vaiko gimimo įraše įrašytas kaip vaiko tėvas, nėra vaiko biologinis tėvas, tačiau aplinkybių, susijusių su biologinių ryšių tarp ginčo šalių ir vaiko nustatymu, ištyrimo ir įvertinimo nepakanka sprendžiant tokio ieškinio reikalavimų pagrįstumo klausimą – pirmiausia turi būti įvertinti vaiko interesai ir galimos biologinės tėvystės nustatymo atitiktis geriausiems vaiko interesams, be to, turi būti įvertinti ginčo šalių interesai ir, kiek tas objektyviai įmanoma, užtikrinta visų suinteresuotų asmenų interesų pusiausvyra, prioritetą teikiant vaiko interesams.
Šaltiniai:
2015 m. birželio 25 d. sprendimas byloje Canonne prieš Prancūziją, peticijos Nr. 22037/13;
2016 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Mandet prieš Prancūziją, peticijos Nr. 30955/12;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-387-916-2020.