Ar byloje šalis turi galimybę savo teises gintis nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, kai šalys yra pasirašiusios sutartį? Ar sutarties faktas pats savaime paneigia galimybę nepagrįsto praturtėjimo taikymui?
Nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuoja CK 6.242 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinat, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, t. y. kreditoriui iš skolininko priteisiama jo turėta turtinė nauda, į kurią turi teisę kreditorius. Ieškiniui dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinti turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos.
Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas; 2017 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2017, 18 punktas; 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018, 28 punktas).
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-176-378/2022, 50 punktas).
Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos, tačiau kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-393-915/2019 18 punktą; 2019 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019 18 punktą; 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-421/2021 34 punktą, kt.).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-313/2023 konstatuota, kad žemesnės instancijos teismai nepagrįstai sprendė, jog atsakovė (patikslintu priešieškiniu prašydama teismo priteisti iš ieškovės 10 793,10 Eur kaip be pagrindo įgytą turtą, nurodydama, kad ji yra permokėjusi ieškovei 10 793,10 Eur, nes nuo 2014 m. vasario mėnesio iki 2019 m. liepos mėnesio ieškovė neteisingai skaičiavo ir skirstė pastate esančias patalpų naudotojams patirtas komunalinių paslaugų išlaidas, t. y. skaičiavo mokesčius nuo didesnio ploto, nei faktiškai naudojo atsakovė) neįrodė vienos iš esminių nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – negalėjimo apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais remiantis sutartiniais šalių įsipareigojimais). Atsakovė byloje įrodinėjo, kad jos atlikti mokėjimai už komunalines paslaugas viršijo šalių sutartinius įsipareigojimus, šie mokėjimai negalėjo būti laikomi patenkančiais į tarp šalių pasirašytos sutarties ribas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.237 straipsnį, priešieškinio pagrįstumui spręsti nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su nepagrįsto praturtėjimo dydžio nustatymu. Teismams, neatskleidus bylos esmės, kasacinis teismas panaikino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis liko neišspręstas atsakovės priešieškinio pagrįstumo klausimas, ir šią bylos dalį grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
