Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje daikto sulaikymo teisė yra viena iš įstatyme įtvirtintų savigynos formų, kuri kartu atlieka ir prievolių įvykdymo užtikrinimo funkciją. Ši teisė pasižymi daiktinei teisei būdingais bruožais – absoliutumu, ryšiu su daiktu ir sekimu paskui daiktą, todėl teisėtai atsiradusi ir galiojanti sulaikymo teisė neišnyksta vien dėl daikto savininko pasikeitimo.
Šiame straipsnyje aptariamas daikto sulaikymo teisinis reglamentavimas pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) bei išsamiai analizuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) išaiškinimai dėl sulaikymo teisės sekimo paskui daiktą, ypač situacijose, kai sulaikytas daiktas perleidžiamas tretiesiems asmenims.
CK 1.138 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka ir būdais gina teismas. Tačiau CK 1.139 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis, t. y. ginant savo civilines teises leidžiama panaudoti savigyną, bet tik šio kodekso numatytais atvejais. Taigi savigyna yra įstatymo leidžiama, tačiau ribotai taikoma savo teisės gynimo forma. Viena iš tokių formų – daikto sulaikymo teisė. CK 6.69 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos. Taigi prievolinį pagrindą įtvirtina CK 6.69 straipsnis, o sulaikymo teisės turinį ir įgyvendinimą reglamentuoja daiktinės teisės normos – CK 4.229–4.235 straipsniai.
CK 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas. LAT yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.229 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus kriterijus sulaikymo teisė atsiranda ir gali būti įgyvendinama esant šių aplinkybių visumai: (i) kreditorius turi reikalavimo teisę į skolininką; (ii) reikalavimo teisė yra vykdytina; (iii) kreditorius valdo skolininkui priklausantį daiktą; (iv) kreditorius yra teisėtas to daikto valdytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013).
CK 4.20 straipsnyje nustatyta, kad daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. Sulaikymo teisė, nors kyla iš prievolinių santykių, savo turiniu taip pat yra daiktinė teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 3 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020 aiškiai pažymėjo, kad daikto sulaikymui, kaip vienai iš daiktinių teisių, yra būdingi daiktinių teisių bruožai: absoliutumas, ryšys su daiktu, sekimas paskui daiktą. Minėtoje nutartyje išaiškinta, kad šios teisės seka paskui (lydi) daiktą. Tai reiškia, kad, sekdama paskui daiktą, po savininko pasikeitimo ši teisė, kaip susieta su daiktu, nenustoja galios vien dėl savininko pasikeitimo, t. y. ji galioja ir naujajam savininkui, išskyrus atvejus, jeigu dėl konkretaus perleidimo pagrindo įstatymas reglamentuoja, kad sulaikymo teisė pasibaigia. Tai yra esminė doktrininė ir praktinė išvada: teisėtai atsiradusi sulaikymo teisė yra susieta su daiktu, o ne su konkrečiu savininku.
CK 4.48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje 2020 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, konstatavo, kad tai reiškia, jog jeigu perleidžiamas daiktas yra apsunkintas sulaikymo teise, tai ji kaip daikto suvaržymas pereina naujajam savininkui, o atitinkamai daikto sulaikymo teise prieš skolininką besinaudojantis teisėtas valdytojas šia teise gali naudotis prieš naująjį daikto savininką, kuris po daikto perleidimo yra daikto sulaikymo teisės suvaržymo perėmėjas. Teismas nutartyje nurodė, kad naujasis daikto savininkas neturi teisės apsiginti nuo daikto sulaikymo tuo, kad yra daikto savininkas ir neturi skolinių įsipareigojimų daikto valdytojui, t. y. sulaikiusiam daiktą asmeniui. Tai reiškia, kad naujasis savininkas negali remtis argumentu, jog jis pats nėra skolingas kreditoriui. Jeigu sulaikymo teisė atsirado ir buvo įgyvendinta teisėtai tuo metu, kai daiktas priklausė skolininkui, ši teisė išlieka ir pasikeitus savininkui. LAT apibendrino, kad dėl sekimo požymio, kaip minėta, daikto savininko pasikeitimas savaime nepanaikina šios daiktinės teisės, jeigu nėra įstatyme nustatyto daikto sulaikymo teisės pasibaigimo pagrindo.
CK 4.235 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. CK 4.235 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daikto sulaikymo teisė baigiasi, kai valdytojas praranda valdymo teisę, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus daiktas išnuomojamas arba įkeičiamas kitiems asmenims. LAT 2020 m. birželio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020 pabrėžė, kad savininko pasikeitimas savaime nėra sulaikymo teisės pasibaigimo pagrindas, jeigu: (i) valdytojas neprarado daikto valdymo teisės; (ii) nepateiktas adekvatus prievolės įvykdymo užtikrinimas; (iii) nėra kitų įstatyme nustatytų pasibaigimo pagrindų.
Apibendrinant CK nuostatas ir LAT praktiką, ypač LAT 2020 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-695/2020, darytinos šios išvados: (i) daikto sulaikymo teisė yra įstatyme įtvirtinta savigynos forma ir kartu daiktinė teisė; (ii) ji atsiranda esant CK 4.229 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai; (iii) kaip daiktinė teisė, ji pasižymi sekimo paskui daiktą savybe; (iv) teisėtai atsiradusi ir galiojanti sulaikymo teisė neišnyksta vien dėl to, kad skolininkas perleidžia sulaikytą daiktą tretiesiems asmenims; (v) kreditorius turi teisę naudotis sulaikymo teise ir prieš naująjį daikto savininką tol, kol skolininkas tinkamai įvykdo prievolę arba atsiranda CK 4.235 straipsnyje nustatytas pasibaigimo pagrindas; (vi) naujasis savininkas negali gintis vien tuo, kad jis pats neturi skolinių įsipareigojimų kreditoriui. Taigi LAT jurisprudencija nuosekliai formuoja aiškią doktriną: daikto sulaikymo teisė, teisėtai atsiradusi ir įgyvendinta, yra su daiktu susieta absoliuti teisė, kuri seka paskui daiktą ir galioja prieš kiekvieną jo savininką, kol nėra įstatyme nustatyto jos pasibaigimo pagrindo.
