Atstovaujame klientą (ieškovą), kuris, būdamas Ukrainos pilietis, reziduojantis Vilniuje, Lietuvoje, siekia Lietuvos teismuose bylinėtis su atsakovu, reziduojančiu Maskvoje, Rusijos Federacijoje, dėl atsakovo apie ieškovą paskleistų teiginių, kuriuos ieškovas laiko žeminančiais jo garbę ir orumą.
Ieškovas kreipėsi į teismą dėl to, jog atsakovas savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje paskleidė tikrovės neatitinkančią, ieškovo garbę ir orumą žeminančią žinią, taip pat neteisėtai panaudojo ieškovo atvaizdą. Žemesnių instancijų teismai atsisakė ieškovo ieškinį priimti nurodydami, jog ieškovo argumentai, kad atsakovo socialinio tinklo „Twitter“ paskyra yra vieša, t. y. pasiekiama ir Lietuvos Respublikoje, nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovo paskleista informacija pasiekė ir Lietuvos gyventojus, taip sukeldama žalą Lietuvos Respublikoje, nes tokia galimybė yra tik hipotetinė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarptautinė sutartis „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – Dvišalė sutartis) neįtvirtina specialiosios jurisdikcijos taisyklių, skirtų konkrečiai difamacijai, juo labiau difamacijai internete. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog visuomenėje besiklostantys santykiai, ypač kiek jie yra susiję su technologijų skvarba ir vis didėjančia jų reikšme visuomenės gyvenime, abejose susitariančiose valstybėse nuo Dvišalės sutarties sudarymo 1992 metais sparčiai progresavo, Dvišalės sutarties nuostatos vertintinos atsižvelgiant į šiuolaikinio gyvenimo realijas, naujas informacijos sklaidos ir vartojimo (prieinamumo) formas.
Lietuvos Aukščiausias Teismas išaiškino, jog pagal Dvišalės sutarties 40 straipsnį, siekiant nustatyti tarptautinę jurisdikciją, „veiksmo, tapusio pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ vieta gali būti laikoma:
(i) neteisėtų veiksmų fizinio atlikimo vieta – valstybė, kurioje buvo atliktas fizinis atitinkamos informacijos publikavimo veiksmas (paviešintas įrašas socialiniame tinkle). Ši vieta dažniausiai sutampa su atsakovo gyvenamąja (buveinės) vieta. Vis dėlto tam tikrais atvejais fizinio veiksmo atlikimo vieta gali būti nesusijusi nei su deliktu, nei su jo pasekmėmis. Atsižvelgiant į didelį žmonių mobilumą ir tai, kad veiksmų atlikimas internete mažai koreliuoja su fizine asmens buvimo vieta, taip pat į tai, kad internetinės publikacijos įprastai turi savo tikslinę auditoriją, tokia vieta taip pat gali būti pripažįstama ir
(ii) valstybė, į kurią yra nukreipta atitinkama publikacija. Ši vieta dažniausiai bus ieškovo gyvenamoji (buveinės) vieta. Informacijos nukreipimo aplinkybę gali rodyti atitinkamo interneto resurso lankytojų pasiskirstymo geografija, lankomumo statistika, informacijos kalba, informacijos turinys, aktualumas tam tikrai vietai ar regionui ir kt. Galiausiai, kadangi paskleidimo būtinoji sąlyga yra tai, kad informacija būtų sužinota, o žala reputacijai galima tik kitam asmeniui sužinojus atitinkamą informaciją, reikia pripažinti, kad tokia vieta gali būti ir
(iii) valstybė, kurioje atitinkama informacija buvo jos adresatų sužinota, nes būtent šioje vietoje dažniausiai atsiras žala. Sužinojimas atitinka „kitos aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ sąvoką. Šis jurisdikcijos pagrindas taip pat dažniausiai atitiks nukentėjusio asmens gyvenamąją (buveinės) vietą.
Teismas nurodė, kad difamacijos ginčai yra labai palankūs teisiniam reiškiniui, vadinamajam forum shopping (palankiausio teismo paieška). Taip yra todėl, kad šio delikto esmę sudaro informacijos perdavimas iš esmės neribotoje informacinėje erdvėje. Internetu daromo delikto atveju paviešintos informacijos sklaida yra didelė, todėl teoriškai galbūt šmeižikiška informacija trečiųjų asmenų gali būti sužinota bet kur, kur yra interneto ryšys.
Dėl šios priežasties ieškovas gali siekti pasirinkti maksimaliai jam palankų teismą, todėl teismas nurodė kurie kriterijai leidžia atskirti teisėtą interesą bylinėtis atitinkamoje valstybėje nuo forum shooping:
1) ar asmuo atitinkamoje jurisdikcijoje (šiuo atveju Lietuvos Respublikoje) turi reputaciją (t. y. ar jo sąsajos su Lietuva nėra atsitiktinės ar epizodinės);
2) ar informacijos išplatinimas buvo tokio masto, jog padarė realios žalos (šiuo atveju ar Lietuvoje buvo pasiekta pakankama informacijos sklaida, kad atitinkama informacija darytų žalą ieškovo teisėms ir teisėtiems interesams).
Ieškinio priėmimo klausimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo perduotas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui!
PLAČIAU APIE TAI: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-9416/2021.
