Praktikoje dažnai tenka susidurti su situacija, kuomet asmenys, norėdami fiksuoti sandorį, pasitelkdami interneto platybėse prieinamas priemones, pvz., paieškoje įvesdami raktinius žodžius „rankpinigiai“ atsisiunčia rankpinigių sutarties šabloną ir jį užpildydami susitaria dėl nekilnojamojo turto pardavimo arba surašo laisvos formos raštą, kurio turinys „Aš gavau 20.000,00 Eur rankpinigių už pastatą“. Deja, teisiškai ydingi susitarimai didžiąją dalimi atveju sukelia ginčus, kurie nuveda į pakankamai brangiai kainuojantį teisminį procesą.
Taigi, kas yra tie rankpinigiai, o kas yra avansas?
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (LR CK) 6.98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rankpinigiais laikoma pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą, o pagal 2 dalį, rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis (susitarimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį), taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma (pvz. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis).
Vadovaujantis LR CK 6.99 straipsnio 1 dalimi, susitarimas dėl rankpinigių, neatsižvelgiant į jų dydį, turi būti rašytinis, o pagal 2 dalį, rašytinės formos nesilaikymas susitarimą dėl rankpinigių daro negaliojantį. LR CK 6.100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako gavusi rankpinigius šalis, ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą, o 2 dalyje nustatyta, kad šalis, kuri atsako už sutarties neįvykdymą, privalo atlyginti antrajai šaliai nuostolius, įskaitant rankpinigius, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita.
Visiškai priešingai rankpinigių teisiniam reguliavimui, LR CK 6.309 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pinigų sumos sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pasak teismo, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, o aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir LR CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.
Teismų praktikoje yra pabrėžtas avanso ir rankpinigių atskyrimo klausimo reikšmingumas, nes priklausomai nuo to, kokią paskirtį atlieka mokėjimas, kyla ir skirtingos teisinės pasekmės sutarties nutraukimo atveju. Teismų praktikoje yra išskirtos tokios rankpinigių funkcijos: mokėjimo – rankpinigiai yra sumos, kurią skolininkas turi sumokėti kreditoriui, dalis; įrodomoji – rankpinigiai perduodami sutarties sudarymui įrodyti, t. y. patvirtina pagrindinės sutarties sudarymo faktą; užtikrinamoji – rankpinigiai perduodami pagrindinės sutarties vykdymui užtikrinti. Susitarimo dėl rankpinigių šalys supranta, kad jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga davusi rankpinigius šalis, tai rankpinigiai lieka antrajai šaliai, o jei už sutarties neįvykdymą yra atsakinga gavusi rankpinigius šalis, tai ji privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Šių trijų funkcijų buvimas leidžia atskirti rankpinigius nuo avansinio mokėjimo.
Avansas, kaip ir rankpinigiai, atlieka mokėjimo funkciją (įskaitomas į būsimus mokėjimus), gali atlikti įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje), bet skirtingai nuo rankpinigių, avansas niekada neatliks užtikrinamosios funkcijos, t. y. šalis, sumokėjusi avansą, turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais, o šalis, gavusi avansą, jokiomis aplinkybėmis neturi jo grąžinti dvigubai. Taigi, avansas vykdo mokėjimo paskirtį, o šia paskirtimi gali būti naudojamasi, jeigu ateityje atsiranda mokėjimo prievolė. Jeigu ateityje mokėjimo prievolė neatsiranda, nes, pvz., pagrindinė sutartis nesudaroma, tai nėra pagrindo sumokėtą avansą naudoti pagal mokėjimo paskirtį, o tai reiškia, kad avansas privalo būti grąžintas jį davusiam asmeniui.
Visgi, Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad tuo atveju, kai sutarties šalys nustato imperatyviosioms teisės normoms neprieštaraujančią sąlygą, kad iš anksto sumokėtas avansas, kuris atliks mokėjimo-atsiskaitymo funkciją ir bus įskaitytas į sutarties, ją įvykdžius, kainą, dėl sutartyje aptartų šalies padarytų pažeidimų negrąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, avansas laikomas netesybomis baudos forma, t. y. atlieka ne tik mokėjimo-atsiskaitymo, bet ir netesybų funkciją, tačiau tik tada, kai iš sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma.
Taigi, visuomet rekomenduojame pasitarti dėl sutartinių santykių tinkamo įforminimo, kad ateityje netektų atsidurti teisniuose klystkeliuose.
