Lietuvos Respublikos piliečiui, sudarius santuoką užsienio valstybėje, Lietuvoje galiojantis teisinis reguliavimas įpareigoja šį pilietį pranešti civilinės metrikacijos įstaigai apie tokius užsienio valstybėse įregistruotus ar patvirtintus civilinės būklės aktus, kurie įtraukiami į apskaitą Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Minėtos taisyklės detalizuoja užsienio valstybėje įregistruotų santuokų apskaitos tvarką, kuria vadovaujantis duomenys apie sutuoktinius į santuokos sudarymo įrašą perrašomi paraidžiui perrašant lotyniško pagrindo rašmenimis iš užsienio valstybės institucijos išduoto dokumento, patvirtinančio santuokos įregistravimą (Taisyklių 23 ir 97 punktai).
Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, procedūra įprasta ir nesudėtinga, visgi, Taisyklėse nurodyta, kad vardas ir pavardė paraidžiui gali būti perrašyti su šalutiniais (diakritiniais) ženklais, pvz., ,,ć“ jei yra techninė galimybė tokius ženklus įrašyti. Kadangi joks teisės aktas neapibrėžia techninių galimybių buvimo atvejų pavyzdinio sąrašo, tokia situacija sudaro palankias sąlygas kilti ginčui tarp civilinės būklės aktą registruojančios institucijos ir asmens, norinčio įvykdyti anksčiau minėtą pareigą – pvz. pranešti apie užsienyje sudarytą santuoką, norint pasikeisti turėtą pavardę į pasirinktą sutuoktinio pavardę, kuri rašoma su šalutiniu ženklu, nenaudojamu lietuvių kalbos abėcėlėje.
Neseniai toks ginčas buvo išnagrinėtas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT). Teismas, pabrėždamas šeimos vientisumo ir pagarbos šeimai principo reikšmę, išaiškino, kad bet koks šalutinis (diakritinis) ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai neturi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas.
LAT, vadovavosi Konstitucinio teismo jurisprudencija ir nurodė, kad bendrinė lietuvių kalba – tai tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė, visgi pažymėjo, kad nėra abejonės, kad lietuvių kalbai įtaką daro globaliame pasaulyje, taip pat visuomenės gyvenime vykstantys pokyčiai. Kaip išaiškinta Konstitucinio teismo, kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.
Aptarto atvejo įvertinimui LAT akcentavo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudarytos valstybinės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, nuomonės svarbą nagrinėjamoje byloje. Komisija, atsižvelgdama į dabartinės visuomenės poreikius, išreiškė aiškią poziciją, kad asmens vardo ir pavardės rašymas lotyniškais rašmenimis su šalutiniais (diakritiniais) ženklais, kurių nėra lietuvių kalbos abėcėlėje, nedarytų žalos bendrinei lietuvių kalbai ir jos išsaugojimui.
LAT spręsdamas dėl techninės galimybės atvejo (ne)buvimo, pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtinta, kad nors ir dedant papildomų administracinių ar organizacinių pastangų, visgi Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius, VĮ Registrų centrui išimties tvarka atlikus techninius pakeitimus Gyventojų registre (pavardės įrašo pakeitimą atliktus rankiniu būdu) ir šioms institucijoms nepateikus įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad šios pastangos lemtų itin neproporcingas sąnaudas, turėjo techninę galimybę sudaryti civilinės būklės įrašą įrašant ginčijamą raidę su šalutiniu (diakritiniu) ženklu (raidę „ć“).
LAT, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja ir pareiškėjos vyras yra Europos Sąjungos piliečiai, kuriems Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 21 straipsnis užtikrina ir saugo jų laisvę judėti ir apsigyventi kitų valstybių narių teritorijoje, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktika, taip pat nurodė, kad nors pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę asmens vardo ir pavardės užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis ES teisės ir, konkrečiai tariant, Sutarties nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje.
Vadovaujantis ESTT praktika, valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pakeisti bendrą ES piliečių sutuoktinių pavardę, kuri įrašyta vieno iš šių piliečių kilmės valstybės narės išduotuose civilinės būklės aktų liudijimuose, laikantis tos valstybės rašybos taisyklių, gali būti laikomas SESV 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo ribojimu tada, jei toks atsisakymas asmeniui gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų ir jei toks atsisakymas negali būti pateisinamas būtinybe apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra neproporcingas teisėtai siekiamam tikslui.
Kaip yra nurodęs ESTT, su administracinių procedūrų palengvinimu siejamų priežasčių nepakanka siekiant pateisinti laisvo judėjimo apribojimą Europos Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių kontekste, t. y. pateisinimas, grindžiamas techninių galimybių įrašyti nelietuviškas raides nebuvimu, taip pat pateisinimas, grindžiamas valstybinės kalbos apsauga, turi būti suprantami kaip su viešąja tvarka susiję pagrindai laikantis proporcingumo reikalavimo.
Taigi nagrinėjamoje byloje LAT išaiškino, kad nors vardų ir pavardžių rašybos srityje ES valstybės narės turi didelę diskreciją, tačiau akivaizdu, ši diskrecija neturi sukelti asmenims rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų bei lemti ES piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi visose valstybėse narėse neproporcingo ribojimo.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-1075/2021.
