Kasacinis teismas vienoje savo naujausių nutarčių pasisakė dėl to, ar po sutarties nutraukimo daiktą grąžinanti šalis privalo atlyginti jo vertės sumažėjimą, konstatuodamas, kad normalus daikto nusidėvėjimas neatlyginamas, tačiau jeigu daikto vertė sumažėjusi daugiau nei normalus daikto nusidėvėjimas, tokie papradimai paprastai turi būti atlyginti, išskyrus atvejus, kai toks atlyginimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.
CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Pagal CK 6.222 straipsnio 1 dalį, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Ši teisės nuostata įtvirtina vieną iš sutarties nutraukimo padarinių – restituciją.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš sutarties šalių padaryto jos pažeidimo, pagal sutarties nutraukimo padarinių bendrąją taisyklę vienos iš šalių reikalavimu gali būti taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, jeigu tai neprieštarauja pačios sutarties esmei ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-381/2021, 33 punktas). Restitucijai taikomi CK 6.145–6.153 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007).
Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Pagal CK 6.149 straipsnį, jeigu turtas sunaikintas iš dalies arba kitaip sumažėjusi jo vertė, tai skolininkas privalo sumokėti kreditoriui sunaikintos turto dalies piniginį ekvivalentą ar atlyginti jo vertės sumažėjimą, išskyrus atvejus, kai turto vertė sumažėjo dėl normalaus turto nusidėvėjimo.
CK 6.56 straipsnio 4 dalis nustato, kad jeigu prievolės dalykas yra daiktas, o kreditorius atsisako priimti įvykdymą, skolininkas turi pasiūlyti kreditoriui priimti prievolės įvykdymą ir nustatyti terminą įvykdymui priimti. Jeigu per nustatytą terminą kreditorius prievolės įvykdymo nepriima, laikoma, kad jis pažeidė prievolę. Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tokiu atveju pereina kreditoriui.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Pagal CK 6.2 straipsnį, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Teisės doktrinoje laikomasi pozicijos, kad restitucijos šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Restitucijos reikalaujantis asmuo laikytinas restitucijos kreditoriumi, o daiktą privalantis grąžinti asmuo – restitucijos skolininku (Dambrauskaitė, A. Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Vilnius: Justitia, 2009, p. 169). Restitucinės prievolės šalys turi priešpriešines reikalavimo teises ir pareigas, kiekviena šalis gali sustabdyti savo prievolės įvykdymą tol, kol kita šalis neįvykdys savosios restitucinės prievolės. Kadangi dvišalės restitucijos prievolės yra susijusios, daiktą privalantis grąžinti asmuo gali pasinaudoti ir daikto sulaikymo teise. Be to, restitucijos teisė siekia dvejopų tikslų: užtikrinti daikto grąžinimą ir, siekiant ištaisyti laiko padarinius, priteisti restitucijos šalims ar vienai iš jų kompensaciją (žr. ten pat, p. 171). Taigi, CK 6.56 straipsnio 4 dalis taikytina restitucijos atveju.
Atsižvelgdamas į restitucijos paskirtį ir esmę, kadangi šalys restitucijos atveju grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, taip pat į CK 6.149 straipsnio normą, teisėjų kolegija sprendė, jog taikant restituciją daiktą grąžinti privalanti šalis turi grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų daikto nusidėvėjimą, o jeigu daikto vertė sumažėjusi daugiau nei normalus daikto nusidėvėjimas, daiktą grąžinti privalanti šalis paprastai privalo atlyginti tokį normalų nusidėvėjimą viršijantį daikto vertės sumažėjimą. Tačiau teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės ir daikto vertės sumažėjimo nepriteisti ar jį sumažinti, jeigu pripažįsta, kad tai prieštarautų pačios sutarties esmei ir (ar) teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Vienas iš tokių nukrypimo nuo minėtos taisyklės pagrindų galėtų būti šalių elgesys, lėmęs sutarties nutraukimą, sutarties sudarymo aplinkybės ir tikslas, kitos reikšmingos aplinkybės, kurioms esant klasikinis restitucijos taikymas reikštų nesąžiningumą, neteisingumą vienos iš šalių atžvilgiu.
Teisėjų kolegija nurodė, kad sprendžiant dėl restitucijos, turi būti atsižvelgiama į šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslus, jos nutraukimo priežastis. LAT sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ketinimas ateityje įsigytus statinius nugriauti neatleido atsakovės nuo imperatyvių teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymo iki tol, kol pagal teisės aktus toks statinys laikomas egzistuojančiu ir buvo atsakovės faktiškai valdomas. Bendroji pareiga rūpintis daiktu netaikytina, kai statiniai įsigyjami turint tikslą juos nugriauti.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-611/2025.
