Judėjimo ribojimas tarp miestų, dviejų namų ūkių artimų kontaktų draudimas, privalomas kaukių dėvėjimas – šie ir kiti pasaulinės pandemijos kontekste karantino metu nustatyti draudimai palietė ir įsirašė į atmintį kiekvienam iš mūsų. Vieni juos palaikė, kiti koneveikė, tačiau negalima ginčytis, jog šių ribojimų įtaka žmogaus ir ūkio subjektų teisėms ir laisvėms yra akivaizdi.
Lietuvoje paskelbto karantino metu buvo nustatyta, jog teikti grožio ir odontologijos paslaugas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, yra draudžiama. Vis dėlto, ar šie draudimai galėjo būti laikomi prieštaraujantys aukščiausią teisinę galią turinčiam aktui – Konstitucijai, kuriam negali prieštarauti ir visi kiti teisės aktai?
Išaiškinimą į šį klausimą praėjusią savaitę pateikė Konstitucinis Teismas, kuris nagrinėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (Pareiškėjas) prašymą ištirti, ar 2020 m. pavasarį paskelbto karantino metu nustatyti grožio ir odontologijos paslaugų teikimo ribojimai neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymams.
Šioje byloje Konstitucinis Teismas vertino ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 46 straipsniui, kuriame įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė, taip pat atitikimą konstituciniam teisinės valstybės principui bei atitikimą Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 daliai, numatančiai Vyriausybės teisę karantino metu nustatyti asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo ir kt. apribojimus.
Pareiškėjas, pateiktą prašymą argumentavo tuo, kad minėtais ribojimais buvo nesilaikyta konstitucinio teisinės valstybės principo elementu esančio proporcingumo principo, kuris reiškia, kad negali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.
Pareiškėjui buvo suprantama, jog tokiais draudimais buvo gindžiamas poreikis apsaugoti visuomenės sveikatą nuo rizikos, kurią kėlė COVID-19 liga, tačiau Pareiškėjas abejojo, ar tų pačių rezultatų nebuvo galima pasiekti švelnesniais ūkinės veiklos ribojimais (pavyzdžiui, vėliau taikytais reikalavimais dėvėti medicinines kaukes, riboti klientų srautus ir pan.).
Konstitucinis Teismas dar ankstesniuose savo nutarimuose buvo konstatavęs, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai). Įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarime pažymėjo, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai, nulemtai žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje, dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, be kita ko, jos 53 straipsnio 1 dalies, kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai (sumažinti sveikatai keliamą pavojų, o tam tikrais atvejais, kai tai įmanoma, užkirsti jam kelią), gali nustatyti tokius ūkinės veiklos ribojimus ar draudimus, skirtus užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje ar šių ligų plitimui suvaldyti, kuriais siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę. Tačiau Konstitucinis Teismas pripažino, kad net ir tokiu atveju nustatyti ūkinės veiklos ribojimai ir draudimai turi būti proporcingi siekiamam minėtam konstituciškai svarbiam tikslui – apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę, užtikrinti kitus gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, kitas konstitucines vertybes.
Konstitutcinis Teismas sprendė, jog žmogaus teises ir laisves ribojančios priemonės, be kita ko, ūkinės veiklos srityje, gali būti taikomos tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija arba kol, atsižvelgiant į tuo metu turimą specialią informaciją, yra pagrindo manyti, kad tokia situacija yra neišvengiama. Be to, tokių priemonių nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kaip antai užkrečiamosios ligos plitimo visuomenėje greičiu ir mastu, sveikatos priežiūros įstaigoms tenkančiu krūviu (hospitalizuotų asmenų skaičiumi), būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu.
Spręsdamas dėl Vyriausybės karantino metu taikytų priemonių proporcingumo, Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad toks teisinis reguliavimas buvo nustatytas atsižvelgus į tuo metu turėtą specialią informaciją apie užkrečiamosios COVID-19 ligos plitimą. Tokia informacija apie užkrečiamosios COVID-19 ligos sukėlėjus, kitus jos ypatumus buvo negausi ir greitai besikeičianti, susiklosčiusi situacija buvo nauja ir nenuspėjama, o COVID-19 ligos sukeliamos pasekmės buvo neištirtos ir tik prognozuojamos.
Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nors dėl nepalankios epideminės COVID-19 ligos situacijos paskelbus karantiną ir buvo laikinai suvaržyta asmenų, besiverčiančių grožio ar odontologijos paslaugų teikimu, ūkinės veiklos laisvė, juo vis dėlto buvo laikomasi asmens ir visuomenės interesų derinimo principo ir, norint apsaugoti žmonių ir visuomenės sveikatą, buvo siekiama bendros tautos gerovės.
Vadovaujantis šiais išaiškinimais, Konstitucinis Teismas darė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad karantino metu galiojantys draudimai buvo neproporcingi siekiamam iš Konstitucijos kylančiam svarbiam tikslui – žmonių ir visuomenės sveikatos apsaugai, pasiekti, taip pat pripažino, kad atitinkamai draudimai teikti grožio paslaugas ir buvo atidėtas odontologijos paslaugų, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą, neprieštaravo Konstitucijai ir įstatymams.
Šaltinis: Konstitucinio Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarimas Nr. KT8-N1/2023.