Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šią Civilinio kodekso nuostatą, aiškindamas UNIDROIT principų kontekste, yra pabrėžęs, kad force majeure formuluotė skirta apibrėžti ne sutarties šalies atleidimui nuo atsakomybės, o sutartinių prievolių nevykdymo pateisinimui, bei reiškianti, kad sutartį pažeidusiai šaliai įprastiniai sutarties nevykdymo padariniai, nustatyti Civilinio kodekso 6.205–6.216 straipsniuose, nekyla, šaliai sutartinė civilinė atsakomybė netaikytina, o kreditoriaus teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą apribota.
Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad nenugalimos jėgos aplinkybių konstatavimas kiekvienu atveju yra sąlygotas konkrečios individualios situacijos įvertinus visus byloje esančius įrodymus, be kita ko, konstatavus įstatymo leidėjo nustatytų ir teismų praktikoje pripažintinų force majeure sąlygų visumą:
1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;
2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;
3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;
4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas, ar ilgalaikis lietus, kuris neabejotina yra dažnas Lietuvos klimatui meteorologinis reiškinys, gali būti laikomas force majeure aplinkybe, išaiškino, kad sutarties šalys, veikiančios žemės ūkio srityje, yra tiesiogiai priklausomos nuo gamtinių sąlygų, kurias, pastarosioms esant nepalankioms, visada būtų galima vertinti kaip aplinkybes, kurių žemės ūkio produkcijos augintojas negalėjo kontroliuoti ir užkirsti joms kelio.
Visgi, Teismas pabrėžė, kad tokios situacijos yra būdingos žemės ūkio veiklai, t. y., ūkininkas, sutardamas dėl užauginamos produkcijos kiekio, turi turėti omenyje galimą nuostolį dėl nepalankių gamtinių sąlygų ar prastą derlių ir atitinkamai spręsti dėl parduodamo produkcijos kiekio, taigi ne bet kokios nepalankios gamtinės sąlygos gali būti vertinamos kaip nenugalima jėga. Teismas išskyrė Lietuvos klimatui nebūdingus gamtos reiškinius, kai dėl susiklosčiusių gamtinių sąlygų, pvz., stichinės ar arti stichinei sausros, kuri negali būti prognozuojama sutarties sudarymo metu, ūkininkas praranda realią galimybę užauginti reikiamą derlių ir jį patiekti pagal sudarytą sutartį, ir netgi ne vienerius metus ūkininkaujantis asmuo negali protingai numatyti, jog iškris neįprastai mažas kritulių kiekis ar įvyks kitokio pobūdžio stichinis (ekstremalus) gamtos reiškinys.
Taigi, vadovaujantis Teismo išaiškinimu, sprendžiant, ar ekstremalios meteorologinės sąlygos laikytinos nenugalimos jėgos aplinkybėmis, svarbiausias įrodinėjimo dalykas yra nustatyti, ar sudarydamos sutartį šalys galėjo numatyti tokias aplinkybes ir ar pagrįstai prisiėmė jų padarinių atsiradimo riziką.
Kasacinis teismas, vienoje iš civilinių bylų dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų mokėjimo, byloje esančių duomenų, patvirtinusių, kad smarkus ir ilgai besitęsiantis lietus, kuomet per 11 metų tokio kritulių kiekio Lietuvoje nebuvo ir jis keletą kartų viršijo ne tik paminėto, bet ir ankstesnio – 1981–2010 m. laikotarpio meteorologinių duomenų vidurkį, 1,9 karto viršijo daugiametę klimato normą, pagrindu pritarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadoms, kad buvo susiklosčiusi ne paprasta Lietuvos lietingam klimatui būdinga, o ekstremali situacija ir toliau sprendė, kad būtent aptarta situacija lėmė ūkininko derliaus sunykimą, t. y. negalėjimą įvykdyti sutartinių įsipareigojimų užauginti ir patiekti pirkėjui sutartyse nustatytus reikalavimus atitinkančių kviečių ir avižų kiekį.
Teismas pabrėžė, kad Lietuvos klimatui būdingi lietingi laikotarpiai (dažni, nenuspėjami), tačiau, kurie dar nėra virtę ilgai trunkančiais intensyviais lietumis, nėra ekstremalus reiškinys pats savaime, negali būti vertinami kaip force majeure aplinkybė, todėl negali lemti asmens, užsiimančio žemės ūkio veikla, pagrįstą suvokimą, kad jie ilgainiui nesiliaus ir dėl jų bus paskelbta ekstremali padėtis.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-248/2021.
