Įsivaizduokime, suplanuojate kelionę automobiliu į Šveicariją – sudarote nuomos sutartį su automobilių nuomos paslaugas teikiančia įmone mėnesiui laiko, sumokate už automobilio nuomą 900 Eur, ir, be abejo, pasitikėdami nuomotojo pareigingumu perduoti jums techniškai tvarkingą automobilį, išvykstate. Kelionėje pastebite automobilio elektros gedimą, grąžinate automobilį nuomotojui remontuoti į Lietuvą. Po remonto išvykstate tuo pat automobiliu dar kartą, tačiau Vokietijos automagistralėje automobilis užsiliepsnoja ir sugenda nebepataisomai.

Negana to, jog jūsų lūkestis naudotis išnuomotu automobiliu buvo neišpildytas (automobilis gedo net 2 kartus, kol galiausiai užsidegė!), automobilio nuomos paslaugą suteikusi įmonė jos patirtas automobilio transportavimo išlaidas pargabenimui į Lietuvą vienašališkai įskaitė į jūsų sumokėtą pinigų sumą už nuomą.

Situacija neskamba kaip labiausiai pavydėtina, tiesa? Tačiau šioje vietoje visus taškus ant „i“ vienoje šviežiausių savo nutarčių sudėliojo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT).

Taigi, kas – nuomotojas ar nuomininkas – yra atsakingas už nuostolius, patirtus įvykus išnuomotos transporto priemonės gedimui, ir ar nuomininkas pagrįstai gali prašyti grąžinti jam dalį nuomos mokesčio už laikotarpį, kurį jis negalėjo naudotis sugedusia išsinuomota transporto priemone?

Nuomininko pareiga mokėti nuomos mokestį yra tiesiogiai susijusi su tinkamu nuomotojo pareigos perduoti daikto paskirtį atitinkančios būklės, t. y. be trūkumų, daiktą įvykdymu (išskyrus atvejus, kai šalys aptarė daikto trūkumus sudarydamos sutartį). Kitoks aiškinimas paneigtų nuomos instituto paskirtį, pažeistų nuomos teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą.

Pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, automobilių paslaugas teikianti įmonė (nuomotojas) turi pareigą nuomininkui perduoti techniškai tvarkingą, neturinčią techninių trūkumų transporto priemonę. Nuomininkas neturi pareigos visais atvejais remontuoti techninių reikalavimų neatitinkantį jam perduotą automobilį, nebent sutartyje būtų susitarta kitaip.

Be to, būtent  nuomotojas, o ne nuomininkas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo, t. y. kaip šiuo atveju, jie paaiškėjo vėliau, nuomininkui pradėjus automobilį eksploatuoti.

Pastebėtina ir tai, jog netgi, tuo atveju, jei automobilio nuomos sutartyje yra numatyta, kad nuomininkas turi pareigą sugedus automobiliui imtis visų galimų priemonių jam sutaisyti per kuo trumpiausią laiką (kaip buvo aptariamos bylos atveju), ši pareiga neapima nuomininko pareigos sutaisyti tuos gedimus, kurie buvo automobilio perdavimo momentu arba kurie atsirado dėl perdavimo metu buvusių automobilio trūkumų. Tokia pareiga priklauso nuomotojui.

Kadangi, šiuo atveju, jau pradžioje automobilio nuomos paslaugas teikusi įmonė perdavė nuomininkui techniškai netvarkingą transporto priemonę ir nuomininkas tam tikrą laiką negalėjo naudotis automobiliu pagal paskirtį, LAT išaiškino, kad už šį laiką nuominikas nuomotojui neprivalėjo mokėti nuomos mokesčio, taip pat neprivalėjo imtis jo remontuoti, kadangi šalys to nebuvo sutarusios sutartyje.

Kyla klausimų dėl nuomos santykių, išsinuomoto/išnuomoto daikto trūkumų, jūsų teisių bei pareigų? Kreipkitės į mus konsultacijos ir mes jums padėsime.

Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-106-969/2023.