Būtinoji gintis, tai instrumentas, kurio pagrindu asmuo gali būti netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jo veiksmai nors formaliai ir atitiko nusikalstamos veikos požymius, tačiau tokius savo veiksmus jis atliko gindamas save, kitą asmenį, turtą, visuomenės ar valstybės interesus nuo gresiančio ar jau realiu tapusio pavojingo kito asmens kėsinimosi.
Esminis požymis, leidžiantis taikyti būtinosios ginties institutą – būtinoji gintis turi būti panaudota neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai, pavyzdžiui, tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimo atveju nukentėjusiajam tyčia padaroma aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos vertybės ar interesai, į kuriuos buvo kėsintasi, ir kėsinimuisi atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Tokia situaciją pakankamai aiškiai iliustruoja pavyzdys, kad nukentėjusysis kitam asmeniui užsimoja duoti ranka, o kaltininkas išsitraukia peilį ir duria nukentėjusiajam. Kadangi toks kaltininko pasirinktas gynybos būdas yra neadekvatus vykstančiam pasikėsinimui, teismai neleidžia remtis būtinosios ginties institutu ir laiko, jog būtinosios ginties ribos yra peržengtos. Tokiu atveju, asmeniui taikoma baudžiamoji atsakomybė pagal veiksmų padarinius, kokius jo nusikalstami veiksmai sukėlė – žala sveikatai, gyvybei ir t. t.
Vienoje neseniai išnagrinėtų bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT), panaikindamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus, pripažino, kad nuteistoji, nors formaliai ir atlikdama sugyventinio nužudymo veiksmus, būtinosios ginties ribų neperžengė, todėl baudžiamoji atsakomybė už nužudymą jai negali kilti.
Byloje buvo nustatyta, kad nuteistoji, gamindama virtuvėje maistą, rankoje laikė peilį, kai jos sugyventinis, būdamas neblaivus (nustatytas 3,79 promilės neblaivumas) kartu su ja virtuvėje, sukėlė konfliktą ir elgdamasis agresyviai bei provokuojamai pradėjo fiziškai pavojingai smurtauti, sudavė kumščiu jai keletą smūgių į nugarą, po to, paėmęs ją už plaukų, apsuko veidu į save ir sudavė smūgius į veido sritį (lūpas bei smilkinį). Nuteistoji, gindamasi nuo tokių aktyvių smurtinių veiksmų, rankoje turimu peiliu dūrė sugyventiniui į pilvą, šlaunį ir klubą, dėl ko nuo šių veiksmų sukeltų komplikacijų, jis mirė.
LAT, priešingai, nei žemesnių instancijų teismai, padarė išvadą, kad nuteistosios panaudota gynyba atitiko nukentėjusiojo kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Teismas įvertino, kad nuteistoji, gyvendama kartu su nukentėjusiuoju, dažnai patirdavo jo fizinį smurtą, t. y. jis, būdamas neblaivus, prieš ją smurtaudavo, už tai buvo netgi teistas. Tokia nuteistosios sveikatai ar net gyvybei pavojinga situacija pasikartojo ne pirmą kartą. Įvykio dieną nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi įžūliai, ciniškai, provokuojamai bei agresyviai. Nuteistosios gynyba šiuo atveju atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą ir ji susidariusioje situacijoje būtinosios ginties ribų neperžengė. Kadangi nuteistoji po įsiteisėjusio apeliacinės instancijos teismo sprendimo bausmę už nužudymą jau atliko Panevėžio kalėjime, LAT sprendė baudžiamąją bylą nutraukti ir nuteistąją nedelsiant paleisti iš Panevėžio kalėjimo.
Apibendrinant pasisakytina, kad nei įstatyme nei teismų praktikoje nerasime vienareikšmio atsakymo, ką laikyti būtinąja gintimi – dėl jos ribų (ne)peržengimo turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, atsižvelgiant tiek į besikėsinančio, tiek į besiginančiojo elgesį. Teismai, vertindami, ar konkrečioje situacijoje nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, vertina visumą byloje žinomų aplinkybių ir net ir tais atvejais, kai, kėsinimasis tiesiogiai nebuvo nukreiptas į gyvybės atėmimą, tačiau besikėsinančiojo veiksmai buvo sisteminiai ir labai pavojingi, gali laikyti, kad būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos.
Šaltinis – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-48-495/2024.