Norime pasidžiaugti sėkmingu klientės atstovavimu medicinos teisės byloje, ginant klientės, kurios sutuoktinis, atlikdamas darbines funkcijas vienoje Lietuvos ligoninių nuo paciento užsikrėtė COVID-19 liga ir mirė, interesus. Visi klientai yra vienodai svarbūs ir kieviena situacija dažnu atveju yra absoliučiai skirtinga, tačiau tais atvejais, kuomet pavyksta apginti klientą, patyrusį didelių fizinių ar dvasinių suvaržymų, profesinis džiaugsmas ir moralinė grąža yra itin didžiuliai.
Klientė kreipėsi į valstybinę instituciją dėl kompensacijos mokėjimo ir prašė išmokėti kompensaciją darbuotojui mirus nuo ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kadangi pagal galiojusius teisės aktus, darbuotojui mirus nuo ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kai apsikrėtimas susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu ypač pavojinga užkrečiamąją liga sergančiam pacientui (šiuo atveju, COVID-19) ar darbu ligos židinyje, mirusiojo artimiesiems mokama Vyriausybės institucijos nustatyto dydžio kompensacija.
Valstybinė institucija byloje įrodinėjo, kad mokėti kompensacijos mirusio gydytojo sutuoktinei nėra jokio pagrindo, kadangi gydytojo mirtis nėra susijusi su jo darbu teikiant sveikatos priežiūros paslaugas. Anot institucijos, gyvybės netekęs gydytojas savo budėjimo metu tik konsultavo (apklausė ir apžiūrėjo) COVID-19 sergantį pacientą, konsultacijos trukmė truko iki 10 min., jos metu jokios intervencinės procedūros nebuvo atliekamos, o gydytojas naudojo III-ojo saugumo lygio asmens apsaugos priemones (medicinė kaukė/respiratorius, vienkartinės pirštinės ir kt). Kitaip tariant, valstybinė institucija įrodinėjo, kad tarp sergančio paciento ir gydytojo nebuvo pakankamo sąlyčio, todėl nėra jokio pagrindo klientei išmokėti kompensaciją.
Institucija byloje taip pat bandė remtis klientės pareiškimo pateikimo metu negaliojusiu teisės aktu, pagal kurį sąvoka „didelė rizika užsikrėsti“ pasaulinės pandemijos kontekste buvo išaiškinta naujai (t. y. daugiau kaip 15 minučių ir mažesniu nei 2 metrų atstumu akis į akį bendravęs su COVID-19 sergančiu asmeniu; fiziškai kontaktavęs su COVID-19 sergančiu asmeniu; be apsaugos priemonių turėjęs tiesioginį sąlytį su COVID-19 sergančio asmens išskyromis, per kurias galima užsikrėsti šiuo virusu (pvz., buvo apkosėtas sergančio asmens) ir kt.).
Vis dėlto, teismas priimdamas galutinį sprendimą byloje rėmėsi lotyniškuoju principu lex retro non agit, kuris reiškia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka. Teismas konstatavo, kad institucija, nagrinėdama klientės prašymą, negali remtis teisės aktais ir juose pateikiamomis sąvokomis, kurios klientės prašymo dėl kompensacijos skyrimo pateikimo metu dar negaliojo.
Antra, byloje buvo gauta COVID-19 sirgusio paciento ligos istorija, iš kurios buvo matyti, jog gydytojo konsultacija truko ne 10 minučių, o netgi apie 27 ar 28 minutes, todėl teismas pasisakė, jog valstybės institucija, priimdama sprendimą atsisakyti išmokėti piniginę kompensaciją, prieštaringai ir netiksliai nustatė ginčui reikšmingas faktines aplinkybes. Šiuo sprendimu teismas įpareigojo valstybinę instituciją iš naujo spręsti kompensacijos išmokėjimo klientei klausimą.
Be abejonės, tikimės ir rūpinsimės, kad tolimesniuose etapuose kompensacijos skyrimo klientei klausimas būtų išspręstas palankiai, kompensacijos dydis būtų pagrįstas, teisingas ir proporcingas jos turėtiems praradimams.
