Būdami teisminiame procese, žinodami, kad esat teisūs ir sąžiningai ginate savo pažeistas teises, ne visada galite išvengti ganėtinai surprizinių teisiniu požiūriu teismų sprendimų. Tokiu atveju visad patariame naudotis apeliacijos teises, kadangi aukštesnės instancijos teismas gali ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas. Būtent taip nutiko vienoje mūsų atstovaujamų bylų, kurioje ieškovai, kuriuos atstovavome, pasinaudodami apeliacijos teise galiausiai sulaukė tikro teisingumo savo byloje.
Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti apsimestine trečiojo asmens (pardavėjos) ir atsakovės (pirkėjos) buto pirkimo–pardavimo sutartį ir tikrąja sandorio šalimi (pirkėjo) pripažinti atsakovą; priteisti kiekvienam ieškovui iš atsakovo skolą bei palūkanas.
Ieškovai ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią kiekvienas iš ieškovų pervedė atsakovui sutartas sumas dviem pavedimais. Ieškovai paskolą suteikė tam, kad atsakovas įsigytų nekilnojamąjį turtą. Taip pat buvo sutarta, kad atsakovui laiku negrąžinus paskolos, ji bus išieškoma iš atsakovo nusipirkto buto. Paskolos sutartį šalis pasirašė skirtingomis dienomis, pinigai ieškovui buvo pervesti iki paskolos sutarties pasirašymo.
Atsakovas, siekdamas išvengti bet kokių pretenzijų, iš anksto susitaręs su savo motina atsakove per ją su trečiuoju asmeniu sudarė pirkimo–pardavimo sutartį ir įgijo butą su rūsiu. Butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atsakovo motinos vardu.
Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovų prašomą skolą ir palūkanas iš atsakovo, tačiau atmetė ieškinio dalį dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo vadovautis šalių sudaryta paskolos sutartimi, nes ieškovai pateikė prieštaringus paaiškinimus, nurodė, kad atsakovas elektroniniu paštu atsiuntė ieškovui skenuotą sutarties egzempliorių, tačiau ieškovai nepateikė tai pagrindžiančio atsakovo elektroninio laiško. Teismas kaip nepatikimus įvertino teismo posėdžio metu duotus ieškovų paaiškinimus apie tai, kad yra du sutarties egzemplioriai, kuriuos atsakovas pasirašė ir atsiuntė elektroniniu paštu, o ieškovai, pasirašę sutarties egzempliorius, vieną jų išsiuntė atsakovui paštu, bet neišsaugojo laiško gavimą ar siuntimą patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad ieškovai negalėjo nurodyti, kokiu atsakovo adresu siuntė laišką su pasirašytu sutarties egzemplioriumi, ieškovai taip pat negalėjo paaiškinti, kas pasirašė sutartį kaip advokatas, koks yra šio asmens vardas, pavardė. Nors teismas nevertino rašytinės paskolos sutarties, bet nustatė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta: tai patvirtina ieškovų sąskaitos išrašai, pagrindžiantys pinigų perdavimo faktą atsakovui, bei atsakovo mokėjimo paskirties nurodymas persivedant iš ieškovų gautas lėšas iš vienos savo banko sąskaitos į kitą, nurodant kad pervedami pinigai yra paskola.
Pasisakydamas dėl apsimestinės buto pirkimo–pardavimo sutarties, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė paaiškino, jog sūnus iš savo banko sąskaitos apmokėjo už butą, nes buvo jai skolingas ir tokiu būdu grąžino skolą. Tokia teismo pozicija buvo visiškai siurprizinė, pažeidžianti įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reglamentavimą bei teismų praktiką šiuo aspektu.
Tiek ieškovai, tiek atsakovas byloje pateikė apeliacinius skundus. Apeliacinės instancijos teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – patenkino nurodytą ieškinio reikalavimą.
Atsakovas pareiškė apie paskolos sutarties ir elektroninių žinučių suklastojimo bei prašė skirti byloje ekspertizę. Byloje atlikus teismo rašysenos ekspertizę, joje nurodyta, kad negalima nustatyti ar atsakovas pasirašė paskolos sutartyje, nes trūktas atsakovo parašų pavyzdžiai labai variantiški, įrašai per trumpi, mažai informatyvūs, o pateiktoje lyginamojoje rašysenos medžiagoje nebuvo galima nustatyti atsakovo parašų variantiškumo ribų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pakankamo pagrindo vadovautis ieškovų pateiktais įrodymais (rašytinės paskolos sutarties dokumentais (kopija ir originalu) bei susirašinėjimu elektroninių ryšių priemonėmis) ir konstatuoti, jog ieškovai su atsakovu sudarė rašytinę paskolos sutartį. Teisėjų kolegija nurodė, jog svarbu tai, kad ekspertizės akte nepaneigta, jog ieškovų į bylą pateiktą paskolos sutarties originalą pasirašė atsakovas. Dėl to nagrinėjamoje byloje, net ir atliktus teismo paskirtą rašysenos ekspertizę, nenustatytas aptariamo paskolos sutarties egzemplioriaus suklastojimo faktas. Atsižvelgus į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo nesivadovauti byloje aptariamu rašytiniu įrodymu. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad ieškovai įrodė, jog su atsakovu sudarė rašytinę paskolos sutartį, o atsakovas nepaneigė nurodytos aplinkybės. Faktą, kad bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, atsiradę rašytinės paskolos sutarties pagrindu, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pats atsakovas pervesdamas į kitą savo banko sąskaitą paskolos pagrindu gautą sumą nurodė, kad tai yra paskolos pervedimas.
Teisėjų kolegija išsamiai pasisakė dėl apsimestinio sandorio įstatyminio reglamentavimo ir teismų praktikos šiuo aspektu. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį apsimestiniu laikomas sandoris, jeigu jis sudarytas kitam sandoriui pridengti; apsimestinio sandorio atveju taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5-415/2017, 32 punktas; kt.).
Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, be kita ko, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2018, 29 punktas; 2022 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-313/2022).
Sprendžiant dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo ir jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, jog atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (sutarties objektą priėmė, jį valdė, juo naudojosi) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2013).
Buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad šios sutarties šalys yra atsakovė (pirkėja) ir trečiasis asmuo (pardavėja). Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad banko mokėjimo nurodymu pardavėjai už butą sutartyje sulygtą kainą sumokėjo ne atsakovė, bet jos sūnus atsakovas. Pastarojo gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute. Atsakovės gyvenamoji vieta deklaruota kitame bute. Atsakovai byloje teigė, kad butą susiremontavo pati atsakovė ūkio būdu, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikė. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo motyvą nuslėpti aplinkybę, kad perka butą, ir tokio motyvo tikslas buvo išvengti ieškovams negrąžintos paskolos išieškojimo. Teismo akcentuota tai, kad ieškovų suteiktos paskolos ir už butą pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtos kainos dydis iš esmės yra toks pat. Atsakovų teiginiai apie tai, kad atsakovė ginčo bute gyvendavo šaltuoju metų laiku, jog norėjo gyventi arčiau giminaičių, kad atsakovas gyvena kartu su motina, nes nori ją prižiūrėti ir ja rūpintis, teismo vertinimu, nepaneigia to, kad pirkėjo pareigą sumokėti buto kainą įvykdė ne sutartį pasirašiusi atsakovė, bet atsakovas. Atsakovai taip pat byloje tvirtino, kad atsakovė turėjo pakankamai lėšų butui įsigyti, bet buvo paskolinusi pinigų atsakovui, todėl būtent jis sumokėjo už motiną pirkėjai buto kainą, nes atsakovė nenorėjo nutraukti terminuotų indėlių sutarčių. Teismas pažymėjo, kad atsakovai nepateikė įrodymų apie tai, jog atsakovė buvo suteikusi paskolą atsakovui, dėl to vien tik atsakovų paaiškinimai yra nepakankamas įrodymas nurodytai aplinkybei konstatuoti. Įvertinusi aptartų įrodymų ir aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovai įrodė, jog buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandorius, kuriuo tikrasis buto pirkėjas – atsakovas– pasitelkė atsakovę kaip savo statytinę taip nuslėpdamas tikrąją sutarties šalį.
Šaltinis: Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-11-912/2024.
