Smurtas artimoje aplinkoje – skaudi visuomenės problema, kurią spręsti pasitelkiamos įvairios socialinės ir teisinės priemonės. Lietuvos policijos viešai teikiamais duomenimis, 2023 m. nustatyta 54 102 smurto artimoje aplinkoje atvejų, 2024 m. kiek daugiau – 54 602 atvejų.
Šie skaičiai aiškiai parodo, kad smurtas artimoje aplinkoje ne tik išlieka, bet ir, remiantis oficialiais duomenimis, toliau auga. Tokia situacija turėtų būti vertinama kaip signalas, kad esamos pagalbos, prevencijos ir švietimo priemonės vis dar nepakankamai veiksmingos, o smurtą patiriančių žmonių realybė nesikeičia taip greitai, kaip norėtųsi smurto prevenciją taikančioms institucijoms. Ne mažesnė problema – smurto artimoje aplinkoje latentiškumas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip pusė (58 proc.) nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų net nėra kreipęsi pagalbos.
2023 m. liepos 7 d., kaip viena iš smurto artimoje aplinkoje teisinių ir prevencinių priemonių, buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriuo buvo įtvirtintas apsaugos nuo smurto orderio mechanizmas, kurį gali skirti policijos pareigūnas, gavęs pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, kuomet atlikus pavojaus rizikos vertinimą, nustatoma smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika. Apsaugos nuo smurto orderis 15 dienų įpareigoja smurto pavojų keliantį asmenį išsikelti iš bendros gyvenamosios vietos, nesilankyti nukentėjusiojo namuose, nesiartinti prie jo nustatytu atstumu bei visiškai nebendrauti ir neieškoti jokio kontakto.
Be abejo, nustačius žmogaus sveikatos sutrikdymo atvejį, turi būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas. Smurtaujančius artimoje aplinkoje asmenis baudžiamasis įstatymas nurodo bausti griežčiau, todėl itin svarbu nustatyti, ar konkrečiu atveju smurtas buvo panaudotas artimoje aplinkoje, nes šios aplinkybės nustatymas lemia griežtesnės baudžiamosios atsakomybės taikymą.
Atrodytų, savaime suprantama, kad smurtu artimoje aplinkoje būtų galima laikyti atvejus, kai smurtauja vienas iš kartu gyvenančių asmenų. Tačiau kaip tuo atveju, jei asmenys yra skyrybų procese, kartu nebegyvena, ar jų tarpusavyje įvykęs smurto atvejis gali būti laikomas smurtu artimoje aplinkoje?
Į šį klausimą neseniai atsakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT). Nagrinėtoje byloje vyras, su kuriuo moteris buvo santuokos nutraukimo procese ir kartu nebegyveno, jos gyvenamojoje vietoje panaudojo fizinį smurtą ir nežymiai sutrikdė sveikatą. Nors tokie veiksmai aiškiai draudžiami baudžiamojo įstatymo, žemesnės instancijos teismas nusprendė, kad veika mažareikšmė ir nelaikytina smurtu artimoje aplinkoje, kadangi sutuoktiniai nebegyvena kartu.
LAT tokią išvadą pripažino nepagrįsta. Teismas pabrėžė, kad faktas, jog sutuoktiniai gyvena atskirai ar yra skyrybų procese, savaime nepaneigia jų kaip šeimos narių statuso, o tuo pačiu – ir smurto artimoje aplinkoje požymio. Svarbu asmenų realūs santykiai ir jų pobūdis, o ne vien formalus (nebe)gyvenimas kartu. Teismo aiškinimu, nagrinėjamos byloje buvo nustatyta, kad nusikalstama veika buvo padaryta konfliktinio išsiskyrimo kontekste, nesutariant dėl bendravimo su vaikais, todėl tokia situacija aiškiai patvirtina artimos aplinkos pobūdį ir jokiu būdu nesumažina veikos pavojingumo. LAT galutinai konstatavo, kad tokia veika nebuvo mažareikšmė ir pripažino jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.
Parengta pagal: 1) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 5 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-83-1073/2025; 2) Lietuvos policijos duomenis: https://policija.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/viesosios-tvarkos-ir-gyventoju-saugumo-uztikrinimas/smurtas-artimoje-aplinkoje/smurto-artimoje-aplinkoje-statistika/; 3) Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenis: https://socmin.lrv.lt/lt/naujienos/smurto-artimoje-aplinkoje-nepateisina-didzioji-dauguma-lietuvos-gyventoju/
