Teisinėje praktikoje ne retai pasitaikanti situacija, kuomet asmuo, sudaręs pinigų paskolos sutartį, supranta, kad paskola jam nebus grąžinta. Tokiu atveju kyla klausimas, ar jis privalo laukti paskolos grąžinimo termino?
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (LR CK) 6.870-6.874 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda kitos šalies, t. y. paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sumos grąžinimas prieš terminą yra numatytas, tik kaip paskolos gavėjo, bet ne paskolos davėjo, teisė. Iš esmės, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis tik tuomet, kai paskolos sutartyje numatytas paskolos sumos grąžinimas dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama.
Vadovaujantis aptartomis įstatymo nuostatomis, susidaro įspūdis, kad paskolos davėjas, nesant paskolos sutarties pažeidimo, turėtų laukti paskolos grąžinimo termino ir tik tuomet galėtų reikšti reikalavimą susigrąžinti paskolintus pinigus. Visgi, įstatymų leidėjas numatė prevencinę kreditoriaus teisių apsaugos normą, o būtent LR CK 6.219 straipsnyje įtvirtino, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Tai reiškia, kad sutarties nutraukimas yra galimas, kai faktiškai esminis sutarties pažeidimas dar neįvyko, bet iš faktinių aplinkybių akivaizdu, kad tai atsitiks.
LR CK 6.219 straipsnį galima taikyti esant šioms sąlygoms:
1) sutartinė prievolė turi būti galiojanti;
2) neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas;
3) būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus;
4) gresiantis pažeidimas turi būti esminis pagal LR CK 6.217 straipsnį;
5) numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę.
Aptariamu atveju, svarbu tinkamai informuoti skolininką apie sutarties nutraukimą LR CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatyta tvarka, t. y. iš anksto pranešus kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Nors sutarties nutraukimas nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos yra laikomas teisiškai ydingu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šis pažeidimas savaime nevertinamas taip, kad apskritai suponuotų išvadą dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo.
Teismų praktikos pavyzdžiai rodo, kad paskolos davėjui norint pasinaudoti prevenciniu sutarties nutraukimo institutu, netgi nebūtina žinoti/turėti konkrečius faktinius duomenis, pagrindžiančius, kad skolininkas yra nemokus (skolos akivaizdžiai viršija jo turimo turto vertę), ar, kad skolininkas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, nes teisinį pagrindą nutraukti šalių sudarytas paskolos sutartis teismai laiko pakankamu, kai paprasčiausiai, paskolos davėjui paprašius, skolininkas nepateikia duomenų, jog jis yra pajėgius įvykdyti sutartį (LR CK 6.220 straipsnis).
Kaip yra nurodęs Kasacinis teismas, sutarties nutraukimas tokiomis aplinkybėmis yra kur kas racionalesnis problemos sprendimo būdas tiek kreditoriui, tiek skolininkui, nes kreditorius, užuot laukęs akivaizdžiai numatomo prievolės neįvykdymo padarinių, gali tęsti savo planus sudaręs sutartis su kitais kontrahentais arba perplanuoti savo veiklą. Skolininkui tai naudinga tuo, kad sutartis nutraukiama ir nedidėja kreditoriaus patiriami nuostoliai, kuriuos jis gali vėliau prisiteisti iš skolininko (LAT 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).
