Įprasta praktika, kuomet pirkimo-pardavimo santykiuose bendradarbiaujant dviem verslininkams pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos raštu. Visgi įstatymas nenustato šios sutarties privalomos rašytinės formos, be to ir dažnu atveju, verslininkai, ypatingai, kai juos sieja ilgalaikiai verslo ryšiai, kurie grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, yra linkę verslo santykių preciziškai nedokumentuoti, taigi bendrovės tarpusavio įsipareigojimus vykdo žodinių susitarimų pagrindu.
Deja, nesant raštu sudarytos sutarties ir kilus ginčui, pvz., nesąžiningam pirkėjui vengiant atsiskaityti už gautas prekes, susiduriama su sudėtingesniu pirkimo-pardavimo santykių ir jų turinio įrodinėjimo procesu. Tuomet pirkimo-pardavimo teisinių santykių egzistavimą bei jų turinį galima pagrįsti kitais duomenimis, pvz., PVM sąskaitomis faktūromis. Praktika rodo, kad pakankamai dažnai sąskaitos faktūros yra tiesiog pateikiamos apmokėjimui, nepasirūpinant, kad šios būtų pirkėjo pasirašytos. Taigi, ar pirkėjo nepasirašytos sąskaitos faktūros turi kokią nors įrodomąją reikšmę?
Aptartu klausimu NEXUS teisme sėkmingai atstovavo bendrovę, su kuria buvo vengiama atsiskaityti už prekes teigiant, kad bendrovė prekių išvis nepagamino, o bendrovės pateiktos sąskaitos faktūros pirkėjo yra nepasirašytos, todėl jomis negali būti įrodinėjamas reikalavimas gauti atsiskaitymą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai palaikė NEXUS poziciją ir priteisė nuostolių atlyginimą Kliento naudai.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nuosekliai formuojamą praktiką, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius (jų faktą) patvirtinantis dokumentas. Laikoma, kad PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, skirtas įforminti įvykusiam prekių tiekimui apskaitos ir apmokestinimo tikslais, kuris kartu yra ir vienas iš įrodymų, kad pardavėjas perdavė, o pirkėjas gavo jame išvardytas prekes. LAT išaiškinta, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau pateikus prekes ar suteikus paslaugas, taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą.
Kasacinis teismas, įvertinęs Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas taip pat išaiškino, kad nei prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) arba asmens, kuris įformina PVM sąskaitą faktūrą, nei prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) parašas įstatymų leidėjo nėra priskirtinas prie privalomų PVM sąskaitos faktūros rekvizitų, taigi svarbu, kad būtų užtikrintas PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumas, turinio vientisumas ir įskaitomumas.
Pasak teismo, parašas nors ir nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas, tačiau jis gali būti viena iš PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančių priemonių, tačiau ne vienintelė. Kitomis PVM sąskaitos faktūros kilmės autentiškumą ir turinio vientisumą patvirtinančiomis priemonėmis taip pat galėtų būti konkrečios PVM sąskaitos faktūros įtraukimas į ją išrašiusios (gavusios) įmonės buhalterinę apskaitą, gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenų pateikimas mokesčių administratoriui, PVM pagal konkrečią PVM sąskaitą faktūrą sumokėjimas (atskaitymas) ir kt., jeigu šie duomenys yra patvirtinami atitinkamais įrodymais. Taigi pagal LAT, net ir nepasirašyta PVM sąskaita faktūra gali turėti įrodomąją reikšmę.
Šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020.
