Dar visai neseniai aptarėme ir pasidalinome įžvalgomis apie civilinių bylų, kuriose sprendžiami klausimai dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos aplinkai atlyginimo specifiką ir džiaugiamės sėkmingai atstovavę bendrovę byloje prieš Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos (AAD).
AAD ieškiniu kreipėsi į teismą dėl bendrovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, įvertintos daugiau nei 17 tūkstančių eurų, aplinkai atlyginimo, kadangi, bendrovė, turėdama leidimą kirsti sau priklausantį miškų ūkio žemės sklypą, dėl darbuotojo suklydimo iškirto greta esančio miško nedidelį plotą, kurio kirtimui leidimas nebuvo išduotas.
Pirmosios instancijos teismui ieškinio netenkinus, byla išnagrinėta apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pritarė NEXUS argumentams ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika nurodė, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Pasak teismo, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta žala aplinkai, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą. Teismas pabrėžė, kad žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka.
AAD padarytos žalos faktą įrodinėjo iš esmės teiginiais, kad dėl miško kirtimo neturint leidimo jau savaime buvo padarytas poveikis aplinkai, dėl to vyksta ar gali įvykti reikšmingi ekosistemos ar jos elementų natūralių funkcijų pokyčiai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius laikė deklaratyviais, negalimais būti laikomais tinkamu įrodymu apie žalos padarymo faktą. AAD, turėdamas pareigą įrodinėti žalos faktą, nepateikė realių jokių įrodymų apie faktiškai pakitusią ekosistemą, neigiamą poveikį gamtai neteisėtai iškirsto miško teritorijoje. Teismas konstatavo, kad vien leidimo kirsti miškui neturėjimas, savaime nereiškia realios žalos aplinkai atsiradimo civilinės atsakomybės prasme.
