Šalia aktyviai vadžios institucijų ginamų fundamentalių vertybių, tokių kaip gyvybė, skaudūs sveiktos sutrikdymai, žmogaus garbės ir orumo gynimui visuomenėje lieka mažesnis dėmesys. Nors garbės ir orumo kategoriją tyrinėja teisės mokslininkai, o teismai bylose pateikia naujus aiškinimus, kyla klausimas, ar žinome, kokiais teisiniais instrumentais ši asmeninė vertybė gali būti ginama?
Nors garbės ir orumo sampratos vartojamos kartu, tačiau iš esmės jos turi skirtingą teisinę reikšmę. Asmens orumas apibrėžiamas kaip paties asmens savęs vertinimas, jo vidinis savo vertės suvokimas, tuo tarpu, asmens garbė reiškia visuomenės suteikiamą asmens vertinimą, gerą vardą ir pagarbą visuomenės akyse. Kai paskelbiami duomenys pažeidžia juridinio asmens interesus, laikoma, kad buvo pažeista jo dalykinė reputacija. Dalykinė reputacija apima teigiamą vertinimą juridinio asmens profesinėje ar verslo aplinkoje, įmonės/organizacijos patikimumą ir prestižą. Garbę ir orumą, kaip prigimtines asmens teises, gina fundamentalūs tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai (Europos Žmogaus Teisių Konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija), jų apsauga papildomai užtikrinta ir įgyvendinta žemesnės galios teisės aktuose, numatančiuose konkrečius gynybos mechanizmus garbės ir orumo pažeidimų atvejais.
Konvencijoje garbės ir orumo apsauga nėra įtvirtinta kaip savarankiška teisė, tačiau ji sistemiškai išplaukia iš eilės Konvencijoje įtvirtintų vertybių ir nuostatų: Konvencijos 3 straipsnio, kuris užtikrina asmens apsaugą nuo kankinamų ir nežmoniško, žeminančio elgesio – šia nuostata siekiama užtikrinti, kad kiekvienas asmuo nepatirtų žeminančio ar orumą pažeidžiančio elgesio; taip pat Konvencijos 8 straipsnio, kuris apima asmens privataus gyvenimo gerbimą. Asmens garbė ir orumas yra neatsiejama privataus gyvenimo dalis, kaip pavyzdžiui, viešai paskelbti žeminantys, tikrovės neatitinkantys duomenys, neabejotinai kėsinasi į asmens garbę ir orumą, tuo pačiu pažeidžiant asmens teisę ir privatumą, kurią gina Konvencija. Taip pat Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė, kuri gali būti ribojama, atsižvelgiant į būtinybę apsaugoti kitų asmenų garbę ir orumą.
Garbei ir orumui reikšminga vieta skiriama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kurioje nustatyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, taip pat kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Šios pamatinės Konstitucijos nuostatos yra įgyvendinama žemesnės galios teisės aktuose. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą tais atvejais, kai garbės ir orumo pažeidimą sudarančios tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas sukelia pavojingus padarinius, pateisinančius baudžiamosios atsakomybės pažeidėjui taikymą ar bent jau baudžiamojo proceso tokiam pažeidėjui iniciavimą, siekiant nustatyti, ar buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta nusikalstama veika.
Viešąsias funkcijas atliekančio asmens garbė ir orumas ginami ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 507 straipsnyje, kuriame nustatyta administracinė atsakomybė už valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimą.
Žmogaus garbė ir orumas, kaip ypatingos vertybės, yra ginamos ir civilinės teisės prasme. Viena iš pagrindinių civilinės teisės idėjų yra ta, jog draudžiama savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus. Esant pagrįstam asmens civilinių teisių pažeidimui, įsijungia kito esmingo principo – teisės kreiptis į teismą veikimas, kuris nurodo, kad kiekvienas, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, gali kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos ir prarasto teisingumo atkūrimo.
Kai pažeidimas pasireiškia neteisėtu informacijos paskleidimu, juridinio asmens dalykinės reputacijos menkinimu, civilinės teisės normos dažniausiai tampa pagrindiniu ir efektyviausiu asmens garbės ir orumo gynimo instrumentu. Kasacinis teismas savo išaiškinimuose ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į garbę ir orumą reiškia asmens teisę į tai, jog visuomenėje apie jį būtų formuojama nuomonė, paremta tikrais faktais, o ne garbę ir orumą žeminančiais tikrovės neatitinkančiais teiginiais. Kitaip tariant, visuomenėje apie kiekvieną asmenį, įstaigą ar organizaciją gali būti pateikiami tik tikri duomenys, kurie sudarytų tikrą, neiškreiptą vaizdą apie asmenį, jo veiklą, ar bet kokias kitas savybes, sudarančias objektyvią visumą informacijos apie jį.
Siekiant apginti asmens garbę ir orumą/juridinio asmens dalykinę reputaciją, egzistuoja specialūs būdai, kurie teisių gynimo procese kiekvienas gali būti naudojami kartu, arba savarankiškai. Kai yra pagrindas manyti, kad kitas asmuo paskleidė duomenis, žeminančius garbę ir orumą, teismui gali būti reiškiami tokie reikalavimai:
- pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą;
- prašyti įpareigoti teismo tvarka paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą;
- atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą tokių duomenų paskleidimu.
Siekiant apsaugoti pažeistas teises, kiekvienas teisių gynimo būdas gali būti taikomas atskirai, arba keli būdai gali būti taikomi kartu. Pavyzdžiui, galima prašyti pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą, arba galima prašyti ir pripažinti paskleistus duomenis neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais garbę bei orumą, ir atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą tokių duomenų paskleidimu.
Įdomu tai, kad garbės ir orumo gynimo bylose įprasta įrodinėjimo našta, kuomet ieškovas turi pagrįsti ieškinio faktinį pagrindą, perkeliama atsakovui. Tai reiškia, kad ne ieškovas privalo įrodyti, jog apie jį paskleista informacija neatitinka tikrovės, o atsakovas turi įrodyti, kad paskleista informacija yra teisinga. Taip yra todėl, kad asmuo, apie kurį skleidžiama informacija, negali būti verčiamas įrodyti, kad apie jį paskleista informacija neatitinka tikrovės – toks įrodinėjimo standartas savaime jau ir taip asmens tikėtinai pažeistų teisių kontekste būtų neproporcingas, kadangi ieškovo būtų reikalaujama įrodyti kažką, ko jis pats nelaiko tiesa. Todėl garbės ir orumo gynimo bylose atsakovas turi įrodyti, kad jo paskleista informacija turi pakankamą faktinį pagrindą ir nebuvo skleidžiama siekiant sumenkinti, įžeisti ar kitaip pakenkti ieškovui.
Analizuojant teismų praktiką, matyti, kad garbė ir orumas ginami įvairiausiose gyvenimiškose situacijose, pavyzdžiui, už nuomos sutartį vienašališkai nutraukusio nuomotojo pavadinimą viešuose sklaidos kanaluose „sukčiumi“; už atvaizdo panaudojimą televizijos laidoje (neigiamame kontekste) nesant filmuoto asmens sutikimo; už „YouTube“ kanale paskelbtą asmens nuotrauką su prierašu „Mafija“ ir t. t. Ypač plačiai aptarinėjamos naujausios teismų spręstos bylos, susijusios su visuomenininko Andriaus Tapino garbės ir orumo gynimu, kuomet buvo pripažinta, jog Artūras Orlauskas, Remigijus Žemaitaitis ir kiti visuomenės veikėjai tam tikrais savo pasisakymų aspektais pažemino ieškovo garbę ir orumą, be kita ko, „Laisvės TV“ dalykinę reputaciją. Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad informacijos paskleidimas viešoje erdvėje apima labai platų priemonių spektrą – tiek tradicinę žiniasklaidą, tiek televiziją, tiek socialinius tinklus ir kitas sklaidos platformas. Kiekvienu atveju būtina atidžiai įvertinti paskleistos informacijos kontekstą, siekiant nustatyti, ar ji neperžengia saviraiškos laisvės ribų ir nėra sąmoningai nukreipta į kito asmens garbės ar orumo žeminimą, o prireikus – tokias savo pažeistas teises ginti įstatymų nustatyta tvarka.
