Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
Kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti: 1) kaltininko neatsargų elgesį, poelgį (veikimą ar neveikimą), pažeidžiantį draudimus, bendro pobūdžio rūpestingumo pareigas ar visuotinai priimtas atsargumo taisykles (nustatytas norminiuose teisės aktuose ar nenustatytas, tačiau visuotinai žinomas); 2) kilusius žalingus padarinius – nukentėjusio asmens profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimą arba ilgą sirgimą, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai; 3) priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos (veikimo ar neveikimo) ir kilusių padarinių, t. y. tai, kad būtent kaltininko veika yra nukentėjusiojo profesinio ar bendro darbingumo nedidelės dalies praradimo arba ilgo sirgimo, kai jam nenustatyti BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, priežastis; 4) kaltę (neatsargumą) dėl kito žmogaus nesunkaus sveikatos sutrikdymo, t. y. kad kito žmogaus sveikata buvo nesunkiai sutrikdyta dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 straipsnis).
Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jei jo padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, taigi negalima ir baudžiamoji atsakomybė (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Baudžiamojoje byloje nagrinėta tokia situacija: V. J. pastatė nusileidimo su padangomis trasą, kuri baigiasi tramplinu, ši trasa buvo perduota naudoti mažajai bendrijai, kuriai vadovavo G. Č.. Trasa pradėta naudoti ne anksčiau nei 2021 m. liepos 15 d., o liepos 19 d. trasa su padanga nusileidęs ir po šuolio nuo tramplino ant pripučiamos oro pagalvės (batuto) nusileidęs nukentėjusysis V. Š.-B. susilaužė stuburo juosmens trečią slankstelį.
Pirmosios instancijos tesimas konstatavo, kad V. J. pastatyta ir G. Č. komercinėje veikloje naudota trasa buvo nesaugi, kad V. J. ir G. Č. nesiėmė veiksmų įsitikinti trasos saugumu, kad jei V. J. nebūtų pastatęs trasos arba būtų pastatęs saugesnę, o G. Č. nebūtų leidusi komercinėje veikloje tokios trasos naudoti, nebūtų kilę byloje nustatytų padarinių, t. y. nukentėjusiajam nebūtų nesunkiai sutrikdyta sveikata.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apkaltinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne konkrečiais duomenimis, o samprotavimais ir prielaidomis apie saugesnę trasą, kurie nėra pagrįsti konkrečiais duomenimis, koks slydimo greitis, koks kritimo aukštis būtų saugus ir pan., kad V. J. ir G. Č. jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė, kad bylos duomenys nepatvirtina pirmosios instancijos teismo išvados apie nesaugią trasą, todėl V. J. ir G. Č. veiksmai neatitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėties požymių.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad pagal BK 139 straipsnio 1 dalies dispoziciją, neteisėtas veikimas (neveikimas) yra susijęs su atitinkamų reikalavimų, draudimų ar pareigų, tiek konkrečiai įtvirtintų teisės aktuose, tiek apimančių bendro pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai ar pagal visuotinai priimtas atsargumo taisykles, pažeidimu. Taigi, kaltininką traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 139 straipsnio 1 dalį turi būti nustatyta, kokie konkretūs reikalavimai, kylantys iš teisės aktų ar bendrojo pobūdžio pareigų, buvo pažeisti.
Byloje nagrinėtas įvykis susijęs su nusileidimo su padangomis trasos, kuri baigiasi tramplinu, pastatymu ir naudojimu komercinėje veikloje. Pagal V. J. ir G. Č. inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius, kasacinis teismas nurodė, kad išteisintųjų kaltei dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo konstatuoti būtina nustatyti, be kita ko, kokius konkrečius reikalavimus jie pažeidė. Pagal kaltinimą, V. J. ir G. Č. veiksmų (neveikimo) neteisėtumas siejamas su Produktų saugos įstatymo 4 ir 11 straipsnių tam tikrų reikalavimų pažeidimu.
Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pateikiamas ir tiekiamas rinkai produktas (pagal įstatymą produktu laikomas tiek gaminys, tiek paslauga) turi būti saugus. Ši nuostata įtvirtina bendro pobūdžio pareigą užtikrinti produkto saugumą. Paprastai reikalavimai gaminiams ir paslaugoms, ypač kai jos susijusios su tam tikromis rizikomis vartotojams dėl poveikio sveikatai, galimo žalos padarymo, yra nustatyti įstatymuose ar juos įgyvendinančiuose žemesnės teisinės galios aktuose, parengtuose standartuose, techninėse specifikacijose ir pan., taip siekiant užkirsti kelią galintiems kilti neigiamiems padariniams ar pašalinti tokių padarinių atsiradimo riziką.
Pagal Produktų saugos įstatymo 3 dalies 18 punktą, saugia paslauga laikoma paslauga, kuri teikiama nepažeidžiant teisės aktuose paslaugai nustatytų saugos reikalavimų ir teikimo metu ar vėliau nekelia jokios rizikos arba kelia vartotojų gyvybei ir sveikatai minimalią riziką, kuri yra būdinga paslaugai ir laikoma priimtina ir atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugą. Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 2–4 dalyse yra konkretizuota, kada produktas laikomas saugiu.
Teismų nagrinėtoje byloje nustatyta, kad V. J. pastatyta nusileidimo su padangomis trasa, kuri baigiasi tramplinu, neatitinka statinio sąvokos, nurodytos Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, ji nepriskiriama statiniams ir Statybos įstatymo bei jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatos (statybos techninių reglamentų) tokiam objektui nėra taikomos. Trasa nėra priskiriama potencialiai pavojingų įrenginių grupei, nurodytai Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatyme, taip pat nepriskiriama vaikų žaidimų aikštelių įrangai. Šiai trasai nėra taikomi derinamieji Europos Sąjungos standartai ar kiti teisės aktai, kurie konkrečiai nustatytų reikalavimus, reikalingus tokiai paslaugai teikti. Taigi, Kasacinis teismas akcentavo, kad konkrečios V. J. pastatytos nusileidimo su padangomis trasos, kuri baigiasi tramplinu, įrengimas ir naudojimas nėra reglamentuotas. Nėra teisinio reglamentavimo, kuris nurodytų, kokius techninius reikalavimus ir savybes turi atitikti V. J. pastatyta nusileidimo su padangomis trasa. Dėl nurodytų priežasčių kasacinis teismas sprendė, kad minėtas aplinkybes įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad V. J., pastatydamas trasą, ir G. Č., naudodama trasą komercinėje veikloje, nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų.
Taigi, nesant nustatytų jokių konkrečių reikalavimų nusileidimo su padangomis trasos pagaminimui ir naudojimui, o prokurorei išteisintųjų V. J. ir G. Č. veiksmų neteisėtumą siejant vien su bendro pobūdžio pareigos užtikrinti, kad produktas būtų saugus, nesilaikymu, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 139 straipsnio 1 dalį taikymas galimas nustačius, kad trasos įrengimas, priežiūra ir naudojimas neatitiko elementarių rūpestingumo ir atsargumo kriterijų, aiškiai ignoruojant pareigą užtikrinti trasos naudotojo teisę į saugią pramogą. Tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta.
Šaltinis: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. spalio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-648/2025.
