Vaizdo stebėjimo kameros prie gyvenamųjų namų tapo įprasta turto apsaugos priemone, tačiau jų naudojimas gali sukelti ginčų tuomet, kai į kameros stebėjimo lauką patenka ne tik pats turto savininkas ar jo namų aplinka, bet ir kiti asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2026 m. liepos 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-413-789/2026 nagrinėjo būtent tokią situaciją ir pateikė reikšmingus išaiškinimus dėl privataus vaizdo stebėjimo ribų.
Ginčas kilo dėl privačiame žemės sklype įrengtos vaizdo stebėjimo kameros. Nors kamera buvo sumontuota sklypo savininko teritorijoje ir jos stebėjimo laukas apėmė jam priklausantį sklypą, daliai šios teritorijos buvo nustatytas servitutas, todėl ja turėjo teisę naudotis ir kitas asmuo. Kamera leido teritoriją stebėti realiu laiku, o užfiksavus judesį jos savininkui į telefono programėlę buvo siunčiami trumpi vaizdo įrašai. Byloje taip pat nustatyta, kad šie įrašai galėjo būti saugomi ilgą laiką, o kameros stebėjimo kryptį buvo galima keisti nuotoliniu būdu.
Dėl tokio vaizdo stebėjimo į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją kreipėsi asmuo, kuris naudojosi servitutine sklypo dalimi. Inspekcija konstatavo, kad šios teritorijos stebėjimas nėra tinkamai pagrįstas, pareiškė vaizdo stebėjimą vykdžiusiam asmeniui papeikimą ir nurodė nutraukti servitutinės teritorijos stebėjimą, atitinkamai sureguliuojant kamerą arba naudojant vaizdo filtrus. Taip pat buvo nurodyta sunaikinti su šia teritorija susijusius vaizdo įrašus.
Sklypo savininkas tokį sprendimą ginčijo teisme ir, be kita ko, rėmėsi tuo, kad kamera stebėjo jam nuosavybės teise priklausančią teritoriją bei buvo naudojama turto saugumo tikslais. Vis dėlto nei pirmosios instancijos teismas, nei LVAT šiems argumentams nepritarė.
LVAT išaiškino, kad vien aplinkybė, jog vaizdo kamera fiksuoja jos savininkui priklausančią teritoriją, savaime nesuteikia neribotos teisės stebėti joje esančius kitus asmenis. Jeigu žmogus gali būti atpažįstamas iš kameros užfiksuoto vaizdo, vykdomas jo asmens duomenų tvarkymas, todėl tokiam stebėjimui turi egzistuoti teisėtas ir pakankamai pagrįstas tikslas.
Teismas taip pat pabrėžė, kad norėdamas remtis teisėtu interesu, pavyzdžiui, savo turto apsauga, vaizdo stebėjimą vykdantis asmuo turi sugebėti paaiškinti, kodėl konkrečios teritorijos stebėjimas yra būtinas. Nagrinėtoje byloje vien bendro pobūdžio nuorodų į turto saugumą nepakako, nes nebuvo pagrįsta, kodėl siekiant apsaugoti turtą būtina stebėti ir servitutinę teritoriją, kuria teisėtai naudojosi kitas asmuo.
Ši LVAT nutartis aktuali daugeliui privačių namų savininkų. Įrengiant vaizdo stebėjimo kamerą reikėtų vertinti ne tik tai, ar ji nukreipta į nuosavo sklypo ribas, bet ir tai, kas realiai patenka į jos stebėjimo lauką. Problema gali kilti, jeigu kamera fiksuoja bendrą įvažiavimą, servitutinį kelią, bendro naudojimo teritoriją ar kitą vietą, kuria teisėtai naudojasi kaimynai ar kiti asmenys.
Todėl prieš įrengiant ar sureguliuojant vaizdo kamerą verta įvertinti, ar jos stebėjimo laukas nėra platesnis, nei iš tikrųjų būtina turto apsaugos tikslui pasiekti. Kilus ginčui ne filmuojamas asmuo turės įrodyti, kad kamera jam trukdo, o pats vaizdo stebėjimą vykdantis asmuo turės gebėti pagrįsti, kodėl toks asmens duomenų tvarkymas yra teisėtas ir proporcingas. Šaltinis: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-413-789/2026.
